Dviejų dalių tragikomedija
Veikėjai
PIJUS
GYDYTOJAS
ELVYRA
GARUNKŠTIS
BRUKAS
AGNĖ
IPOLITAS
BLAIVYKLOS DARBUOTOJAI
TARNAUTOJAI
KLIENTAI
Pirma dalis
Didelė, kiek abstrakčiai sukonstruota sanatorijos palata
Įeina Gydytojas
GYDYTOJAS. Laba diena, mano draugai.
LIGONIAI. Laba diena, daktare.
GYDYTOJAS. Kaip jaučiatės? Kaip miegojote?
PIJUS. Argi čia galima miegoti, daktare...
GYDYTOJAS. Kodėl?
PIJUS. Naktimis sanatorijos koridoriuose patrankos šaudo.
GYDYTOJAS. Duris tranko? Jūs labai nervingas.
PIJUS. Nervingas, daktare.
GYDYTOJAS. Jūs Pijus Sapiega?
PIJUS. Taip, daktare. Bet čia visi mane vadina tiesiog Pijum.
GYDYTOJAS. Jei leisite, ir aš jus taip vadinsiu. Norėjau patikrinti jūsų ligos istoriją.
PIJUS. Jūs čia naujas?
GYDYTOJAS. Renku medžiagą moksliniam darbui.
PIJUS. Prašau.
GYDYTOJAS. Kokios profesijos buvo jūsų tėvas?
PIJUS. Direktorius.
GYDYTOJAS. Tai ne profesija.
PIJUS. Jam profesija.
GYDYTOJAS. Mėgdavo nugerti?
PIJUS. Sakiau. Jis buvo direktorius.
GYDYTOJAS. Rimčiau kalbėkite, Pijau.
PIJUS. Aš kalbu rimtai.
GYDYTOJAS. Motina?
PIJUS. Kankinė.
GYDYTOJAS. Taip pat, drauguži, ne profesija.
PIJUS, Tai dar daugiau: būtinybė.
GYDYTOJAS. Kokiomis ligomis esate sirgęs?
PIJUS. Gal tik skrandžio achilija.
GYDYTOJAS. Žinote, ką reiškia?
PIJUS. Pepsino nebuvimas skrandžio sultyse.
GYDYTOJAS. Mokykloje mokėtės gerai?
PIJUS. Gerai.
GYDYTOJAS. Daug dirbote?
PIJUS. Daug.
GYDYTOJAS. Daug skaitėte?
PIJUS. Daug.
GYDYTOJAS. Daug žinių įsigijote?
PIJUS. Daug.
GYDYTOJAS. Kam panaudojote savo žinias?
PIJUS. Niekam.
GYDYTOJAS. Hm... Ir manote, kad tai gerai?
PIJUS. Taip nemanau.
GYDYTOJAS. Ką studijavote?
PIJUS. Botaniką.
GYDYTOJAS. Kodėl?
PIJUS. Norėjau būti selekcininkas, išvesti geresnę augalų rūšį.
GYDYTOJAS. Išvedėte?
PIJUS. Ne.
GYDYTOJAS. Darbas nuėjo niekais?
PIJUS. Ne.
GYDYTOJAS. Ką jis davė?
PIJUS. Nepaliaujamą norą išvesti geresnę rūšį.
GYDYTOJAS. Gavote diplomą?
PIJUS. Ne.
GYDYTOJAS. Kodėl?
PIJUS. Perėjau į ekonomiką.
GYDYTOJAS. Kodėl į ekonomiką?
PIJUS. Išsivysčiusi ekonomika – išsivystęs žmonių protas. Tada man tai atrodė didelė tiesa.
GYDYTOJAS. Dabar ne?
PIJUS. Ne.
GYDYTOJAS. Kodėl?
PIJUS. Jus, daktare, daugiau galite pasakyti, juk smegenys – jūsų sritis.
Pauzė
GYDYTOJAS. Sakykite, jus labai nervino jūsų darbas?
PIJUS. Nervino! Į pasiutimą varydavo arba keldavo juoką.
GYDYTOJAS. Ką reiškia: į pasiutimą?
PIJUS. Į liguistą pyktį, artimą pasiutligei.
GYDYTOJAS. O ką reiškia: juoką?
PIJUS. Daktare! Mes turime pasikeisti vietomis. Juokas tai... tai nuotaikos reiškimas, nutrūkstamais garsais iškvepiant orą. (Garsiai juokiasi) Štai taip. Rodos, paprastas, bet brangus dalykas.
GYDYTOJAS. Jūs įdomus žmogus... Sakykite, jūs pats pasirinkote darbą?
PIJUS. Pasirinko mane.
GYDYTOJAS. Kas?
PIJUS. Daktare! Aš parašiau pjesę apie savo gyvenimą.
GYDYTOJAS. Girdėjau.
PIJUS. Jei jūs leistumėte?..
GYDYTOJAS. Suvaidinti?
PIJUS. Parepetuoti.
GYDYTOJAS. Labai prašau. Laiko mes turime.
PIJUS (Į ligonius). Jie personažai ir aktoriai. Jie patys prikuria, o kur netiesa – protestuoja... Žinote, galima apgauti kritikus, žiūrovus, bet ne savo personažus. Leisite pradėti?
GYDYTOJAS. Prašau.
PIJUS (vienam ligonių). A! Ipolitas!
IPOLITAS. Ieškojau tavęs. Kur tu dabar gyveni?
PIJUS. Komunaliniame.
IPOLITAS. Telefono neturi?
PIJUS. Šalia mano kambario gyvena triukšmingi žmonės. Ten yra telefonas. Aš retai juo naudojuos.
IPOLITAS. Suprantu! Vyras prisirijęs daužo indus, moteris klykia. Į blaivyklą tokį!
PIJUS, Jie patys – blaivyklos darbuotojai.
IPOLITAS (ilgai juokiasi). Tai man patinka... Naudinga kaimynystė.
PIJUS. Girtuokliui tai būtų laimė! Vien nuo kvapo pasigertų. Komunalinių sienos netrukdo nei garsams, nei kvapams.
IPOLITAS. Geras dalykas. Praplečia akiratį. Velniškai nudžiugau tave pamatęs. Norime paskirti bazės direktorium.
PIJUS. Ką?
IPOLITAS. Tave, Pijau.
PIJUS. Ar tu juokdarys, ar vykdomojo komiteto pirmininkas?
IPOLITAS. Tuo tarpu tik pavaduotojas. Supranti, ten velniava! Dalis pasodinta, dalis turi dar sėsti.
PIJUS. Aš numatomas į tarpą tų, kurie dar turi?..
IPOLITAS. Tik pajuokavau: visi kiti garbės lentoje. Bet pačioje bazėje reikia žmogaus, kuriuo galima būtų šimtu procentų pasitikėti.
PIJUS. Manai, kad aš turiu tvirtą kumštį?
IPOLITAS. Tu – nepaperkamas!
PIJUS. Paperkamas, Ipolitai. Visi žmonės paperkami.
IPOLITAS. Tu negirtauji.
PIJUS. Išgeriu, Ipolitai.
IPOLITAS. Niekai! Tu nevagi, nesukčiauji.
PIJUS. Neturėjau progos, Ipolitai.
IPOLITAS. Dabar turėsi. (Juokiasi)
PIJUS. Ačiū. Nereikia. Lik sveikas.
IPOLITAS. Palauk! Tu nežinai, kas yra bazės direktorius? Dievas! Supranti? Ponas dievas, kurio rankose visos gėrybės! Kam duoda, tas viską turi, kam neduoda, tas nieko neturi. Jis nebijo nei kritikų, nei laikraščių. Supranti, kokią vietą žemėje dabar užima dievas?
PIJUS. Pirmąją po Liucipieriaus.
IPOLITAS. Negi aš nesugundysiu tavęs?
PIJUS. „Šalin, šėtone!“
IPOLITAS. Kas taip kalbėjo? (Atsiminęs) А!.. „Jūs pavertėte mano namus galvažudžių landyne...“
PIJUS. Tu taip kalbi, lyg tai būtų rimtas dalykas.
IPOLITAS. Pijau! Dalykas rimtas. Prekyba – mūsų bandomasis akmuo... Aišku savaime, yra daug rimtų ir sąžiningų darbuotojų. Bet mūsų mieste atsirado grupė girtuoklių...
PIJUS (apsidairęs). Dar gali išgirsti...
IPOLITAS. Kas?
PIJUS. Prekybininkai. Paskui nieko iš jų nebegausi.
IPOLITAS. Kaip matau, pažįsti gyvenimą... Mūsų mieste susidarė atskira kasta: piniguočių, antikultūrininkų. Anekdotas: prekybininkas perka knygą, prekybininkas lanko teatrą.
PIJUS. Tu pyksti – tu neteisus.
IPOLITAS. Žinoma, šlubio charakteris baisus. Jei jau man davė šiokią tokią valdžią... aš kitaip negaliu. Mėgino ir mane apkrauti gėrybėmis... Galvojau, naktimis nemigau... Užėmė kas aukštą vietą – baldai, kilimai, konjako dėžės! Pradžioje purtosi garbingas žmogus, paskui pripranta. Velniai, velniai! Ar dėl to mes kraują liejome?
PIJUS. O kas dėl viso to kaltas?
IPOLITAS. Tu! Aš! Jie! (Parodo į žiūrovus) Mūsų galvose daug šiukšlių... Įstoja kitas mokinys į prekybos mokyklą – kas, tu manai, jo galvoje? Pirmiausia geras automobilis, toliau meilužės. Aišku, vyrukas greitai bus tikras vedėjas ar direktorius. Pirmojoj pamokoj, klausydamas, kaip reikia sąžiningai tarnauti liaudžiai – jau apgalvoja ne vieną „gerą kombinaciją“. Jis jau ateidamas žinojo, ko nori. Supranti, norime pasiųsti žmones visai kito kirpimo.
PIJUS. Suprantu. Sveikinu. Bet aš čia nieko gero nepadarysiu. Surask tokį, kuris nuoširdžiai norėtų dirbti liaudžiai ir...
IPOLITAS. Norinčių „dirbti liaudžiai“ pilnos gatvės. Čia reikia tikrai doro žmogaus.
PIJUS. Atsisakau, Ipolitai.
IPOLITAS. Velnias! Pažįstu tave iš studijų laikų. Tu nebėgdavai iš kovos lauko.
PIJUS. Žurnalistika taip pat kovos laukas. Linkiu tau sėkmės, Ipolitai.
IPOLITAS. Pijau! Tu rašai knygą. Taip?
PIJUS. Rašau. Kas iš to?
IPOLITAS. Apie ką tu ten rašai?
PIJUS. Ar aš tau nesakiau?
IPOLITAS. Ne.
PIJUS. Tau keista atrodys. Rašau apie... žmogaus neaiškumą.
IPOLITAS. А!.. Štai kodėl tu man darais neaiškus! (Juokiasi)
PIJUS. Aš ir pats sau neaiškus.
IPOLITAS. O aš? Aiškus tau?
PIJUS. Ne.
IPOLITAS. Tai apie ką tu rašai? Apie tai, kas nežinoma, kas neaišku, ko lygiai gali nebūti, kaip ir būti?
PIJUS (juokaujamu tonu). Aš noriu išsiaiškinti, kodėl viskas taip neaišku.
IPOLITAS. Mes tave siunčiame ten, kur žmonės prekiauja viskuo: duona, batais, sąžine... Kad jie prekiauja – aišku. Kodėl jie prekiauja viskuo – neaišku. Eik ir išsiaiškink. Ir paskelbk!
PIJUS. Mane pakars.
IPOLITAS. Šimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai žmones korė už pastangas išsiaiškinti tiesą.
PIJUS. Noriu panaikinti plyšį tarp žodžių ir darbų, tarp teorijos ir praktikos. Čia esminis dalykas.
IPOLITAS. Puiku! Eik, kur tave skiriame. Tu parašysi šedevrą.
PIJUS. Arba visai neberašysiu.
IPOLITAS. Jei pasirodys, kad tavo tiesa yra lygi nuliui – neberašyk. Bet tada tu būsi suradęs išmintį.
PIJUS. Tu – Don Kichotas!
IPOLITAS. Don Kichotas – tu!
Abu ilgai juokiasi
PIJUS, Mes juokiamės iš to, kas nejuokinga.
IPOLITAS. Gal tu ir nesurasi išminties, bet, jos ieškodamas, padarysi daug gera.
Pauzė
PIJUS. Sutinku.
IPOLITAS. Aš esu truputį dirbęs maždaug toj srity. Papasakosiu tau kai ką iš jų gudrybių.
PIJUS. Atskleisk man visas jų paslaptis.
IPOLITAS. Eime. Tave palydėsiu.
PIJUS (gydytojui). Dabar jums aišku, daktare: ne aš pasirinkau – mane pasirinko.
GYDYTOJAS. Jūs sutikote ir tuoj pradėjote dirbti? Taip?
PIJUS. Po trijų dienų sėdėjau direktoriaus kabinete.
GYDYTOJAS. Ir kaip jums sekėsi?
PIJUS. Visą laiką jaučiausi tarp budėjimo ir košmariško sapno.
GYDYTOJAS. Kaip tai suprasti?
PIJUS. Taip, kaip pasakiau.
GYDYTOJAS. Hm... Kaip jus vertino?
PIJUS. Garbino net tie, kuriems aš stengiausi uodegą priminti. Aš šaukiau: „Sušaudyti tokį!“ O man atsakinėjo: „Labai jums dėkingas, kad atvėrėte akis.“
GYDYTOJAS. Ir toks jau nebedarydavo nusikaltimų?
PIJUS. Dar daugiau.
GYDYTOJAS. Suprantama, jie turi savo logiką.
PIJUS. Jie neturi jokios logikos.
GYDYTOJAS. Daug buvo tokių, kuriuos, kaip jūs sakote, sušaudyti reikia?
PIJUS. Nė vieno. Aš tik taip sakydavau įsikarščiavęs.
GYDYTOJAS. O niekšybių? Pastebėdavote?
PIJUS. Mažas – taip. Didžiosios būdavo po vandeniu.
GYDYTOJAS. Ir ką jūs darydavote?
PIJUS. Nerdavau kaip naras.
GYDYTOJAS. Pagaudavote?
PIJUS. Nnn... ne.
GYDYTOJAS. Nudegdavote rankas?
PIJUS. Ne, ne, ne! Čia visai kas kita. Aš broviaus į jų gyvenimą, į juos pačius.
GYDYTOJAS. Vadinas, pradėjote nuo kadrų?
PIJUS. Nuo klausimų, kurie nerašomi į anketas.
GYDYTOJAS. Labai įdomu. Duokite man tikrų faktų.
PIJUS. Tikrų faktų duoti neįmanoma. Pamėginsiu duoti tikrą teisybę.
GYDYTOJAS. Juo geriau...
PIJUS (vienam ligoniui). Draugas Garunkšti! Iki šiol jūs gyvenote kaip visi kiti. Vaikščiojote gatvėje, priklausėte profsąjungai, sakėte kalbas. Ir niekas neįtarė, kad jūsų siela trūnija.
GARUNKŠTIS. Trūnija? Ką tai reiškia?
PIJUS. Sausai pūva.
GARUNKŠTIS. Kodėl sausai?
PIJUS. Kvaili klausimai! Mirksta srutose! Aš atkreipiau į jus dėmesį. Padėjau jus po mikroskopu. Įsiskverbiau į jus. Išanalizuosiu, išmėsinėsiu kaip triušį. Nebepasislėpsite. Žmonės pamatys konkrečią ir visiems suprantamą žmogiškojo blogio tiesą. Pamatys savo brolį: niekšą, melagį, bevalį, paleistuvį, girtuoklį, vagį. Dabar pasvarstykite, kiek pats save sukūrėte ir kiek ko paėmėte iš socialinės aplinkos.
GARUNKŠTIS. Tai padarys ta, kaip ji...
PIJUS. Istorija?
GARUNKŠTIS. Istorija.
PIJUS. Išmintis turi ateiti anksčiau, negu prasideda istorija.
GARUNKŠTIS. Kodėl jūs taip norite į mane įsiskverbti? Aš paprastas žmogus.
PIJUS. Noriu pažinti paprastą žmogų. Pažinti save, pažinti savo brolį ir priešą... Blogis nė vienam nėra svetimas.
GARUNKŠTIS (šaukia). Tai kodėl man jį sukraunate?! Kodėl ne kuriam kitam?
PIJUS. Nešaukite, Garunkšti.
GARUNKŠTIS. Man skaudu, kai mane žemina, įžeidžia, niekina. Nesvarbu, galiu būti ir blogesnis už kitus, bet atrodyti blogesnis nenoriu. Ne! Ne! Aš keliu galvą, šaukiu!
PIJUS. Vieni šaukia skausmo balsu, žiūrėdami į žvaigždes, kiti – įmurkdę veidą į purvą. Jūs priklausote prie pastarųjų.
GARUNKŠTIS. Ne!
PIJUS. Jei dar spyriositės, pasakysiu, kad jūs esate...
GARUNKŠTIS. Ožys...
PIJUS, Ne. Ožio mėšlas.
GARUNKŠTIS (nusišluosto nuo kaktos prakaitą). O dieve! Kaip jūs man, žmogui, galite tokį žodį mesti. Negi aš taip smukau? Kaip tat atsitiko?
PIJUS. Kaip? Labai paprastai. Iš pradžių, rodos, nieko, taip sau... Paskui vis labiau pradėjote vengti dvasinių rūpesčių, tauresnių emocijų, sąvokų, poveikių. Ėmėte darytis žmogum vartotoju! Gyva mašina. Vartotojas maisto, gėrimų, moterų. Pokalbiuose – anekdotai. Be sąmojo, nešvankūs! Arba: „Gerk! Iki dugno!“ „Iki dugno!“ Kartais susikrimsdavote, kad dar tiek ir tiek „trūksta iki mašinos“. Mikliai suspėjote atsisėsti šalia materialinių gėrybių. Ir štai tada ėmė skristi pas jus dangaus angelai. O gal ir aitvarai. Ir ne tuščiomis... Pasikeitė jūsų manieros, net skrandis ir kepenys pasikeitė. Komfortas, kilimai, konjako dėžės. Veidas pasidarė kitoks, ilgesnis, platesnis, virto tikru kiaulės snukiu, bet niekas to nepastebėjo.
GARUNKŠTIS. Jūs vėl mane įžeidinėjate, direktoriau.
PIJUS. Aš sakau tiesą.
GARUNKŠTIS. Susapnuotą tiesą! Aš esu garbingas žmogus. Esu aktyvistas.
PIJUS. Verpiate žodžių siūlus ir audžiate oro kilimus? Taip? O gal gaminate vertybes?
GARUNKŠTIS. Dirbu valstybinėje prekyboje. Jūs gi pats žinote. Kodėl klausinėjate?
PIJUS. Bet dirbate blogai.
GARUNKŠTIS. Kodėl blogai? Turiu du pagyrimo raštus. Tikiuosi patekti ir į garbės lentą. Žinoma, jei jūs paremsite mane.
PIJUS Į garbės lentą! (Juokiasi) Į garbės lentą!.. Šiandieną vėl priėmėte neužpajamuotas!..
GARUNKŠTIS. Nepriėmiau. Galiu prisiekti. Net pažintį nutraukiau su tuo šunsnukiu.
PIJUS. Žinoma, jūs galite prisiekti. Visada galite!.. O su... šunsnukiu iš „Maisto“ – nenutraukėte pažinties?
GARUNKŠTIS. Dobrovolskiu? Akiplėša! Sukčius! Apgavikas! Norėjau spirti į sėdimąją.
PIJUS. Kaip spirti? Šitaip? (Spiria Garunkščiui)
GARUNKŠTIS. Jūs pasiutote?
PIJUS. Dar ne.
GARUNKŠTIS. Pasiutote, direktoriau!
PIJUS. Sakau, dar ne.
GARUNKŠTIS. Direktorius ir sandėlininkas neprivalo pyktis.
PIJUS. Kai nėra reikalo.
GARUNKŠTIS. Direktorius ir sandėlininkas – tai viena ranka... O jūs mane... (pasitrina įspirtąją vietą) kritikuojate. Ir tardote.
PIJUS. Viską noriu sužinoti.
GARUNKŠTIS. Visko sužinoti direktoriui nėra reikalo. Direktorius – ponas. Ponas daug nežino.
PIJUS. Daug žino tik sandėlio žiurkės! Taip?
GARUNKŠTIS. Žiurkės žino daugiau, bet kiekviena turi savo paslapčių. Direktoriau, aš jau sakiau: nustatykite pastovią sumą, ir bus tvarka. Pastovi sumelė geriausiai nuramina nervus. Užpajamuota, neužpajamuota – tik priekabės. Viskas užpajamuota!
PIJUS (draugiškai). Sakote, viskas? Tai iš kur ištrauksite tą... pastovią sumą?
GARUNKŠTIS. Iš rankovės, direktoriau, iš rankovės.
PIJUS. A! Iš rankovės!.. Sėskite, Garunkšti. Nežinodamas jūsų rankovės paslapčių, negaliu nustatyti.
GARUNKŠTIS. Direktoriau, tai panašu į tardymą.
PIJUS. Kodėl jūs apie tardymą? Atrodo, kad jūsų pasąmonėje – tardymo baimė.
GARUNKŠTIS. Pa... sąmonėje? Baimė?
PIJUS. Pasąmonėje. Baimė.
GARUNKŠTIS. Turbūt ne ta... tikroji baimė?
PIJUS. Ta netikroji. Kas yra pasąmonėje, jūs žinote?
GARUNKŠTIS. Nežinau.
PIJUS. Ne visai suvokti pergyvenimai. Kažkas tarp sąmonės ir sapno.
GARUNKŠTIS. O aš baisius sapnus sapnuoju.
PIJUS. Tikrai? Įdomu! (Prisitraukia kėdę)
GARUNKŠTIS. Bet ne visada... Kartais malonius.
PIJUS. Man įdomiau baisūs.
GARUNKŠTIS. Jums įdomu baisūs?
PIJUS. Patys baisieji! (Dar prisitraukia kėdę)
GARUNKŠTIS. Patys baisieji!.. (Juokiasi) Kartą sapnavau, kad mane pakorė. Kažkoks Romualdas Šniūras. Nei pavardės tokios nėra, nei žmogaus tokio, o pakorė. Kitą kartą sapnavau, kad žmona nusinuodijo.
PIJUS. Pirmoji.
GARUNKŠTIS. Ne.
PIJUS. Antroji?
GARUNKŠTIS. Ne. Dabartinė, Elvyra.
PIJUS. Actu?
GARUNKŠTIS. Actu.
PIJUS. Actu! Siaubas!
GARUNKŠTIS (susigraudinęs). Actu. Bet iš kur jūs žinote? Negi girdėjote?
PIJUS. Moterys plepios. Nė sapne joms paslapčių nereikia patikėti.
GARUNKŠTIS. Apkūliau ją už tai.
PIJUS. Mušėte gerokai?
GARUNKŠTIS. Kaip reikiant.
PIJUS. Kumščiu?
GARUNKŠTIS. Ne.
PIJUS. Delnu?
GARUNKŠTIS. Delnu, bet palenktais nagais.
PIJUS. Kaip kauptuku išakėjote veidą?
GARUNKŠTIS. Minkštesnę vietą.
PIJUS. Tai jūs nuolat mušate žmoną?
GARUNKŠTIS. Nežinau. Tokius dalykus aš tuoj užmirštu.
PIJUS. Tai buvo revizijos metu?
GARUNKŠTIS. Dar prieš reviziją.
PIJUS. Įsivaizduoju, kiek skausmo slepia tokie dalykai.
GARUNKŠTIS. Ištisas marias!
PIJUS. Ir jūs pats, rodos, kartą norėjote užbaigti žemiškas kančias.
GARUNKŠTIS. Direktoriau, jūs – velnias! Spėjate ir iš karto pataikote. Viešpatėliau! Kartais galvoju: niekšas, niekšas, kiaulės snukis! Kaip tave šventa žemė nešioja?! Atleiskite, ar jūsų neįžeidžiau?
PIJUS. Truputį. Bet nekreipkite į tai dėmesio.
GARUNKŠTIS. Aš apie save.
PIJUS. Suprantu. Man jūs patinkate... nežiūrint jūsų...
GARUNKŠTIS. Ko?
PIJUS. Batų.
GARUNKŠTIS. А!.. Atvirai pasakysiu, man visada pavykdavo užmegzti su direktoriais artimą draugystę. Žinoma, ne visada iš karto.
PIJUS. Draugystė – geras jausmas. (Išima iš spintelės butelį konjako, du stiklelius)
GARUNKŠTIS. Oo! Čia tai aš suprantu! Žinojo valdžia, ką paskirti bazės direktorium!
PIJUS (pildamas konjaką). Valdžia viską žino. Na, už : tai, kad daugiau niekada nebegalvotumėte pakeisti adreso.
GARUNKŠTIS (vienu ypu išgėręs). Oo! Geras!.. Ha!.. Dirbau pas Albiną sandėlininku. Jį visas miestas taip vadina. Pastačiau jam auksinę vilą. Sąžiningiausiai galiu jums pasakyti: aš pastačiau! Išlygink, surink parašus, daugiau užrašyk, mažiau duok. Kankinio darbas!
Ir štai skundas. Revizija! Aniuole šventasis! Naktimis nemiegu ir vis galvoju: skęstu, skęstu, skęstu! Užsnūstu, prabundu: skęstu, skęstu, skęstu! Lyg kokia apduja pagavo! Kažkaip atsidūriau paežerėj ir šokau į vandenį. Išgelbėjo piemenys. (Pildamas stikliukus) Dabar juokinga, tada buvo nejuokinga.
PIJUS. Jūs – kankinys.
GARUNKŠTIS. Teko būti. Nenorom.
PIJUS. Skundas nepasitvirtino? Dėl auksinės vilos?
GARUNKŠTIS. Ne. Užnugarį turėjome.
PIJUS. Ungurių turėjote?
GARUNKŠTIS. Turėjome. Kaipgi!
PIJUS. Na, už ungurius, kurie... sudaro užnugarius.
GARUNKŠTIS. Tss! Atnešiu! (Išeina)
ŽMOGUS (įbėgęs). Man reikia ąžuolinio karsto.
PIJUS. Durys greta.
ŽMOGUS. Buvau. Pasiuntė pas direktorių.
PIJUS. Dėl karstų kreipkitės į buitinio aptarnavimo kombinato „Jaunystė“ direktorių.
ŽMOGUS. Man netikro ąžuolo.
PIJUS. Sakiau – į „Jaunystę“.
Žmogus išeina
Garunkštis atneša ungurį ir dar du butelius
GARUNKŠTIS. Nepykit! Tik nepykit, direktoriau!
PIJUS. Ungurys!
GARUNKŠTIS. Didelis, riebus, šviežias!
PIJUS. Reikia užrakinti. Ką pasakys tarnautojai: direktorius geria su sandėlininku.
GARUNKŠTIS. Nesijaudinkite, jie pripratę. Į jūsų sveikatą! Užkąskite!
PIJUS (paragavęs). Puikus! Vis dėlto malonu būti bazės direktorium.
GARUNKŠTIS (drąsiai). Bazė – mūsų žemė! Visokie švancai ėmė ją arti! Baisiai suliesėjo. Sakykite sumą. Kiek? Kada?
PIJUS. Kiek duodavote mano pirmtakui?
GARUNKŠTIS. Du.
PIJUS. Penkis!
GARUNKŠTIS. Du.
PIJUS. O ten?
GARUNKŠTIS. Penkis.
PIJUS. Kodėl ten penkis?
GARUNKŠTIS. Oo! Ten kailiai!
PIJUS. Kaip duodavote?
GARUNKŠTIS. Kiekvieno mėnesio pirmą – kabinete į stalčių. Į antrą nuo viršaus. Paskui vėl užrakindavau.
PIJUS. Gerai. Labai gerai. Bet, sakykite, kaip tiek surinkdavote? Už kailius! Prie vartų sargyba.
GARUNKŠTIS. Sargyba ir yra tam, kad valdžia ją vadintų sargyba...
PIJUS. Argi ji negriebia?
GARUNKŠTIS. Žinoma, griebia. Kai kada daugiau, kai kada mažiau. Didesnius gabalus iškišdavome pro adatos skylutę.
PIJUS. Gudru! Turbūt nemaža skylutė?
GARUNKŠTIS. Atsiklaupti reikėdavo.
PIJUS. Kaip prieš altorių?
GARUNKŠTIS. Pačiam išlįsti reikėdavo.
PIJUS. Kaip žiurkei?
GARUNKŠTIS. Pirma iškiši sėdynę, paskui galvą, rankomis ištrauki dievo dovaną.
PIJUS. Mūsų įstaiga taip pat turi adatos skylutę?
GARUNKŠTIS. Direktoriau! Jūs tyčiojatės. Kiekviena adata turi savo skylutę.
PIJUS. Ką gi, pasinaudosim.
GARUNKŠTIS. Atsiminkite, direktoriau: reikia buhalteriui, reikia pavaduotojui, reikia ekspeditoriams. Vien už tai, kad nenukniaukia.
PIJUS. Direktorius gi turi kokia nors forma – aukštesnei pakopai...
GARUNKŠTIS. O aš pasakysiu: nereikia visiems. Geriau pasiduoti kritikai ir savikritikai. Žodžiai – kaip vanduo nuo žąsino! Va, revizija, užgrius– tai jau nepašoksi kadrilio. Dirbau malūne, atpyškėjo toks kurmis – šešiolika suklojome.
PIJUS. Ko šešiolika?
GARUNKŠTIS. Tūkstančių. Senaisiais. Į portfelį. Keturiese: direktorius, buhalteris, svėrikas ir sandėlininkas.
PIJUS. Kaip matau, jūs prisiekęs savo srities specialistas.
GARUNKŠTIS. Sandėlio žiurkė turi būti prisiekusi. Kartą pasišaukė tie... obachaesai: „Žinome, kad esate sąžiningas, bet sakykite, kiek duodate direktoriui?“ – „Nė kapeikos!“ Kaulus tegu laužo! Pasakysi – visi tūpsime.
PIJUS. Na ir niekšas!
GARUNKŠTIS. Kas niekšas?
PIJUS. Revizorius, kuris paėmė šešiolika.
GARUNKŠTIS. Doriausias žmogus, lygiai kaip jūs, kaip aš, kaip kiti. Būtų niekšas, jei būtų mus patupdęs.
PIJUS. Draugas Garunkšti, supažindinkite mane su tikru niekšu.
GARUNKŠTIS. Kam jis jums?
PIJUS. Pažinti žmogaus niekšybei.
GARUNKŠTIS. Draugas direktoriau, duosiu jums patarimą: einate per kemsynus – neieškokite gyvatės. Ir neieškodamas galite užminti.
PIJUS. Labai išmintinga. Tarp kitko, kam atiduodate nurašytus produktus – žuvį, sakysim? Na, tokius pašvinkusius, iš krautuvių atgal gautus ar čia nurašytus.
GARUNKŠTIS. Nurašytus produktus?! Jūs proto netekote!
PIJUS. Kam atiduodate?
GARUNKŠTIS. Aš jų nelaikau, neturiu, nepriimu.
PIJUS. Kam atiduodate?
GARUNKŠTIS. Prisiekiu!.. Liucipierium!
PIJUS. Supratote mano klausimą?! Kam atiduodate sugedusius nurašytus produktus?!
GARUNKŠTIS. Nešaukite, direktoriau, neišgąsdinsit.
PIJUS. Žodžiai – kaip vanduo nuo žąsies! (Kumščiais daužo Garunkštį)
GARUNKŠTIS. Direktoriau! Direktoriau! Aa!.. Ar jūs visada mušate sandėlininkus?
PIJUS. Nežinau. Aš tuoj užmirštu...
GARUNKŠTIS, Negražu, direktoriau.
PIJUS (ima garsiai ir nervingai juoktis). Mušiau velnią, kurį staiga pamačiau prieš save.
GARUNKŠTIS. Ką?.. Velnią?! Aa!.. Jūs turbūt negalite gerti.
PIJUS. Per daug! Per daug!.. Taip... Ką gi, direktorius neprivalo pyktis su sandėlininku. Noriu žinoti, ar visada esate pakankamai apdairus. Žiopliškas žingsnis ir mane įklampins. Jūs atiduodavote vaikų namams. Negerai. Labai negerai.
GARUNKŠTIS. O kam jūs patartumėte?..
PIJUS. Beprotnamiui. Ateityje atiduosime beprotnamiui.
GARUNKŠTIS. Na ir buvot išgąsdinęs. Žinoma, bepročiams geriausia.
PIJUS. Taip. Neprotingiesiems draugams.
GARUNKŠTIS. Draugams pakvaišėliams!
PIJUS. Idiotams! Po velniais!
Garunkštis juokiasi, Pijus dantimis griežia
GARUNKŠTIS. O mes atiduodavome psichiškai atsilikusių vaikų namams.
PIJUS. Ir keletas nusispardė? Nuo žuvies!
GARUNKŠTIS. Kaltinamų dešimt, kalto – nė vieno.
PIJUS. Bet direktoriui iškėlė bylą? Tik laikraščiai nerašė.
GARUNKŠTIS. Bjaurią bylą! Rupūžės!
PIJUS. Ir žmogų nuskandino?
GARUNKŠTIS. Išplaukė.
PIJUS. Švarus?
GARUNKŠTIS. Ne visai. Išmuilintas.
PIJUS. O dabar?..
GARUNKŠTIS. Mano pavaduotojas.
PIJUS. А!.. BRUKAS! Laikysim mudu jj ar ginsim velniop?
GARUNKŠTIS. Nepatarčiau. Tai žmogus, su kuriuo galima dirbti... nors turi ydų.
PIJUS. Nugeria?
GARUNKŠTIS. Argi tai yda? Perdaug protingas ir ligotas.
PIJUS. Kas jam yra?
GARUNKŠTIS. Nemiga. Su piktom dvasiom kalba...
PIJUS. Ką dar?
GARUNKŠTIS. Nagus kramto.
PIJUS. Dar?
GARUNKŠTIS. Kimba prie svetimų žmonų.
PIJUS. А!.. Kirminas viduje?
GARUNKŠTIS. Ne visai viduje. Aplinkybės blogai Susiklostė.
PIJUS. Pasistengsiu arčiau susipažinti.
GYDYTOJAS. Gerai. Ačiū. Sakykite, ar normaliu laikote pjesėje pavaizduotą direktoriaus pasikalbėjimą su sandėlininku?
PIJUS. Daktare, paaiškinkite man, ką reikia laikyti normaliu, ką – nenormaliu.
GYDYTOJAS. Ar daug bazės direktorių būtų šitaip kalbėjęsi su savo tarnautojais?
PIJUS. Ar daug bazės direktorių nori išsiaiškinti, kas yra žmogus?
GYDYTOJAS. Smulki prekyba – tai ne pagrindas aiškintis, kas yra žmogus.
PIJUS. Žvėris išauga smulkioje prekyboje, tik paskui prekiauja žmonėmis ir tautomis.
GYDYTOJAS. Jūs vaizduojate retą ir necharakteringą niekšą.
PIJUS. O kuo skiriasi charakteringas niekšas nuo necharakteringo?
GYDYTOJAS. Nežinau.
PIJUS. Aš ir noriu sužinoti.
GYDYTOJAS. Jūs nekenčiate žmogaus?
PIJUS. Aš nekenčiu blogio žmoguje.
GYDYTOJAS. Jūs nebetikite žmonėmis?
PIJUS. Iki šiol tikėjau ir netikėjau. Žavėjaus, stebėjaus ir piktinaus. Dabar pasiryžau geriau juos pažinti. Skverbtis į jų gyvenimą, į jų sielas...
GYDYTOJAS. Prašau, tęskite.
Tarnautojai švenčia prekybininkų dieną. Puotauja, šoka. Groja saviveiklos orkestras. Jam labai plastiškai, truputį manieringai diriguoja krautuvės vedėjas
Pijus eina per salę, vesdamas už parankės Agnę ir Elvyrą
AGNĖ. Iš karto mums atrodėte truputį keistas, direktoriau.
PIJUS. Aš ir esu truputį keistas.
AGNĖ. Jūs labai simpatingas. Anksčiau čia vienas direktorius buvo – tikrai keistas. Baisus biurokratas. Jis nesakydavo: „Sukraukite į sunkvežimį!“ Parašydavo auksine plunksna: „Sukraukite į sunkvežimį!“ Rašydavo didelėmis raidėmis, kalbėdavo pakuždomis. Toks su barzda, kaip Čerčilis.
PIJUS. Ar Čerčilis su barzda?
AGNĖ. Nežinau.
PIJUS. Kas buvo Čerčilis?
AGNĖ. Nežinau. Taip sau palyginau... Jis norėjo įsirengti kabinetą kaip kunigaikštis, bet nespėjo, atsisėdo.
PIJUS. Ar jis žinojo, kokie buvo kunigaikščių kabinetai?
AGNĖ. Turbūt ne. Jis buvo nusižiūrėjęs į asenizacijos vedėjo kabinetą. Ten kilimas – už septynis tūkstančius... Tą direktorių paėmė bufetininkės gimimo dieną. Visi buvo girti.
ELVYRA. Agne, atnešk direktoriui šampano.
AGNĖ. Šampano! Būtinai šampano!
ELVYRA. Sąskaitininkė. Linksmo būdo.
AGNĖ. (atnešusi šampano). Elvyra jums sakė: „Sąskaitininkė. Linksmo būdo.“
PIJUS. Girdėjote?
AGNĖ. Ne. Ji visada taip sako.
PIJUS. Ji kalbėjo nepiktai.
AGNĖ. Elvyra nepikta. Susidaužkime, direktoriau. Už ką? Už meilę! Sakyk: už meilę – visada pataikysi. Tos meilės mes išsižiojusios laukiam.
ELVYRA. Agnei
AGNĖ. Tai tavo žodžiai, Elvyra.
ELVYRA. Tu jau įsikaušai, Agne.
AGNĖ. Įsikaušk ir tu. Žinote, direktoriau, kas iš karto pakėlė jūsų autoritetą?
PIJUS. Nežinau.
AGNĖ. Iš pat pradžių nepasididžiavote nugerti su sandėlininku Garunkščiu. „Užsidarė kabinete, – tarnautojai kalbėjo. – Turbūt patrauks kaip reikiant.“
ELVYRA. Agne! Tu įžeidei direktorių.
AGNĖ. Jei įžeidžiau – pykite. Nubauskite!
PIJUS. Neįžeidėte, Agne.
AGNĖ. Elvyra – Garunkščio žmona. To – sandėlininko, fokusininko! Gyvena kaip du balandėliai.
PIJUS. A! Labai malonu.
ELVYRA. Agne! Nereikia... (Pijui) Žinoma, jūs pastebėjote – mano vyras visada peržengia ribas.
PIJUS. Kokias ribas?
ELVYRA. Kokios tik pasitaiko... Visada išsišoka ima siautėti.
AGNĖ. Vaikščioti keturiomis...
ELVYRA. Kai per daug nugeria.
AGNĖ. Ugnimi spjaudyti...
ELVYRA. Ak, dieve mano! Būna, būna ir taip.
AGNĖ. Man patinka nesuvaldomi vyrai.
ELVYRA. Vyrai taip elgiasi, kad tik kentėtų moterys.
AGNĖ. Neraudok, Elvyra. Dievas mus visus mato.
ELVYRA. Tu nesupranti, Agne, kaip ir kada vyras kankina moterį.
AGNĖ. Manau, kad suprantu... Direktoriau, vieną iš mudviejų turite pašokdinti. Rinkitės.
PIJUS. Jūs mane statote į Buridano asilo padėtį.
AGNĖ. Jam turbūt abi lygiai patiko?
ELVYRA. Agne! Buridano asilas buvo tarp dviejų šieno kupetų.
AGNĖ (juokiasi). Aš vis pasakau ką nors ne taip.
PIJUS. Jūs pasakėte taip, kaip reikia.
GARUNKŠTIS (priėjęs). Direktoriau! Aš noriu šiandien parduoti žmoną. Galima?
PIJUS. Kodėl jūs norite parduoti?
GARUNKŠTIS. Noriu kalną nusimesti nuo pečių.
ELVYRA. Tu jau visai pasigėrei, Martynai.
GARUNKŠTIS. Tylėk, širdut. Direktoriau, niekas nepasakys, kad aš per daug išgėriau, ir niekas nepasakys, kad per mažai. O žmoną parduosiu.
PIJUS. Turite pirkėją?
GARUNKŠTIS. Turiu. Mano pavaduotojas
BRUKAS. Jis ją labai įsimylėjęs.
ELVYRA. Dieve mano! Ką tu čia kniauksi?!
PIJUS. Jūsų žmona jauna ir graži.
GARUNKŠTIS. Tokioms gražuolėms į grabą gulti!
ELVYRA. Matote, direktoriau, turiu vyrelį – dieve pasigailėk!
GARUNKŠTIS. Nevaitok, širdut. Vis vien tave parduosiu.
AGNĖ. Nuobodybė! Eime šokti, direktoriau. Palikime juos. Tegu sau džiaugiasi šeimynine laime.
Pijus ir Agnė šoka
BRUKAS (priėjęs). Visi nusigėrė. Norisi prieiti prie kiekvieno velnio ir šaukti: „Išminties! Išminties!“
GARUNKŠTIS. Palauk! Palauk, Brukai! Aš noriu žinoti, ką tu galvoji.
BRUKAS. Tu nori žinoti, ką aš galvoju?
GARUNKŠTIS. Aš noriu žinoti, ką tu galvoji.
BRUKAS. Negerai, Martynai.
GARUNKŠTIS. Viską padarysim staiga. Čia pat!
BRUKAS. Staiga? Čia?
GARUNKŠTIS. Staiga. Gretimame kambary.
BRUKAS. Martynai! Tu ją kankini. Sakiau: kankini.
ELVYRA. Jis man visą gyvenimą nuodija.
GARUNKŠTIS. Matai, Brukai! Visą gyvenimą!.. (Ima baisiai juoktis) Visada ji taip. Pati nuodijasi – tu kaltas.
BRUKAS (Garunkščiui). Nežaisk su ugnimi.
GARUNKŠTIS. Su kokia ugnimi? Pagalvojau apie vandenį, ir mane paėmė juokas.
BRUKAS. Vandenį?
GARUNKŠTIS. Kai ką jau parengiau! (Vėl juokiasi)
BRUKAS. Tu labai išbalusi, Elvyra.
ELVYRA. Man šalta. Aš jau niekuo nebetikiu. Dieve! Visai netekau vilties!..
GARUNKŠTIS. Užčiaupk savo mielą burnytę. (Brukui) Sutarta?
BRUKAS. Tu tarnauji tik sau, Martynai, ir tai, matyt, nesėkmingai. Pašokime, Elvyra. Imkim ir pašokim. Velniai lieka velniais.
Brukas ir Elvyra šoka
AGNĖ. Jūs puikiai šokate. Amžiais šokčiau su jumis. (Skardžiai juokiasi)
PIRMAS VYRAS. Linksmoko būdo mergužėlė! Ar ne, direktoriau? Ji duoda, jei norite žinoti.
ANTRAS VYRAS. Kai duoda, imk, kai muša, bėk!
PIJUS. Agne, kodėl jūs neįsižeidžiate?
AGNĖ. Jūs patariate? (Trenkia antausį Pirmajam vyrui ir nueina)
PIRMAS VYRAS. Po velniais! Tai perkūnėlis! Net akyse sužaibavo.
ANTRAS VYRAS. Štai ko žmogui reikia: antausio!
PIRMAS VYRAS (kitiems). Nors nepadoru mušti moterį, bet trenkiau Agnei į veidą. Žinos, kad reikia valdyti rankutes.
Pirmas ir antras vyrai dingsta
TREČIAS VYRAS. Valdžia ir paskyrė prekybininkų dieną, kad mes išgertume.
KETVIRTAS VYRAS. Paskyrė, kad eitume į ateitį.
TREČIAS VYRAS. Na, tai ir išgerkime.
KETVIRTAS VYRAS. Ne.
TREČIAS VYRAS. Kaip tai „ne“?
KETVIRTAS VYRAS. O taip – „ne“.
TREČIAS VYRAS. Kas sako „ne“, tas neina į ateitį.
KETVIRTAS VYRAS. Kas sako „taip“, tas neina į ateitį.
TREČIAS VYRAS. Kas sako „ne“, eina į praeitį.
KETVIRTAS VYRAS. Priešingai, kas sako „taip“, eina į praeitį.
TREČIAS VYRAS. Palauk, Jurgi. Į ateitį eina tas, kas ieško tiesos. O kas ieško tiesos, sako: „Taip, taip“.
KETVIRTAS VYRAS. Kas ieško tiesos, sako: „Ne, ne“. Ir ieško todėl, kad sako „ne“.
TREČIAS VYRAS. O kada reikia sakyti „taip“?.. Visai susimaišėme.
PENKTAS VYRAS (su buteliu rankoje). Raima! išgerkime! Po tris! Raima!
ŠEŠTAS VYRAS. Aš – Brunonas. Nebepažįsti?
PENKTAS VYRAS. Tu – Bru-bru brunonas?! Aaa! Apsirikau... Raima šitas! (Rodo į tą patį Brunoną)
PIRMAS VYRAS (priėjęs). Nors nepadoru mušti moterį, bet trenkiau Agnei į ausį.
TREČIAS VYRAS. Teisybė visada krokodilo pusėje.
PIRMAS VYRAS. Ką tu nori tuo pasakyti?
TREČIAS VYRAS. Nieko.
Kitame kambaryje ima klykti moteris
ANTRAS VYRAS (įbėgęs). Komedija! Komedija! Garunkštis parduoda žmoną.
KITI (sujudę). Parduoda žmoną!
– Parduoda žmoną!
– Parduoda!
– Parduoda!
– Na, vis dėlto parduoda žmoną.
MERGINA. Juk jis ją gyvą parduoda! Kodėl ji rėkia?
ANTRAS VYRAS. Parduoda pagal kubatūrą. Murdo į statinę su vandeniu. Kiek vandens išspaus, tokia bus jos kubatūra. Pagal tai ir kaina.
MOTERIS. Neikite ten. Gal ji nuoga.
Pro praviras duris matyti, kaip Elvyra murdoma į statinę
KITI (verždamiesi į gretimą kambarį). Eėė!
– Ooo!
– Žiūrėkite, ginasi!
– Niekše, ginasi!
– Liaukitės!
– Velnias juos apsėdo!
– Bepročiai!
– Gerai! Gerai!
– Apginkite moterį!
– Tai sujudimas! Tai sujudimas!
– Kaip dievą myliu!
– Striptizas!
– Striptizas!
– Ji nenuoga!
– Kodėl nenuoga?
– Užtenka! Užtenka!
– Padarė savo, ir užtenka!
– Rupūžės! Rupūžės!
Elvyra nustoja klykusi. Girdėti tik tylus verksmas
AGNĖ (beveik tragiškai). Linksminkimės! Linksminkimės! Parduota žmona! Parduota žmona! Ką dar galima parduoti?!
PIRMAS VYRAS. Agne! Pašok striptizą!
ANTRAS VYRAS. Pašok! Pašok, Agne!
PIRMAS VYRAS. Ar veltui tu man davei į snukį? Už tai pašok striptizą.
MOTERIS. Laimė, kad pasitaikė ne veidas, o snukis.
AGNĖ (pradėdama šokti). Keista! Aš pradedu šokti striptizą.
PIRMAS VYR^S. Bravo, Agne!
Agnė šoka. Kitame kambaryje verkia Elvyra
AGNĖ (vienam iš vyrų). Atsekit.
Vyras atsega drabužių sagas. Agnė šoka. Elvyra verkia
PIRMAS VYRAS. Kūnas kaip gyvatės!
ANTRAS VYRAS. Moteris – pasiutimas! Ištirptų tarp rankų!
TREČIAS VYRAS. Viską! Viską!
KETVIRTAS VYRAS. Agne! Iki paskutinio siūlo!
AGNĖ. Ne!
VYRAI. Viską!
– Viską!
– Viską!
Pripuolę vyrai baigia nurengti Agnę. (Aišku, scena pantomimiška)
PIRMAS VYRAS. Visas moteris nurengti!
VYRAI. Visas nurengti!
– Visas!
– Visas!
– Visas!
Vyrai prišokę drasko nuo moterų drabužius. Moterys klykia
VYRAI. Bėga, niekšės!
– Ginasi, niekšės!
– Kandžiojasi, niekšės!
Vyrai drasko nuo moterų drabužius. Kai kurias parverčia ant žemės. Moterys klykia. Gęsta šviesa. Šviesos spindulyje pasirodo Pijaus veidas
PIJUS. Dėmesio: žygiuoja girtuokliai! Pasišaukė žvėrį, kvailybę ir pragarą. Ir leido jiems šokti, kaukti ir plėšytis. Puota! Žvėriui pritrūksta kvapo, kvailybė išprotėja, o žmogus laikosi ant kojų. Žmogus apgaudinėja pats save. Žvėrys neapgaudinėja, kvailybė neapgaudinėja, o žmogus apsisvaigina ir apgaudinėja pats save. Meluoja sau, vedžioja save už nosies. Ir kiekvienas kitaip.
Aš pažinsiu juos. Susirinksiu ir vesiu juos už pavadžio kaip jaučius.
Šviesa. Kiekvienas kalba atskiras laikraštines frazes
– Kiekviena diena mūsų žmogui atneša ką nors nauja ir neregėta!
– Nemaža nuveikta įgyvendinant svarbų nutarimą: pakelti moralę į aukštesnį lygį.
– Dešimtys racionalizacinių pasiūlymų!
– Siekiant pakelti į aukštesnę pakopą, priimti nauji nutarimai!..
– Visa tai ir padeda siekti gražių rezultatų!
– Visa respublika šiandieną žino Žirmūnų rajoną!
– Minėtas svarbus nutarimas atveria plačias perspektyvas, įkvepia naujiems ieškojimams ir laimėjimams!
– Žmogų paverčia savotišku automatu!
– Su niekuo žmogaus taip neprimuši, kaip su vėzdu!
– Zuikių kojas išaugino ne patys zuikiai, o vilkai!
VYRAS (be atsikvėpimo greitakalbe žeria žodžius). Šių faktorių svarbą vaizdžiai patvirtina istorinė būtinybė pakeisti santykių sistemą atskleidžia didžiausią mūsų laikų atitinkančią tikruosius poreikius materialinių ir dorovinių pasekmių kurios pažadino sąmoningai kūrybai mases turinį ir reikšmę sudarančią objektyvias sąlygas formuotis visapusiškai išvystytai asmenybei epochos prasmes ir esmes strateginių statybos uždavinių suvokimo galimybes tikrų gyvenimiškų procesų turtingumą atves- dama visas supaprastintas žmogiškų jausmų stichijas suvokimo ir pavaizdavimo formas nubrėžiama sintetišką žmogaus traktavimą kuris priklausomas nuo visuomeninės aplinkos ir sąlygų padarinių istorinio proceso jėgos aktyvumo kultūros sąmoningumo liaudies iniciatyvos pakilimo naujos inteligentijos augimo...
PERSONAŽAI. Gana!
– Užtenka!
– Pakvaišote, autoriau!
– Tai košmaras!
– Sapnuojate!
– Mus verčia kvailioti!
– Siautėti!
– Mes protestuojame!
– Smerkiame jus!
– Tai organizuotas chaosas!
– Mes laimingi, kai tvirtai stovime ant žemės!
– Dabar oru skraidome!
– Jūsų fantazijos vėtroje kaip nuplėšti lapai!
– Jūsų chaose – kaip šipuliai!
– Pasigailėkite mūsų!
– Gerbkite žmogišką protingumą!
– Gerbkite tiesą!
PIJUS. Nurimkite! Aš noriu ištirti žmogaus kvailumo ir niekšybių ribas.
GARUNKŠTIS. Kaip ištirti? Nuvaryti iki ribos, už kurios jau prasideda...
PIJUS. Noriu numesti varžtus, sudaužyti kiautą, kuriuo žmogus apsitraukęs.
BRUKAS. Išimti iš visuomenės? Nukelti į negyvenamą salą? Grąžinti į prieškultūrinę praeitį? Taip?
PIJUS. Į dabartį! Noriu giliai įklampinti į dabartį.
BRUKAS. Kur jūsų dabarties tikrovė? Kur kasdienybė? Kur gamyba? Kur žmogaus darbas?
VYRAS. Daugiausia aš priekaištų turiu, autoriau. Kaip papūgą privertėte mane tarškėti beprasmiškų žodžių tiradas. Aš – žmogus. Turiu logiką, turiu žmogiškas tiesas, kurios tvarko ne tik gyvenimą, bet ir meną.
PIJUS. Negi manote, kad aš neturiu?!
VYRAS. Ne! Neturite! Etikos neturite! Kaip su dalba mums kalate į galvas – ką? Sugedusio pasaulio drai- kalus!
ANTRAS VYRAS. Iš ko jūs norite pasijuokti? Iš gyvenimo? Iš logikos? Iš žmogaus?
VYRAS. Menas yra chaoso nugalėjimas, o jūs sąmoningai kuriate chaosą.
ELVYRA. Jums atrodo, kad purvas nenuplaunamas, žaizdos neužgydomos, žemė nesušildoma? Taip? Žvėris nenugalimas? Taip?
AGNĖ. Striptizu norite sudominti? Ir dar pantomimišku! Tiesų gilesnių reikia ieškoti, o ne efektų vaikytis!
TREČIAS VYRAS. Žmogaus psichologiją reikia gerai pažinti.
KETVIRTAS VYRAS. Psichologinius etikos pagrindus išanalizuoti!
PERSONAŽAI. Melas!
– Mes protestuojamel
– Kaltiname!
– Smerkiame!
– Teisman traukiame!
– Paukščius plėšrūnus lesinkit tokiu lesalu, ne mus!
PIJUS. Nurimkite! Ar jums teko būti tarp penkių šimtų girtų?
PERSONAŽAI. Girtų?
– Penkių šimtų?!
– O viešpatie!
PIJUS. Vienas girtas nedaro įspūdžio. Įsivaizduokite penkis šimtus Labai girtų. Įsivaizduokite, kad atsidūrėte tarp jų. Kaip jums atrodys?.. Jūs pasijusite siaubingose gyvų žmonių kapinėse, kur lavonai nepaprastai agresyvūs. Kiekvienas stengiasi būti kuo piktesnis. Paskui klausite save: ar žmogus – gyvulys? Ne! Ar žmogus – žmogus? Ne! Ar tik kūnas su virškinimo ir veisimosi organais? Ne! (Šaukia) Kas?! Kas yra žmogus?! (Po trumpos pauzės) Dvikojis, dar neištirtas.
PERSONAŽAI (traukiasi atbuli). Aaa!
– O meilė!
– Kur meilė?!
– Draugystė?!
– Brolybė?!
– Skausmas?
– Kur žmogus?
– Žmogus?
PIJUS. Užtenka. Pradėsim.
Visi išeina, lieka Brukas
PIJUS. Jūs linksmas žmogus, Brukai.
BRUKAS. Nesu labai linksmas, direktoriau.
PIJUS. O, nesikuklinkite! Kaip jūs pirkote žmoną iš Garunkščio!.. Jūs turite tikrą humoro jausmą.
BRUKAS. Direktoriau! Įsilinksminę vyrai, vienas kitą paragindami, visada suranda, kaip atnaujinti jausmus. Paskui gėda.
PIJUS. Jūs pasielgėte labai drąsiai.
BRUKAS. Labai drąsiai elgiasi tik kvailiai arba puskvailiai.
PIJUS. Kvaili savo drąsa giriasi, o jūs ją smerkiate. Jūs atrodote protingas.
BRUKAS. Jūs nekaltinate manęs, direktoriau?
PIJUS. Ne.
BRUKAS (prašvitęs). Kaltinti galima, bet negalima nesuprasti.
PIJUS. Ko nesuprasti?
BRUKAS. Žmogaus prigimties – netvirtos, nepastovios...
PIJUS. Elvyra grįžo pas vyrą?
BRUKAS. Ji atėjo pas mane ir pasakė: „Aš nenoriu grįžti namo.“
PIJUS. O ką jūs atsakėte?
BRUKAS. Atsakiau: „Aš nenoriu būti negirtas.“ Nežinau, kodėl taip atsakiau. Bet aš norėjau kažką nuslėpti, paversti juokais. Ir jos man buvo gaila.
PIJUS. Ji liko pas jus?
BRUKAS. Liko.
PIJUS. Ir iš karto... sugulėte?
BRUKAS (truputį nustebęs). Ne.
PIJUS. Bet vis dėlto...
BRUKAS. Direktoriau! Argi galima tokius klausimus?..
PIJUS. Galima. Jei nebūtų galima, neklausčiau.
BRUKAS. Sugulėme.
PIJUS. Jūs nevedęs?
BRUKAS. Persiskyręs.
PIJUS. Atleiskite mano draugišką smalsumą, vėl paklausiu to, kas galima: anksčiau taip pat su ja gulėdavote? Sakykite tiesiai ir aiškiai.
BRUKAS (po pauzės). Man sunku būdavo sakyti tiesiai ir aiškiai kunigui per išpažintį... Vis sukdavau kaip nors aplink.
PIJUS. Tai buvo anais laikais. Dabar niekas nesuka aplink.
BRUKAS. Galiu pasakyti tiek: pagunda buvo priverstinė, bet rojus – tikras.
PIJUS. Priverstinė? Nesuprantu.
BRUKAS. Direktoriau, argi vienas kelias tėra patekti po moters padu?
PIJUS. Aš manau, kad vienas. Nepatekti yra daugiau kelių.
BRUKAS. Bet niekas nevaikšto tais keliais, kurie neveda į moterį.
PIJUS. Jūs ėjote vienu iš tų kelių, kurie veda tiesiai į moterį.
BRUKAS. Aš nėjau – mane nuvarė.
PIJUS. Kaip jautį?
BRUKAS. Ne. Kaip draugą.
PIJUS. Kas buvo toks draugiškas?
BRUKAS. Jūs norite kabliu išpešti teisybę?
PIJUS. Taip, noriu kabliu išpešti teisybę.
BRUKAS. Garunkštis, priimdamas mane pavaduotoju, iškėlė sąlygą... Idiotų pasaulyje būna nesuprantamų dalykų... Iškėlė sąlygą...
PIJUS. Būti jo žmonos meilužiu?
BRUKAS (linksmai). Taip! Taip! Užimti jo žmoną. Kai jūs pats pasakėte, net lengviau man pasidarė. (Po pauzės) Dabar aš noriu sakyti teisybę.
PIJUS. Džiaugiuos, Brukai. Jūs pirmas žmogus, kuris pats nori sakyti teisybę.
BRUKAS. Direktoriau! Visi nori sakyti teisybę, bet nesako. Negali jos surasti tarp viso mėšlo, susikrovusio galvoje. Kartą mečiau Elvyrai krislą teisybės, ir ji prisirišo prie manęs.
PIJUS. Pasakėte, kad vyras davė jums ją kaip priedą prie tarnybos?
BRUKAS. Ne. Šito aš jai nesakiau. Ji dar truputį gerbė vyrą. Tiek, kad neuždustų, gyvendama drauge.
PIJUS. Kokią teisybę pasakėte?
BRUKAS. Šito jūs niekada nesužinosite.
PIJUS. Man atrodo, kad aš žinau.
BRUKAS. Ką žinote?
PIJUS. Kad jūs užmušėte žmogų.
BRUKAS. Ką? Ką jūs dabar pasakėte?
PIJUS. Kad jūs užmušėte. Dėl to naktimis nemigote, ieškojote, kam išpažinti. Elvyrai išpažinote. Paslaptis ir jos įsivaizduotas ar jūsų iškniauksėtas sąžinės graužimas surišo jus.
BRUKAS. Kažkas... Kažkas panašaus buvo. Bet aš neužmušiau. Galvą kirskite!
PIJUS. Ir dar ne vieną pasiuntėte į aną pasaulį. Kelis busimuosius žmones.
BRUKAS. Žinau, ką turite galvoje. Bet aš nekaltas. Ir teismas nerado mano kaltės. Mane tik pašalino kaip įstaigos vadovą.
PIJUS. O aš jūsų kaltę turiu. Štai ant delno! Kaip obuolį.
BRUKAS. Šunsnukis Garunkštis mane apkaltino?
PIJUS. Šunsnukis Garunkštis jus apkaltino.
BRUKAS. Štai moralė!
PIJUS. Moralės nėra.
BRUKAS. Žiauriai šmeižė mane?
PIJUS. Žiauriai šmeižė jus.
BRUKAS. Ha! Jis – beprotis!
PIJUS. Taip, beprotis.
BRUKAS. Liežuvis – gyvatės!
PIJUS. Priverčiau jį.
BRUKAS. Privertėte? Mane apdergti?
PIJUS. Jus apdergti.
BRUKAS. O kam jums to reikėjo?
PIJUS. Noriu pažinti jį ir jus.
BRUKAS. Pažinti? Hm!.. Jūs – keistokas.
PIJUS. Keistokas... Sakykite, jūs bijote būti išduotas?
BRUKAS. Žinoma, bijau... Kaip ir kiekvienas. Bet, sakau, aš čia visai nekaltas.
PIJUS. Kalbate ir užsimerkiate. Bijote matyti savo kaltę. Ji – baisi! Kaltė! Aš matau. Jie mato. Mes matome kruviną aureolę apie jūsų galvą... Ar nepagalvojote, kad aš galiu jus?..
BRUKAS. Jūs neišduosite.
PIJUS. Kodėl?
BRUKAS. Jūs – iš kitokio molio.
PIJUS. Kokio?
BRUKAS. Kitaip minkyto.
PIJUS. Kaip kitaip?
BRUKAS. Na, su paprastu švariu vandeniu. Rankomis! O mes iš molio, kuris minkytas su bjauriu raugalu. Ir prišlapinti nesivaržyta.
PIJUS. A! Žinodamas nusikaltimą, privalau slėpti?
BRUKAS. Jei jūs doras, juo labiau privalote. Visi slepia. Slepia savo nusikaltimus, slepia draugų, pažįstamų ir net nepažįstamų. Tai mūsų garbė. Kiekvieno laikotarpio vis kitokia garbė. Priešingai – niekšybė. Jūs nesate niekšas.
PIJUS. O teisybė? Tas šviesus krislas tarp mėšlo, kaip jūs pats sakėte.
BRUKAS. Teisybė kaip tualetinis popierius, direktoriau. Be jo žmogus būtų nešvarus, bet jis nevartojamas visiems matant.
PIJUS. Jūs cinikas.
BRUKAS. Taip, direktoriau.
PIJUS. O dabar jūs maivotės.
BRUKAS. Įpratome nugerti su viršininkais ir įpratome truputį maivytis.
PIJUS. Supuvusia žuvimi maitinote jums pavestus vaikus. Pinigus, skirtus geram maistui, pasigrobdavote. Dėl to sirgo ir mirė vaikai...
BRUKAS. Direktoriau! Užtenka!
PIJUS. Jei neperduosiu jūsų teisingumui, kas aš būsiu? Kas?
BRUKAS. Priešingai, jei perduosite, būsite tas, ką dabar galvojate.
PIJUS, Herojus?
BRUKAS. Herojus.
PIJUS. Toks pat, kaip ir jūs.
BRUKAS.Toks pat, kaip ir aš.
PIJUS (sau). Jis beprotis.'
BRUKAS. Ir vis dėlto neišduosite manęs. Tikrai.
PIJUS. Kodėl jūs taip įsitikinęs?
BRUKAS. Jūs esate prekių bazės direktorius ir norite juo būti. Išdavęs tarnautoją, nusikaltusį ar nenusikaltusį, ir ypač kad teismas išteisino, – jūs direktorium nebebūsite. Šimtai matomų ir nematomų smūgių bus nukreipta į jus. Nuo tokių visuomenė stengiasi apsisaugoti.
PIJUS. Tokios visuomenės aš nebijau, draugas Brukai.
BRUKAS. Tai dar labiau bijote pačios išdavystės. Jūs bijote abstrakcijos.
PIJUS. Kokios abstrakcijos?
BRUKAS. Na, istorinės išdavystės sąvokos.
PIJUS. Po velniais! Kokios istorinės sąvokos?
BRUKAS. Atgyvenos.
PIJUS. Pamaiva!.. Na, sakysim, aš nepranešiu... Kas tada? Kaip nuraminti kirminą, kuris pradės mane graužti?
BRUKAS. Girtaukite. Kelkite orgijas. Įsigykite mašiną, keletą meilužių. Išbandytas metodas. Mūsų atmainingoje epochoje kiekvienas yra kada nors ką nors pavogęs, išdavęs, pražudęs, nužudęs. Pasiusti reikėtų. Vėžiu susirgti. O čia dirbdamas, turėsite pinigo. Nedaug, šiek tiek.
PIJUS. Jūs geriate, keliate orgijas, turite meilužių?
BRUKAS. Kišenė per daug neleidžia, direktoriau. Valdžia labai išgudrėjo, o mes beveik tokie pat likome – kvailiai.
PIJUS. Pradėdamas dirbti vaikų namuose, iš karto pasiryžote daryti tai, ką darėte?
BRUKAS. Ne. Aš mylėjau vaikus.
PIJUS. Melas!
BRUKAS. Dievas mato! Mylėjau! Mylėjau vaikus! Kai ištiesdavau rankas, jie bėgdavo į mano glėbį.
PIJUS. Ir eilėraščius rašėte apie savo meilę vaikams?
BRUKAS. Rašiau, bet iš manęs poetas – kaip iš Garunkš- čio oratorius.
PIJUS. Kai vaikučius pasiuntėte tenai...
BRUKAS. Aš gi jų nesiunčiau.
PIJUS. Kai vaikus pasiuntėte į aną pasaulį...
BRUKAS (šaukia). Kankinti norite mane?! Sakiau: nesiunčiau.
PIJUS. Nešaukite! Kai vaikus pasiuntėte į aną pasaulį, negalvojote apie jų kančias? Nunuodytam mirtis sunki.
BRUKAS. Ak, jūs!.. Galvojau... kai faktas jau buvo įvykęs.
PIJUS. Įvykęs! Dievo valia! Taip?
BRUKAS. Iš karto gi nieko! Nieko! Vėliau įvykis! Byla!
PIJUS. Negalvojote apie skausmą, mėšlungį, konvulsijas, sunkią agoniją?
BRUKAS. Ne! Ne! Kodėl jūs taip žiauriai man kalbate?
PIJUS. Noriu, kad pajustumėte nors milijoninę dalį to, ką jie jautė. Nežinojote, kad jie šaukė, kol tik turėjo sąmonę: „Žmonės!“ „Už ką?!“ „Už ką?!“
BRUKAS. Šaukė?! O gal nešaukė? Ne, jie nešaukė!
PIJUS. Neįsivaizdavote savęs jų vietoje? Negalvojote, kad jūs – tai jie, jie – tai jūs? Nesupratote, kad tuo metu jūs pats mirštate.
BRUKAS. Tai ne... neįmanoma...
PIJUS. Pagalvojote, kad beprasmiškai jie atėjo į pasaulį beprasmiškai turi mirti. Prakeikėte gyvybės beprasmiškumą ir paskandinote kaip šunyčius, dar nepraregėjusius šviesos.
BRUKAS (blaškosi). Jūs – beprotis.
PIJUS. Išgerkite vandens.
BRUKAS (išgėręs vandens). Šito nereikia...
PIJUS. Taip, Brukai, visi mes sužeidžiami. Visi jaučiame skausmą.,. Padarome neatperkamą niekšybę ir užmiegame. Ir viskas. Tokia ir buvo mūsų gyvenimo prasmė.
BRUKAS. Kodėl jūs norite... mane išversti? Vidų – į viršų!
PIJUS. Jūs pats save išvertėte.
BRUKAS. Neišverčiau!
PIJUS. Visai išvertėte. Viskas!
BRUKAS. Ak, kaip baisu!..
PIJUS. Jums nepatinka? Jūs – išdidus. Tokiu dedatės. Gabus. Tikrai. Apsigimęs šuo. Taip, taip. Palyginti jaunas. Dar ne vieną pasiųsite... kai kur.
BRUKAS. Ir vėl jūs!.. Aš gi nesiunčiau. Pinigų reikėjo. Mašina, moterys! Iš karto atidaviau tik mažąjį pirštą. Ir tai buvo smūgis sau pačiam. Spyriau pats sau į užpakalį ir patekau į tą naują imperiją. Čia veidai visų šypsojosi, bet gyvenimas prismirdo per devynis kilometrus.
PIJUS. Kiekvienu momentu jūs galite viską baigti ir pradėti naują gyvenimą. Žinoma, jeigu įstengsite atsikratyti savo blogų įpročių, aistrų, gaujos draugužių, kurie jūsų nepaliks ramybėje, stengsis užgesinti kiekvieną šviesesnę mintį...
BRUKAS. Tūkstančiai taip galvoja, kai reikia duoti patarimą, ir tūkstančiai kitaip galvoja, kai reikia priimti patarimą. (Po pauzės) Jums šlykštu matyti mane šalia savęs. Parašykite charakteristiką – kiek jau galima geresnę, – rekomenduokite kuriai nors pedagoginei įstaigai ir – kad „tavo nė kvapo čia nebūtų!“
PIJUS. Charakteristiką pedagoginei įstaigai? Ir kiek galima geresnę? Ar aš teisingai išgirdau?
BRUKAS. Teisingai išgirdote, direktoriau.
PIJUS. O kaip Elvyra?
BRUKAS. Noriu jos atsikratyti.
BRUKAS staiga dingsta
PIJUS (šaukia). Elvyra!..
Įeina Elvyra
ELVYRA. Aš čia, direktoriau.
PIJUS. Elvyra! Jūsų vyras – žvėris.
ELVYRA. Kodėl žvėris? Jis tik kai kada peržengia ribas.
PIJUS. Jis – pamišęs.
ELVYRA. Kodėl pamišęs? Jis protingas.
PIJUS. Argi jūs dar laikote jį protingu?
ELVYRA. Ne taip labai, bet protingu.
PIJUS. Jis surengė niekšišką jūsų pardavimo komediją.
ELVYRA. Jis buvo girtas. Esu tikra – išsiblaivęs gailisi.
PIJUS. Geriau būtų primušęs jus.
ELVYRA. Žinoma, geriau būtų primušęs.
PIJUS. Jūs mylite jį?
ELVYRA. Aš privalau mylėti
PIJUS. Jis nevertas jūsų meilės.
ELVYRA. Mes to nesvarstome. Pamilstame, atsakome į meilę. Toks moterų likimas.
PIJUS. Atleiskite už nekuklų klausimą: jūs ištikima jam?
ELVYRA (nelaukusi tokio klausimo). Ką?!
PIJUS. Jūs ištikima?
ELVYRA (po pauzės). Jūs manote, kad aš būtinai turiu atsakyti?
PIJUS. Nebūtinai, Elvyra. Kaip pati panorėsite. Bet aš esu įsitikinęs, kad atsakysite.
ELVYRA. Kodėl jūs taip įsitikinęs?
PIJUS. Jūs daug apie tai galvojote. Jums tai svarbu. Jūs pati norite kalbėti.
ELVYRA. Nenoriu. Visai nenoriu, direktoriau.
PIJUS. Jūs norite kai ką išpažinti, kai ką nuo savo sąžinės numesti, pasiteisinti.
ELVYRA. Ne, ne! Ne, direktoriau, ne!
PIJUS. Žinokite, ką jūs bepasakytumėte, mano pagarba jums nesumažės.
Pauzė. Elvyra nustebusi ir sujaudinta ilgai žiūri į Pijų
ELVYRA. O kai jis... taip pasityčiojo... negrįžau... O kai moteris negrįžta namo...
PIJUS. Suprantu. Iki to laiko buvote ištikima?
ELVYRA. Na, viešpatie, koks jūs! Žinoma, ištikima.
PIJUS. Taip. Jūs buvote...
ELVYRA. Kaip kitaip? Aš mylėjau savo vyrą.
PIJUS. Vadinas, man sakė netiesą.
ELVYRA. Kas jums sakė? Ką jums sakė? Iš viso, ko jūs norite iš manęs?
PIJUS. Nieko. Nieko, gražioji Elvyra.
ELVYRA. Nieko?
PIJUS. Nieko.
ELVYRA Ak!.. Aš taip sujaudinta, nepajutau, kaip paklausiau.
PIJUS. Kartoju, jei mano klausimai jus įžeidžia, neatsakinėkite. O jei atsakysite teisybę – gal ir nemalonią jums arba man – būsiu laimingas. Noriu jus suprasti, Elvyra, kaip moterį, kaip žmogų. Nieko daugiau.
ELVYRA. Jūs keistas.
PIJUS. Visi mes keisti, Elvyra. Taip... Vadinas, man melavo.
ELVYRA. Ne... (Po pauzės) Nebuvau ištikima savo vyrui... Dieve mano...
PIJUS. Ačiū. Labai gerai... Jūs verkiate, Elvyra?
ELVYRA. Aš neverkiu.
PIJUS. Sakykite, kaip jūs suderinote meilę vyrui su neištikimybe?
ELVYRA. Visai nederinau.
PIJUS. Širdyje nekilo jokių prieštaravimų?
ELVYRA. Ne.
PIJUS. Gali apgaudinėti, bet privalai mylėti. Taip galvo- iote?
ELVYRA. Taip, taip, taip! O gal ir ne taip!.. Nekankinkite manęs.
PIJUS. Aš nenoriu jūsų kankinti.
ĖLVYRA. Bet jūs kankinate!..
PIJUS. Jūs galite išeiti, Elvyra, galite neatsakinėti. Jei norite, galite plūsti mane.
ELVYRA. Galiu. Žinoma, galiu.
Pauzė. Elvyra neišeina
PIJUS. Na, štai jūs ir neišeinate.
ELVYRA. Kodėl aš turiu išeiti?
PIJUS. Pokalbį tęsime. Jūs mylėjote vyrą, kalbėjote jam švelnius žodžius... Aišku? Ar ne?
ELVYRA. Kalbėjau. Kaip galėjau nekalbėti?
PIJUS. Mylimajam – dar švelnesnius?..
ELVYRA. Ak taip, taip... Dėl dievo meilės, nekankinkite manęs.
PIJUS. Elvyra, jūs pati kankinatės. Visą laiką...
ELVYRA. Tai neįmanoma!..
PIJUS. Moteris sutverta meilei. Tegu senatvė lenkiasi jaunai moteriai. Tegu lenkiasi išmintis...
ELVYRA. Koks jūs!..Tokių žodžių aš dar negirdėjau.
PIJUS. Jūs girdėjote švelnesnius. Už juos viską atidavėte. Besąlygiškai.
ELVYRA. Ne, ne!.. Taip negali būti!.. Tai, tai!.. Bet jūs tyčiojatės! Pasigailėkite manęs. (Atsiklaupia prieš Pijų)
PIJUS. Būkit išdidesnė, Elvyra.
ELVYRA. Aš nebegaliu...
PIJUS. Jūs graži. Gerbkite savo grožį.
ELVYRA (pakilusi). Jūs smerkiate mane.
PIJUS. Ne, ne, Elvyra, ne!
ELVYRA. Aš gi nepuoliau jam ant kaklo. Bėgau nuo jo. Bėgau nuo savęs. Bijojau savęs. Bijojau būti moterimi. Visą gyvenimą bijojau būti moterimi.
PIJUS. Jūs kalbate nuostabius žodžius: bijojote būti moterimi.
ELVYRA. Atrodė – kažkoks pasmerkimas...
PIJUS. Taip, taip... Na, nereikia, nereikia... Ašaros – žmogaus pasmerktumo ženklas.
Pauzė
ELVYRA. Aš rami... Kartą iš pat pradžių, žiemą, važiavome mašina. Vienu du. Mus užpustė. Naktis. Nė gyvos dvasios... Jis apsupo mane savo šaliku... Pūga taip siautėjo, atrodė, viskas – į pražūtį, atrodė, kažkas šaukia... kažkas, nesuprantamos baimės apimtas... Jis kvėpuoja man į krūtinę. Kad būtų ne taip šalta. Staiga... staiga šokau iš mašinos, bėgau, klupau, bėgau...
PIJUS. Nuo ko bėgote? Nuo jo? Nuo savęs?
ELVYRA. Nuo savęs. Taip, tikrai, nuo savęs... Kai nusikamavusi grįžau į mašiną, jis miegojo. Suprantama, išvargęs... Bet vis dėlto miegojo.
PIJUS. Vargše Elvyra... Sakykite, jūs jautėtės labai nusikaltusi vyrui?
ELVYRA. Taip. Labai. Aš atgailavau. Stengiausi atpirkti kaltę. Dirbau, viriau jam, tvarkiau namus, buvau švelni, nors... būčiau viską atidavusi už atskirą kambarį.
PIJUS. Labai pavyduliavo vyras?
ELVYRA. Keldavo scenas kaip koks smuklininkas. Aš įtariu, kad ir pardavė mane taip niekingai... taip nežmoniškai...
PIJUS. Kodėl jūs nutilote?
ELVYRA. ...kad nežmoniškai pavyduliavo.
PIJUS А!.. Taip... labai bijodavote vyro?
ELVYRA. Neapsakomai! Mes buvome auklėjamos taip, kad svetimoterystė – tai mirtina gėda.
PIJUS. Elvyra, būkite tvirta. Jūs turite sužinoti tiesą.
ELVYRA. Kokią tiesą?
PIJUS. Vyras jus pats atidavė... meilužiui.
ELVYRA. Pats? Vyras? Kaip tat?..
PIJUS. Paprasčiausiai atidavė. Ir dar pridėjo tarnybą. Dabar matote, koks vyrų pasaulis.
ELVYRA. Matau... Aš nieko nebematau... Argi taip buvo?..
PIJUS. Dabar jūs mano sąjungininkė. Supratote?
ELVYRA. Norėjau dar paklausti... Paklausti norėjau... (Žengia prie Pijaus, staiga krinta)
PIJUS. Elvyra!.. Elvyra!.. (Pakelia ją ant rankų)
ELVYRA (atgavusi sąmonę). Visą amžių bijojau būti moteris.
Pijus išneša Elvyrą
PIJUS (grįžta šaukdamas). Garunkšti! Brukai! Šunsnukiai!
Įeina Garunkštis ir Brukas
Per trumpiausią laiką pavyko man jus pažinti. Ar yra dar niekšybė, kurios nepadarėte?
GARUNKŠTIS. Jūs juokaujate, direktoriau.
PIJUS (įpykęs). Nejuokauju!!! Atsakykite: yra dar niekšybė, kurios nepadarėte?
BRUKAS. Direktoriau! Jei atsakysime „yra“ – prisipažin- sime esą niekšai, jei atsakysime „ne“ – dar didesni. Mes nesame niekšai.
PIJUS. O kas? Kas?
BRUKAS. Žmonės, kaip ir visi.
PIJUS (susiėmęs galvą vaikšto). Jie nesupranta... Jie nesupranta...
GARUNKŠTIS. Kas jums pasidarė, direktoriau? Ar čia seniai kalbėjome, susitarėme, nugėrėme. Atrodė, viskas bus gerai.
PIJUS. Norėjau jus pažinti iki galo. Turėjau vilties... Ką pamačiau – pats išsigandau.
BRUKAS. Direktoriau, aš pedagogas, šioks toks psichologas. Negalima žmogaus pažinti iki galo. Ir nereikia. Tai žalinga.
GARUNKŠTIS. Svarbiausia – reikia gyventi, direktoriau. Jis tau gera padaro, tu jam gera padarai – taip ir gyveni.
BRUKAS. Aprūpinti savo ratelį – šventas įstatymas.
PIJUS (su širdgėla). O pragaro dvasia! Atleisk mūsų geradarystes!..
BRUKAS. Galvokime, kad iš šimto žmonių devyniasdešimt devyni – slapti nusikaltėliai. Ir nusiraminsime.
PIJUS. Kokia paguoda! Aplink vien tik nusikaltėliai!
GARUNKŠTIS. Direktoriau, kartais širdis apsiverčia, o imti reikia.
Pauzė
PIJUS. Jūs nieko nebijote! Stovite kaip stulpai ir nieko nebijote. Tai stebina mane.
BRUKAS. Nieko nebijome? Ne, direktoriau, čia visi ko nors bijo. Mes bijome viršininkų, viršininkai bijo buhalterių, buhalteriai – revizorių, revizoriai – spaudos, o visi bijo sargų prie vartų, nes kiekvienas ką nors išsineša.
PIJUS. O viešpatie! Iš proto galima išeiti!
BRUKAS. Aš pajuokavau, direktoriau.
PIJUS. (Negirdėjęs Bruko). Žodžiai! Žodžiai! Kas jus prakeikė? Kas prakeikė, kad likote tik žodžiai?! (Brukui) Ką jūs pasakėte?
BRUKAS. Pajuokavau, direktoriau. Žodžiai ir branginami, kad jais galima juokauti.
PIJUS. Jūs!.. Ar man jus gerbti kaip žmones, ar trypti kaip amarą?!
GARUNKŠTIS (Brukui). Direktoriui kažkas negerai.
BRUKAS (Garunkščiui). Tylėk!
Įeina Elvyra ir sustoja
PIJUS. Nerašysiu: „Atleistas pačiam prašant.“ Atleisiu už nusikaltimus ir perduosiu į teisingumo rankas.
ELVYRA (pribėgdama). Nereikia!.. Nereikia!..
PIJUS. Ko nereikia?
ELVYRA (puola prieš Pijų ant kelių). Pasigailėkite jų! Prašau, maldauju, pasigailėkite jų!
PIJUS. Elvyra! Ko jūs prašote? Tai nepataisomi niekšai!
ELVYRA. Jie turi daug gera. Jūs to nepastebite. Aš net sapnuodavau jų kilnius darbus.
PIJUS. Sapnuodavote?
ELVYRA. Svajonėse regėdavau.
PIJUS. Jie kankino jus.
ELVYRA. Jūs dar labiau kankinote mane.
PIJUS. Elvyra! Jūs neprivalote prašyti, kad jų pasigailėčiau.
ELVYRA. Tai kas man daryti, jei aš neprašysiu pasigailėti?..
Juozas Grušas. Raštai, t. III. Vilnius: Vaga, 1980.
Scena iš spektaklio Pijus nebuvo protingas; centre Agnė – aktorė Regina Zdanavičiūtė, Panevėžio dramos teatras, 1974 m.