Accessibility Tools

2002 03 28    5:40

sukantys lizdus traukiniai
dūmų placenta apskliaudę ryto iškrypėlius
būriuojasi prie platformos
aš stoviu
nespėjusi nusipirkti chna
jie mane (išveš) į getą
už juodus plaukus

į puotą šaukia varnos
į puotą kviečia
pavasario karnos
į akių akvariumą
įmetu svetimą-naują žuvį

konduktorius saujoj-padėkle
atneša sakalo širdį
drebučiuose
(papuoštą rugiagėlių smilgomis)
nesiskutęs vyras
kvepianti jo galva
ant mano peties
Minsko chimerų nušliaužiota

Apgraužti šunų kaulai
Hesperidžių seilėmis surišti bėgiai
Kvepiančios vyro sultys
Į vienkartinį butelį
     negerk.....................pavirsi

delniukuose plaštakėlės akytės
dvi raumeninės sagutės
suversiu karoliukus sesytei

plaukų kelmai
mano garbanos kitose rankose
gestapo manipūroje
chna pardavėjas nušautas
(tėveli, veža
         jie
mane
         į getą

mamai išvirk bulvių)




apie save 1

tie šunys tokie baltaragiai
su savo sakmėmis
ir paleistuvyste
lukštena iš mamunėlių sapnus
paskui jais dalinasi ir keičiasi
savo kales veda
į šerkšno patalus
dovanoja aureoles
vietoj karolių
vaikus užsisako
pas Sirijaus carą
ėsdami kruopščiai iščiulpia
(traškius) paukščių kaulus
nepažeisdami Dėsnių
kaukia vien poterius
tuštinasi juodais meteorais
(iš jų eskimai iššaukia ugnį)
kartais žūsta dvikovose
norėdami pralinksminti Puškiną
turi geltonas akis-
kas išduoda glūdinčią raganos DNR viją
paminėtinas ir egiptietiškas profilis
ir rūgusių pakulų kvapas
ak, atleisk, aš vis apie save...




apie save 2

ta skara
globojusi mano ausis
vėjo išniekintas kriaukles
guli spintoje
alsuoja rūgštinį komparo ūką
tokia tamsiai mėlynas
iš lamos ir stumbro pagurklio
patiktų Krišnai
žinau kad nešiotų neatitraukdamas
įtiktų it kandžių motinėlei
jei ne kvapas
sektantams kurie šąla gatvėse
medžiodami nepririštas Savastis-
     patiktų
tiktų į Ermitažą valyti
nuo porceliano dulkes
Tarkovskiui apsirišti galvą
suaktyvinti Sahasraros violetą
gal net Selenei-
nuslėptų savo nėštumo pilnatį
bet aš ir vėl-
vis apie save ir save...




apie save 3

matai kokios godžios akys
nei žvėries
nei kareivio
nei žvejo
nei vabalo
daugiau apie save-
užteks...




Tylomis džiaunu ruginius miego marškinius

Tylomis džiaunu ruginius miego marškinius
Kad nei viena kalė nesulotų
Gintaro akimis
Netrenktų žaibas
Į pilvo centrą-girnas
Nuolat švilpiančias
Malančias vienodoj tonacijoj
Niekad nekintančioj
Niekada nesijuokiančioj




***
Užkeiktas mano dvaras
Ir meškų ganyklos paverstos dumblu
Juoda kiaunė laižo
Sviestuotą mano ranką
Marija Nekaltoji
Voverės akim smulkiom
Man šypsosi
Per petį persimetus rudą
Storą kasą
Virvogalį
Medinę
Karštą
Briedės uodegą
Kaip senės ližę
Krosnį
Prakeiktas mano dvaras




Lazdynų Mergele, fazano lukšte augus skiautele

Tu Lazdynų Mergelė
Fazano lukšte augus skiautelė

Tavo namus užsiuvo iš abiejų pusių
Du riešuto kevalus
Lengvai atsidarančius
Ir užsiveriančius

Tave išvarė iš sodo
Iš žuvų spiečiaus
Išėmė iš vilko akies
Pasodino į rūko sostą

Tu turėjai ilgus pirštus
Ir saldymedžio chorą
Sidabrinius raktus
Devynis lietaus angelus

Tu tinklais gaudei purslus
Raudonas kraujo žvaigždes
Jų mėsa maitinai
Jaunas kumelės akis

Tavo arklio dukra
Vyšnių kamuolį supo
Kaip lopšį vakarėjant ją glostei

Karti vėjo druska
Išnešė Tavo sėklas
Kairėje po krūtim viena plaka

Aš Lazdynų Mergelė
Dangaus Fazano skiedrelė




Toji moteris baltais plaukais

I.

Valandėlę paėjusi
Ji atsigręžė
Toji moteris
Baltais plaukais
Ir tvirtu stuburu
Aš pamaniau
Ji kaip medis
Virpančia uogos kalba
Byrančia iš burnos

Moteris atsigręžė
Ir fosforiniais nagais
Ore nubrėžė ribą

Mažuoju piršteliu
Akmens krūtyse
Įspaudė apvalų ženklą
Atsisėdo
Rūkydama
Papasakojo
 

II.

Jis jaunas
Siluetinis dykumos
Leisgyvis kūnas
Driežo raudono
Ristele tipenančio
Antilopės žingsniu
Kopų tuštumos kaulais
 

III.

Ji sveika
Mėnulio šunidėse
Išėstais pieno žvaigždynais
Šiltose magijos vilnose
Apvaliais kaulais
 

IV.

Juokdamasi paklausiau
Moteris baltais plaukais
Atsakė
Verkdama
Papasakojo
 

V.

Jis tvirtas
Nutiesęs varinius tiltus
Medaus pūgose
Ir epochose
Sušalo
Buka
Reliktinė
Skulptūrėlė

liko
 

VI.

Ji pririšusi sodų paukščius
Atvyko į namą
Šilumos rate užmigusi
Testamento tamsos
Raidės ilgį

pratęsė
 

VII.

Valandėlę paėjusi
Ji atsigręžė
Toji moteris
Baltais plaukais
Ir tvirtu stuburu
Aš pamaniau
Ji kaip medis
Virpančia uogos kalba
Byrančia iš burnos




O John Zorn

O Jhon Zorn
Eime į rugsėjo kiaulių ganyklą
Per spiegiančias ikebanų puokštes
Sinagogos karvelidžių pastoges
Vietnamiečių geltonas kojas
Alchemijos putose merdinčias eskimo žmonas
Stupos krekenas
Eime į rugsėjo kiaulių ganyklą
O Jhon Zorn




Nemačiau nieko

Mano tėvas fėjų ganykloj
Turėjo botagą pliaukšintį
Ir septynias vario akis
Į jo vieną įkrito laukinis vabalas
Sukerojo jo sparnas kaip šilkmedžio lapas
Kuriam sultys tvinksėjo
Kuris už visų kliuvo

Vienoj akys aš augau
Ir regėjau apvalų kraterių obuolį
Po jį vaikščiojo švytintys paukščiai
Keistai čirpė
Ir paskui save vilko
Baltą virvelę
Klausinėjo ar niekas nematė
Jų arklių dingusių

Man labai gaila
Tariau
Nemačiau nieko




A <...> K

A

Brolis parnešė baltus voverės vidurius
Aš praskleidžiau juos ir radau obuolį
Penkialapį tuštumos kamuolį

(prieš tai ilgai žiūrėjau į
ugnį spjaudančias beždžionėles
jų bjaurias akutes)
 

B

Saulė botagu gynė Mėnulį
Į kosmoso tvartą
Ir raudonai liejo žingsnius mano
Iki turgaus duobės
 

C

Penkialapis kamuolys
Ant prekystalio
Aš vis svarstau
Ar eidama
Palikau gilias pėdas
 

D

Prie kojų murma šuva
Išplautas marių
Šlapia jo burna
Ant kaklo (į kailį veliasi) rožinis
Jis man sako
PARDUOK KAMUOLĮ
PARDUOK KAMUOLĮ
PARDUOK KAMUOLĮ
 

E

Jo balsas stiprėja
Ir darosi panašus į ruonio riaumojimą
Man nejauku
 

F

Atiduodu veltui

(ir grįžtu namo
kai saulė lieja žingsnį mano į varį)
 

G

Randu brolį paukštidėje
Gulbių sultimis suteptais pirštais
Ir penkias galvas
Kaip penkių sferų žiedą
 

H

Brolis klausia apie kamuolį
REIKIA SUDĖTI PAUKŠČIŲ GALVAS
Jis man sako
Ir plyšta per pusę
Kad atidaviau veltui

tam šuniui
 

I

Vien brolio puse palesinu galvas
Kitą - išaudžiu įdėjus į stakles

Man nejauku
Šuva pasirodo
 

J

Pradedu verkti
Ir visa tai man degina odą
Šuva šypsosi
Šlapia burna
Išplautas marių
Iš nasrų jo ritasi dūmai
Apgobia mano kojas
Ir stipriai suveržia
 

K

Jis atskiria mano kūnus
Juose tik melsvas ūkas
Nejaukus miglos debesis
Todėl atgal suskliaudžia
Į penkialapį rutulį