Lokės pasaka
Gyveno kartą batas.
Ėjo keliu, sutiko kitą.
– Eikim sykiu!
Ėjo ėjo, sutiko Kojinę.
– Eikim sykiu!
Ėjo ėjo, sutiko Pilvą, Krūtinę, Galvą ir Plaukus...
– Eikim sykiu!
Paskui Batas sako:
– Tu, Kojine, lipk ant Kojos!
Užlipo.
Sako:
– Tu, Pilve, lipk ant Kojos!
Užlipo.
Sako:
– Tu, Krūtine, Galva, Plaukai, lipkit ant Pilvo!
Užlipo.
O Kaklo tai nėr!
Toks išėjo Žmogus...
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Kaip nupiešti žmogų
Čia akis. Čia akiniai.
Čia ranka. Čia koja.
O iš lūpų sakiniai
Gražiai išvingiuoja.
Ar išėjo jau žmogus?
Ne, tik kelios dalys.
Dar plaukų, ausų nėra,
Kosčioja vargšelis.
Čia ranka. Čia pirštai.
Delnas čia, kad nepamirštų
Kramtomos gumos atnešti...
Nagais gali ir papešti,
Ranka gali ir suduoti...
Nupiešėm jau visą žmogų!
Gali sėst sau į mašiną
Ir važiuot, važiuot, kur žino
Grybus augant, žuvį nardant.
Lai tūtuoja, lai sau darda!
Bėga, bėga kelias
Su žaliais medeliais,
Viršuje dangus,
Apačioj žmogus,
Mūs pačių paišytas,
Dailiai aprašytas.
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Policininkas ir poetas
Kur gyvena poetas?
Čionai jis nepastebėtas.
Gal tenai kur nors... Toliau.
Atėjau. Jau atėjau!
Kur gyvena poetas?
Ten, už skersgatvio. Toliau.
Čia tai povas... O poetas?
Skambinti ar belsti?
Čirrr...
Tuojau! Tuojau!
– – – – –
Išlindo toks pasišiaušęs...
Plikas pakaušis.
Ar jūs esate poetas?
Ne, aš čia niekuo dėtas!
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Popieriniai žmogeliai
Kur tik eisi, galvas kelia
Popieriaus maži žmogeliai.
Vienas rašo, kitas skaito,
Trečias parašą suraito,
Ketvirtasis vadovauja,
Pinigus apgniaužęs sauja...
Įsaką gal rengia naują?
Kad nuo tos ir tos dienos
Nieko jau
Nedovanos...
Oi, kiek daug visur mažučių
Balto popieriaus žmogučių!
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Dalijimo mįslės
Pusė vyro – bus berniukas,
Pusė berno – bus berniokas?
Pusė namo – bus būda?
Pusė velnio – ne bėda!
Pusė dešimt – bus ryte,
Pusė dešimt – vakare?
Pusė dienos – pusiaudienis,
Pusė nakties – vidurnaktis?
Pusė karvės – bus veršiukas,
Pusė paršo – bus paršiukas?
Pusė varnos – bus varnėnas,
Pusė proto – pusprotis?
Geriau nieko nedalinti,
Geriau nieko nedailinti,
Taip, kaip stovi pasiimti,
Pieštuką nusmailinti
Ir toliau rašyti...
Pusė lapo – puslapis,
Pusė lapės – puslapis,
Pusė puslapio vėl pusė,
Pusė musės – musės pusė...
Pusė musės – uodas,
Uodo niekas nedalina,
Šiaip nudobia.
Amen.
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Labas rytas!
Skurlum burlum,
Tytum tatum –
Ką parašėm,
Nesupratom.
Buvo senė
Šimto metų,
Viską matė –
Nesuprato,
Ėjo senė
Pro duris,
Girdi – čiulba
Vyturys...
Skurlum burlum,
Tytum tatum, –
Aš linkiu jums
Šimtą metų
Išgyventi,
Nepasenti,
Žemės lysvę
Supurenti,
Pasisėti
Ten grūdų...
Skurlum burlum!
Mudu du
Šio pyrago atsikąsim,
Pagalvosim ir suprasim,
Ką tai reiškia
Skurlum burlum!
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Poezija
Negalima parašyti eilėraščio
apie tai, kas buvo nebuvo,
pavyzdžiui, apie Mergaitę,
kuri palaidota ir atkasta
praėjus 2.000 metų...
Žibuoklės jos rankose
buvo tokios pat šviežios,
kaip ir tąsyk, tada,
kai Lietuvoj arba Graikijoj
tėvas kalė mažą karstelį.
Atkasus jos švietė labai mėlynai,
bet tik vieną trumputį
akimirksnį.
Todėl dažnai aš turiu
kalbėt apie kitką,
įvairiausiom užuominom,
kad tik paskui pasakyčiau
tai, kas, man regis,
svarbiausia.
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Namie ir už lango
Purienų puokštė ant staliuko
Atgijo vieną naktį,
Staliukas irgi – pasisuko,
Širdelė ėmė plakti.
Atbudo katinas dirbtinis –
Prisisapnavo pelės,
Jis nusižiovavo, krūtinėj
Ir jam kažin kas kalė.
Sakytum mažas laikrodėlis,
Toks pats, kaip ir virtuvėj,
Virtuvėj baltas dubenėlis,
O dubenėly – žuvys...
Ir kur tiktai aš nežiūrėjau,
Visur kažkas judėjo,
Kalbėjo, ūžė, skraidinėjo
Su vėju ir be vėjo.
Tiktai balandis už langelio
Sau snūduriavo liūdnas,
Kai šalta, kai esi sušalęs,
Stebuklų juk nebūna.
Ateina rytas, liftai ūžia,
Šiukšliavežė dainuoja,
O šiukšlius varto susigūžęs
Lėlės nulaužtą koją.
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Laiškas mažai mergaitei
Kai poetai kraustėsi iš proto,
O žmogaus neliko nekuproto,
Kai pražydo pakelės akmuo,
O iš žodžio liko tik skiemuo,
Varnos dėjo kiaušinius žalius,
Vėjas vijo vakarus tylius,
Dangumi praplaukiantys lėktuvai
Pavadavo paskutinę žuvį,
Naktį aš į girią išėjau.
Ten stovėjo medis be šaknų,
Ten žvėris tylėjo be liežuvio,
Ten žolė didesnė už medžius,
Nors nebuvo nė jokios valdžios,
Bet visi kažko bijojo, tartum
Tu ir pats kažką medžiotum, kartum.
Aš mylėjau dar patsai save,
Tu mane mylėjai, o vaikeli,
Aš žinau, jog dovanojau kelią
Ilgą, ilgą tau ir sunkų, sunkų...
Kai ir mintys, ir jausmai atbunka,
Aš galvoju vien apie tave,
Tavo mažą ranką ir akis.
Tu užaugsi, Dievas pasakys,
Kad mes buvom viens kitam geri,
Kaip tie girių broliai keturi,
Šimtas brolių ir viena sesuo...
Būk. Ir aš su tavimi esu.
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Kurmėno mirtis
Pirmiausia bandyt atsikąsti
žolytės.
Paskui paprašyt atsigerti
vandens.
Svarbu, kad įpiltų
mergaitė.
Paskui labai tyliai suglaust
kojeles.
Ypač priekines taip, kad atrodo –
meldiesi.
Ir stovėt pasilenkus,
ir stovėt pasilenkus,
kol nugriūsi
ant šono...
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Siužetas animaciniam filmukui
Gaisrinė, policija! Daktarą greičiau!
Pelę į virtuvę čiuožiant pamačiau!
Bateliai purpuriniai,
Pačiūžos, Dieve duok,
Kad mes tokias turėtume!
Atlėkė policija, bet labai maža, gaisrininkai verkia
šaltam garaže, daktaras važiuoja... O, koksai
gražus! Už pelę didesnis...
Kur tatai matyta!
Pilnas mūsų kiemas
Mašinų pristatytas,
Zuja liliputai
Su žaliais šalmais.
Kur toji pelytė?
Jei gudrus, tai pagauk!
Viens, du trys! Pagavo pelę, atėmė išjos sidabro
pačiūžas ir linksmi išvažiavo. Būtume žinoję,
kad viskas taip baigsis, būtume net neskambinę,
patys pasigavę!
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Kažkieno ausys
Vaikšto dienom ir naktim,
Sukiojasi apie namus
Vaikas ilgom ausim,
Be to – toksai neramus!
Pam, pa, drylia,
Lia, lia, lia!
Ko jisai nori iš mūs?
Vakar vėlai vakare
Skambino į duris,
Atidarau. Lia, lia, lia,
Ausys – gal kokios trys!
Didelės, ilgos ir plačios
Lenda į kambarį pačios!
Pampa, drylia,
Lia, lia, lia!
Eikite, ausys, namo,
Man ir pačiam neramu,
Eikite, ausys, namo!
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Vaizdelis prie namu
Džiaugsmas, šuniškas, didžiulis
Būda, Kaulas ir Mėnulis!
Vidury žiemos aplankė
Dar baidyklė kairiarankė,
Šimtas skraidančių dramblių
Ir Šeši žirgai sparnuoti...
Jonai, eik sau po velnių,
Vienąkart užteks meluoti!
Atsibudus virš daržų
Vištos skraidžiojo, geltonos.
..
Au, au, au! Čia bent gražu!
Skamba Brisiaus telefonas...
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Sonetas apie katiną
Ten vasara, ten visos katės žalios,
Ten pelės pačios lenda iš urvų...
Šalpusnių geltonuojantis kalneli,
Upeli, pilnas giedančių žuvų!
Ten šiltas pienas sunkiasi iš pienių,
Tenai nėra vargelių daugiadienių,
Tenai lengvutė katino galva,
Ten sliekas sraigę kalbina iš lėto, –
Palauk, sesut, pasiklausyk poeto,
Poetas – katinėlis, ne šuva!
Geda, Sigitas. Valkataujantis katinas: Eilėraščiai vaikams. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.