Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai iš knygos „Katalogas“ (1997)

Apie kažką įdomaus, apie šį bei tą

tarpdury stovintis, jisai siuvėjas. Laiko
atkišęs antpirštį, po kuriuo – gyvas
pirštas. Pamoja ir kviečia užeiti, pasikalbėti
apie kažką įdomaus, apie šį bei tą

visai nesvarbu, kad priklausom
skirtingiems cechams, nebūtina
nei mokėti kažką įdomaus, šį bei tą
žinoti, pasikalbėti svarbiau

aršinai ir metrai, kaip teisingai
laikyti žirkles, žymėti kreida,
visada galima išgirsti kažką įdomaus,
šį bei tą turint omenyje

svarbu ir antpirštis, bet dar svarbiau
pirštas, mojantis nuotykiui, tai jau įdomu,
tai jau šis tas,
ką iš tiesų verta žinoti.

harum harum tarė drakonas nubudęs
ir smailos kalnų viršūnės nutvilko
harum harum tarė visos devynios galvos
ir mėnulis iškišo ragą pro debesio kraštą
harum harum trečiąjį kartą tarė drakonas
ir rangydamas riebią uodegą leidosi šokti

plėvėti tarpupirščiai mindė kalnų pušis
giliai žemėje trūkinėjo šaknys
devyni kaklai lingavo į taktą

tada iš kalnų tarpeklio išjojo riteris
nešinas žvilgančiu įnagiu galbūt ietimi
žirgas jo buvo apklotas languota gūnia
bet virpėjo matydamas puikųjį šokį drakono

harum harum tarė narsusis riteris
ir mėnulis užsidengė veidą rankove
harum harum daužydamas skydą
sušuko narsusis riteris
harum harum trečiąjį kartą tarė drakonas

ir riteris, žirgas, drakonas, kalnai ir mėnulis
sušuko – harum harum –
ir leidosi šokti

tokia jau diena. Alus
suminkština žvilgsnį, tai gera,
bet ne gerai. Žiūrėti ramiau,
pamiršus visokias išmones,
žiūrėti ramiai, geras daiktas,
atsitraukus, atsitolinus, pamiršus,
pamiršus. Minkštomis akimis,
viską žinant, nieko nebesitikint,
nebelaukiant,
būti sau gražiai, įminus tik
viena: būtina. Privalu, neišvengiama
baigti puantu, lyg novelėje.
Katės letenėlėmis. Štai
dalykas, kurį žinai, kurį leidi sau
pavadinti. Gyvenimas, po velnių,
sakau, dilogija, ne, sakau, monologas,
cha! aš juokiuosi, žiūrėk, mes visi
juokiamės, mums gražu girdėti,
mums gražu girdėti, štai ir
viskas,
aiman.

žinai, nebesuprantu, ko iš manęs nori:
išganymo, daiktinių įrodymų, prisidegt? –
dievaž, jau man visai
blogai

tie sekiojimai iš paskos ir
stebeilijimai, šnabždesiai ir gūžčiojimai,
kartą sakau atsisukęs: taip, tai aš,
aš iš tiesų išradau marmeladą

kaip pažiūrėjo – būtumei matęs, o kur
dar autografai, supažindinkmaneprašau,
labailabai, labailabailabai, arba dar,
sakykim: nudžiauna kokį nors tavo daiktą,

kokį megztinį, akinių dėklą, o paskui
su jais gerk ir šypsokis, lyg niekur nieko,
lyg turėtum dar trisdešimt megztinių ir dėklų,
niekada nebūk populiariu, sakau tau,

tai šūdas, – sako jis susinervinęs
ir trepteli koja, ir dar, lyg to
nepakaktų, spiria tuščiai alaus
skardinėlei, žalsvai.

Devynios dešimtys ir dar devyni

aklas šuo, uodžiantis laužo dūmus,
ruduo. Tykus lemties ūžesys.
Vikrios fakyrų rankos, šokinančios
ugnį, užutekis. Taip, dabar jau
geriau matyti, iš tiesų užutekis.
Atokiau – garuojantys miglų dubenys,
išdėlioti įmirkusioj pievoj,
devynios dešimtys ir dar devyni.
Įgudusiam skaičiuoti lygiai tiek,
kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau,
devynios dešimtys ir dar
devyni liūdesiai po žvaigždėm,
įgudusiam liūdėti, žvelgiančiam
tiesiai ugnin, nustėrusiam

Santaliučija
skaito paskaitą Sorbonoje
(konspektas)

visi vardai turi savo daiktus
visi daiktai turi savo daiktadėžes
visi balsai pasiekia vienintelę ausį

visi vardai myli savo daiktus
visi daiktai žavisi savo daiktadėžėm
pieštukas myli ranką ir todėl rašo

kiekvienas budelis turi savo budelį
kiekvienas ženklas turi savo akmenį
kiekviena pabaiga kada nors prasideda

kiekvienas budelis myli savo ženklą
kiekviena auka myli savo akmenį
kiekviena pradžia myli savo pabaigą

ilgiausia tiesė yra apskritimas
trumpiausia tiesė yra taškas
visi keliai turi savo stovėtojus

kas čia yra, kad vis mažiau
belieka manęs? kažkas mane vagia,
ne kitaip. Vis mažiau
savęs apčiuopiu.

kodėl iš manęs viską atima,
net ko net visai neturėjau, nei
palietęs buvau, pasidžiaugti
neleidžia.

užsigaubti galvą palto skvernu,
būti, bet baugu dėl galvos,
dėl palto baugu ir dėl
skverno.

baugu dėl mudviejų, dėl tavęs,
dėl manęs vieno baugu,
kad nieko neliks arba liks
taip kaip buvę.

čia kažkas yra, galvą dedu.
Kažkas iš manęs šaiposi.
Valgo iš mano dubenėlio.

visko vis mažyn ir mažyn
ir aš jau mažas
susitraukęs
įsibaikštinęs
tyliai cypčioju:
kas čia yra?

nieko
atsako
man

iš laimės numirti yra blizgė
visokie ten viduramžiai yra blizgė
trimituojanti karvė yra blizgė
visoks ten apsiputojimas yra blizgė
galuamžiai juo labiau yra blizgė
apsišik aukštielninkas yra blizgė
heraldika ir skaičius keturi yra blizgė
susijunkit milijonai yra skaičius

šiandien geras oras yra blizgė
per lietų ir vėją visai nesvarbu yra blizgė
ekspresas be penkiolikos yra blizgė
užsisek antuką nes yra blizgė
pasiuto visai nes yra ir yra blizgė
visų pasiekimų muziejuje yra blizgė
piskas verniek bą kedarytum byra lizgė

man labai patinka jūsų yra blizgė
pirmos grupės bekojo bigė yra blizgė
antros grupės kojoto koja yra blizgė
blizgint akis į kojas yra blizgė
underground'o tėve kursai danguje yra blizgė
kai nieko visai nebėra visada yra blizgė
kuris iš mudviejų kvailesnis taip pat yra blizge
abudu mes kvailesni yra skaičius

Minkšto sniego eilėraštis

yra kirpyklos ir autobusai,
yra moteris, sakanti „žinau aš tave“,
yra žiema

yra gatvės,
apelsinų pardavėjai,
oranžiniai

yra tylus išprotėjęs, pažįstu tokį,
sninga už lango, žiema,
jau sakiau.

yra namai, namuose irgi
yra visokiausių
dalykų

yra varžtas, yra veržlė.
Galima užsukt ligi galo, nuimti
visai, kaulėtų pirštų žaidimai.

yra dienos kiekvieną rytą
ir naktys kiekvieną vakarą,
nes kaipgi kitaip.

turbūt yra ir knygos, bent viena,
tikrai yra skaitymai per petį,
vogčiomis,

monotoniškas nuotykis.
Ir tai viskas, nieko daugiau nėra?
nėra. Ko gi dar, ko gi dar.

***
ką mes dar galim
kalbėti apie ką, apie ką nors,
nesvarbu, arba sėdėti
nudelbus akis, maišyti
šaukšteliu vėstančią arbatą,
su cukrumi, apyvakare

saldžios bandelės su aguonomis,
ką mes dar galim

lyja, arba sninga, arba vėl
lyja. O mes ką, mes nieko, per tokią
darganą, užsikvempę ant stalo, iš lėto,
už lango, du siluetai, paskui
jau tik šešėliai, kai sutemsta

kai sutemsta

apklostyti vienas kitą, paliesti,
įsitikinti, paryčiui, kai šalta

nesipriešinti

užsimerkti

Istorijos

kai pagalvoji, tai jau būta
visokiausių istorijų, ir išties
argi neverta buvo

sakysim ta, kurioje taip ilgai
žiūrima į sieną tuščiam
kambary

ar ta, kurioje apsiblausę akys
iš lėto užsiveria – ak ne, tai dar
ta pati istorija

arba ta, kurioje juokiamasi ir
lėbaujama, šėlstama ir kvailiojama
89-aisiais rudenį

kai jauteisi kvailas ir negražus,
ir toksai ir buvai, argi ne graži
istorija

netgi ta neaiški, kai lijo be atvangos,
regis, tris dienas ir naktis, ir pro langą
atplaukė žuvys

ir ta, pati pasiučiausia,
su moterim, kurią mylėjai,
neviltingai graži

ir žinoma ta, paprasčiausioji,
ta, kur dabar, kurios
užrašyti nespėjai

argi neverta buvo

Grajauskas, Gintaras. Katalogas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.