* * *
apsimetusio keleiviu kaminkrėčio
tuščios akys
pasuka gatvėn ir išnyksta už kampo
juodais švininiais batais
jos raiko duoną
dalina po lygiai
kiekvienam šiukšlynui
kada pro naktį praūžia vėjas
nerangiai jam atsiliepia autobuso variklis
autobusas nemato vienišo keleivio
einančio miško taku į pelkę
keleivio nemato ir miręs namas
nes jam išmuštos akys
keleivį pastebės gal tik šešėlis
ir voras
nelaimės siūlą audžiąs
į kurį įsipainioja
apsimetėlio kaminkrėčio kojos
taip ir palieka jie visi užmaršty
kojos
vėjas
voras
tik lietus kalba su langu
...lietus kalba su langu
...kalba su langu
...su langu
...langu
1991 vasario 22
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
* * *
sustirusios mano ausys slenka gatve
melsvas lietus tyliai dulkia į veidą
aš stoviu pačiam dienos pakrašty
man į nosį laša mėlynas kraujas
o gal tai tik rūkas ar likeris
kur dienos
bedugnės
dugne
šaukiuosi paukštį
žvelgdamas į parketą
kuris man atstoja gražiausias pasaulyje lubas
rytojaus sąskaita
aš gyvenau vakar
o kas bus šiandien?
vieną žinau – noriu valgyt
bet gal tai tik prisiminimas miesto
kurį kadaise stačiau...
aš stoviu pačiam dienos pakrašty
ieškodamas tilto
kurį būtų galima sudegint
ar susprogdint
kad
niekas neitų paskui mane
kad
nerasčiau kelio namo
kad
man išoperuotų skrandį
kad
nebūtų rytojaus nes šaknys supuvę
kad
kas nors prasidėtų vardan pabaigos
kad
miestas sugriūtų nebaigtas statyti
kad
nebūtų pradžios ar galo
kad...
aš prisimenu...
aš prisimenu miestą
rytojų
pasaulį
pabaigą
skrandį
ir anginą
kurią man padovanojo
1991 rugsėjo 18
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
* * *
geltonas kvapas
kaip dumblas
užlipdo akis
aš stoviu prie
sienos kuri vadinas
Negyvenimas
jis dažo langus
pilkai aš jau
senokai gyvenu
šaly kur niekas
nekolekcionuoja
veidrodžių šukių
atspindinčių
laimės šešė-
lius ar jų
rožines išmatas
aš norėčiau
sugrįžt namo
bet ten manęs
nebelaukia
net veidrodis
1991 rugsėjo 25
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
VIENAKOJO DALTONIKO SAPNAS
daltoniko naktis
daltoniko diena
daltoniko vakaras
ryto nėra
katinas
juodai baltas (patinas)
tai buvo naktis-diena
gal vakaras
ne rytas (faktas)
ir meilužė keistu vardu
Depresija
– – – –
vakarui slenkant
pilkas lietus
barbena į langą
tyla ir drėgmė
duetas kuriam pritars
pelėsių choras
plius malūnsparnių
naktinis šokis
virš miegančio Vilniaus
bus kompensacija
daltonikui
už niekam nereikalingą kančią
dar knarkianti žmona keistu vardu
Šizofrenija
– – – –
sutrūniję daltoniko jausmai
kaip senų laikraščių iškarpos
daltonikui siaubingai suskaus
kairę koją
nors jos ir nėra
daltonikas užsimerks
atsikosės
prisimins
savo pirmąją meilę keistu vardu
Isterija
– – – –
daltoniko gimtadienis
į svečius ateis du ištikimi bičiuliai
bedarbio laisvė
ir nupjautos kojos skausmas
sugedusiams laikrodžiui
mušant vidurnaktį
išlips iš seno paveikslo
ir pašauks daltoniką keistu vardu
(...)
– – – –
* * *
sparnuotižmogėdros
žmogėtisparnuočiai
kruvinaisdantim
lesasėklas
pamirštaatmintim
taipaukščiai
beplunksnų
taikryžiuskraujuotas
sutrenktaišmintim
miręskaimas
gimęmiškai
gelžbetoninėsmedienos
prisikirstatėjai
krentantžodžiams
antžemėsgirtos
narkomanoraudos
nekaltybėsrastos
galpirktos
skrendantmedžiams
nuopaukščių
arpaukščiams
nuomedžiųnaštos
degalaužas
juodaibaltomliepsnom
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
* * *
kraujagyslėm tarsi vamzdžiais teka karštas vanduo primindamas man turėklus į kuriuos atsirėmęs aš iškritau iš devinto aukšto balkono
po ko tavo suskilinėjęs sausas veidas tapo panašus į išleisto tvenkinio dugną kuriuo ropoja išdvėsusi varlė
bet tai kur kas geriau nei kristi iš devinto aukšto
šėtonas pasivertęs juodu katinu pernelyg rėžia sparną apie mano nuotaką šį vakarą jis labai įžūlus (pavogs paskutinius mano degtukus)
negana to juodis išleis iš radiatoriaus visą kraują o gal iš kraujagyslių vandenį
klaikiai tuomet atrodė gitara nutrauktom stygom pakabinta virš mano lovos (rodės kad tai tu vietoj jos) ji visą naktį taikės pabučiuot mano nuotakai į kaktą
niekaip negalėjau suprast kur tada pradingo katinas-šėtonas o gal šėtonas-katinas iškabinęs nuotakos šuniukui akis o man nuleidęs litrą vandens ar kraujo iš vamzdžių
katino pasigedau kai šis sukišo į pypkę visą mano gyvenimą ir surūkė prie mano akių
šėtonas surūkęs visą mano likusį gyvenimą kurio nesugebėjo ištirpint potvynis nuotakos akyse pasislėpė kraujagyslių vandeny
o tu išeidama nepasiėmei visko tu pamiršai žodį nepasakytą žodį kuris primins man tą laiką kai dar kažką turėjau tikrą
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
* * *
naktis kvepia tavim brangute
bet ne tai baisu
baisiau kai kūnas tampa svetimu
ir apsigaubęs netyla išeina
gal tai pradžia?..
– – – – – – – – – –
o tu įsivaizduok kad esi
keturkampis popieriaus lapas
arba lapas ąžuolo
ar beržo
arba pienės pūkas
arba nepūkas ir nelapas
tavo chaotiškas mintis
sujungs į viena turinį
nematoma ranka
ji greit išnyks
bet tai įvyks
pamestame laike
jo greityje rytojaus nebėra
jis išvaržytas
tik ta pati nematoma ranka
kuri taip apgaulingai glostė
tavo plaukus paėmus šluotą
šluos pinigus
įsivaizduok kad nesi žmogus
bet nesi ir taburetė
nes turi tik dvi kojas
bet tu neturi straublio
kad galėtum
apsimetinėt drambliu
o jei ir turėtum straublį
tau nieko kito neliktų
kaip pasikart ant jo
nusišluostyk ašaras
ir iškraustyk šito pakaruoklio kišenes
gal rasi ką
neradus nesustok
dar keletas lavonų laukia
tik paskubėk
tu privalai apgauti ranką
šįkart pasisekė
regis ranka sudrebėjo
ir ji ne visagalė
gal pagaliau ir tau nors kartą
pasiseks prisiviliot Fortūną
į savo olą
tik atsargiai!
neišpuik!
ranka vis dar budri…
bet tau liko
tik kelios valandos
iki neskubėjimo
įsivaizduok kad esi
katedra
balta ir šventa
bet tuomet tavęs nieks neglamonėtų
tik perdažytų
arba nugriautų
arba lauktų
kol pati nugriūtum
eik tiesiai ir nesidairyk
nes nuo praeivio kaktos
atšokęs spindulys
bandys apvogti tavo sielą
(tik nežiūrėk jam į akis
pamesi žvilgsnį)
ne tu geriau įsivaizduok
kad esi kvaila kaip mėnulis
ir kvailesnio daikto už tave nėra
eik toliau ir netikėk savim
geriau paklausk
pas seną elgetą patarimo
(jei gražiai prašysi
jis tau pasakys kodėl
dangus kartais būna popierinis)
arba įsivaizduok kad vandenį
geri
paspringsti
numiršti
ir nieko nebegali įsivaizduot
o gal geriau nieko neįsivaizduok?
net manęs...
– – – – – – – – – – –
padovanok man pilnatį“ – tarei
palikdama vienatvę man
negi ir tu manai kad aš idiotas?
bet ne tai baisu
baisiau kad nuo manęs uoslė pabėgo
gal sugrįš?..
1991 liepos 31 – rugpjūčio 17
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
* * *
vakar mirė paskutinis žmogus kuris buvo vertas mirties
žuvusio pasaulio
vaizdai vėl
aplanko mane
aš esu žmogysta paklaikusiom akim
savo kūną iškeičiau
į šimtą gramų degtinės
sušildžiusios sielą
mano egzistencijos scenarijų parašė kažkoks
nevykęs matematikas
šiuo metu jis nagrinėja gerokai
aptrintą žemėlapį kuriame visi „taškai“
pažymėti violetiniais kryželiais
viskas atitinka pasaulio pabaigą
spalva
nuotaika
Moters kvapas
įrėmintas jautis užsimovęs kibirą ant galvos
meldžiasi naujam stabui
ar jūs turite
bilietą į kiemą
prisodintą akacijų
ranka paskutinįkart pakilusi krenta į bedugnę
1991 rugsėjo 18 – spalio 15
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
* * *
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį...
Niekada nešokite per akmenį,
nepasakę prieš tai „op“!
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį
pakeliu nuo žemės nuorūką
ir suteikiu jai galimybę gyvent...
Peršokę, liepkite pirmam sutiktam
pabučiuoti jums ranką.
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį
pakeliu nuo žemės nuorūką
ir suteikiu jai galimybę gyvent
o kai buvau mažas
labai mėgdavau arklius...
Po to paimkite visą duoną,
kurią turite ar žadat turėt,
ir išmeskite į šiukšlių dėžę.
aš einu kažkaip kažkur
spjaudydamas į savo šešėlį
pakeliu nuo žemės nuorūką
ir suteikiu jai galimybę gyvent
o kai buvau mažas
labai mėgdavau arklius
bet šįkart jau priėjau
NERIBANEPAŽYMĖTANESUPUVUSIUNEKRYŽIUM
Jeigu viską atlikote pagal instrukciją,
linkiu labos nakties!
1991 kovo 7
Januševičius, Benediktas.Veidas: Eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.