Accessibility Tools

Kelias, kurį reikia nueiti

 

            iš Grigoro gyvenimo

mažas išblyškęs berniukas
Armėnijos kalnuose
septynetą metų
ganęs gyvulius
ir nė karto
nė vieno kartelio
nemušęs

o kai baigė ganyti
o kai baigė ganyti
įsmeigė
savo rykštę į žemę
ir iš karto
iš pirmo kartelio
jinai apsipylė žiedais

1986

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Šiukšliavežė Justiniškėse

 

             Kokias nuodėmes man prisiimt, nuodėmėj mirusiam?
                                                                          
Grigoras Narekietis

šitą trumpą kovo akimirksnį
vaikui daužant sniegą
           už lango
           purvinom kojom
           praskrendant varnai
dabar jau galiu
jau pajėgiu
           ilgi ir dažni buvo
           kūno marinimai
           sunkios sielovartos
bet mano siela
tikrai yra
sykiu su karaliaus Dovydo
           visatos liūdėjimai
           liūdesiai šios visatos
           yra mano siela
dabar aš žinau
dabar galiu pasakyti

1987

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Optimistinis eilėraštis 50-čio proga

 

                    Juozui Apučiui

Aš sapnavau,
kad mes abudu stovim
tuščiam lauke...
Aš klausiu:
,,Kas išliks?“
Ir tu sakai:
„ Liks kaukolių tvirtovės,
kurių lig šiol
nenukariavo nieks...“

1986

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Bandymas atsisveikinti I

Man taip sunku... Gal kaltas?
Jergau, jergau!
Ką šitie žmonės daro su tavim!
Atsrūva žemės vandenys pavargę,
Lavonais dvokia miestai,
Geležim.

O gal ir aš
Jau pardaviau šią žemę, –
Vaikus apspjaudo perkreipta burna...
Ateina tokios valandos aptemę,
Ar mus kas nors išteisins? –
Nežinia.

Betrūksta vieno –
Kad pradėtum guosti:
Atseit, čia amžius ar dvasia kalta...
Jau paskutinis laivas skęsta uoste,
Greit nieko nebeliks
Visam šitam krašte.

Dabar tik niekas,
Vien tik jis, tik jis
Visuos pasaulio laikrodžiuos tiksės.

1985

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Liftas ir boružė, apsirengusi raudonai

pragydo vėjas
blokuos
už langų
vėl skauda širdį
vynas išsilaisto
aš greit išeisiu
Dieve
tuo dangum
kur tavo
sidabrinis
Liftas vaikšto

1986

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Į suartą žemę bežiūrint

 

                     Oi ko tu užmigai
                     Sunkiu miegeliu?

Žmogus aš esu,
Žumiegas,
Žemėj miegantis,
Žiūrintis į tave
Tūkstančiais savo akiduobių.

Žmogus aš, žumiegas,
Žemėj gimstantis,
Mirštantis,
Dabar tu trypi mane,
Mindžioji,
Valgai.

Bet ilgainiui
Darysiu tą patį.

1987

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Bandymas atsisveikinti II

Aš vienišas... Man viskas po galais.
Plevena žodžių nuotrupos galvoj.
Aš vienišas...
Pasaulis – plepalai.

Už širmos velnias šiepiasi kvailai...
Visai kitoks dabar nei su kitais –
Su savimi kaip svetimu tyloj
Aš mirštu vienas.
Viskas man ne taip.

Aš vienišas...
Man viskas po velniais.
Klajoja siela tamsoje akloj,
Tik Dievas kartais šmėsteli migloj,
Aš vienišas...
Pasaulis – plepalai.

1985

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Vienos ištarmės išsipildymas

Per Kalėdas,
pučiant
sniegą
nuo transformatorinės,
pagalvojau,
kad jau išsipildė
senovės babiloniečių
dievo Anu pranašystė:

„Jeigu taip ir toliau tęsis,
aš išleisiu
iš požemio
mirusius,
ir jie užsiveis
labiau nei gyvieji!“

Per savo ilgą
gyvenimą Lietuvoj
sutikau vos kelis
gyvus
žmones

1986

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Iš testamento I

O paskui aš gulėsiu ant kalno,
Žmonės eis ir mašinos važiuos,
Taip iš lengvo lyg muzika švelnūs
Mano kaulai pamėls ir pajuos.

Bet užteks Jam pajudinti pirštą –
Baltos liepsnos ims šokti žeme,
Viskas miršta, bet Dievas nemiršta,
Aš buvau Jo dantų griežime.

1987

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.


 

Iš testamento II

Bus ruduo, ūžaus vėjai baisiausi,
Nusiaubta bus žolė ir giria,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Tu praversi duris, pasiklausi...
Vieversėlis, birželis, audra...
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Bus pavasariai patys gražiausi,
Jūra bus kaip ir šiąnakt žydra,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: ,,Manęs čia nėra!“

1987

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Giesmė apie mirties demonus

 

              Dionizui Poškai ir Adomui Mickevičiui

Palauk, vargšas kūne, ko skubini mirti,
Aš noriu įamžint žemaitišką mirksnį,
Aš trokštu iš žemės laukų sunkenybės
Išsunkti bent porą lašų amžinybės.

Daugiau man nereikia, – tik porą lašelių:
Išvysti, kaip supasi dobilas žalias,
Bijūno taurė, ji prasiskleidė naktį,
O mano širdis jau vos pajėgė plakti.

Žinau, kad sergu ir kas dieną labiau vis
Vaičaitį, Kudirką taip, sutemos, gaubsit,
Jūs užgulat mano pražilusią galvą,
Tamsėjančios valandos pelenaspalvės!

Taip, pajėgos mažinas, ąžuolo lapas
Pavasarį ankstų nespėjo išsprogt,
Ir žemė visa – vienas marmuro kapas,
Išblukusios akys – padangės žydros.

Tėra tik mirtis, vien saldus josios kvapas,
Kur gėlės pailsusios, drėgnos ir šlapios,
Apipina kryžių kregždučių sparnais, –
Ranka taip lytėdavo krūtį delnais
Manoj kūdikystėj, ant žalio kalnelio,
Kur vienišas beržas tuos sielvartus kelia,
Kurių aš esu atsigėręs pilnai.

O Dieve... Sukurt beveik nieko nespėjau,
Nors buvo planai, didingiausiom idėjom
Nelyg Partenonas man švietė galva...
Leisk vargšui sugrįžti atgal, Lietuva,

Vienintele žeme, kur glaudžiasi sliekas,
O sliekas – tik šliūžę per molį palieka,
Palieka žiupsnelį žiaumojamos žemės,
Kur kirmėlės naujos sau gyvastį semias,

Užplūsdamos plotus didžiausius, erdvės,
Apleisdamos miestų senųjų gatves,
Kur niūkso vijokliais apkarstyti bokštai
Ir grobai – ar kriauklės grafienių atvožtos.
..

Nėra praeities, nėr dangaus nei tėvynės,
Kur debesys plūkiąs, pavargėlių minios,
Kur žliaugia į pragarus amžinos liūtys,
Kur daužo Perkūnas visatą mažutę.

O dangūs įnirtę tik vypso, tik liepia,
Žmogau, nuteriot tavo skurdžią palėpę,
Esi miniatiūrinis amžių žaislelis
Ant demonų delno – lietuvis vargšelis.

Tau atima protą, tau nupeša plaukus,
Aklam ir kurčiam vis kerštauja tau daug kas,
Kada gi visi taip suspėjo pamiršti,
Kad irgi norėtum – gyventi ir mirti?

Norėtum, kad būtų ta žemė, vaikai tie,
Kad augtų – avis ta, akloji mergaitė,
Kad ąžuolas būtų, žemaičių baublys,
Kur galvą priglaus paskutinis kvailys...

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Sūnaus palaidūno grįžimas

 

                      Jonui Strielkūnui

Danguje sužioravo vaizdai sujaukti, purpuriniai,
Prie ežero, turklio ir baublio ūksmėtoj pavėnėj, –
Biržely kas ūbauja, galvą tarp nendrių įkišęs?
Gamtovaizdis – senos, išblukę lietuviškos klišės.

Vaivorykštė, regis, iš žiobtų sau drumzliną vandenį lietų, –
Kas dar, be lietuvio, šioj žemėj gyventi galėtų?
Menu, kaip žmogus, vieną vasaros naktį nušautas,
Sūpavos supuvusiam luote, prie kranto bangų priskalautas.
Plaukai jo pririzgę smulkių skruzdėlyčių ir sraigių, –
Kulkosvaidis kalė, ir žiežulės virto apsvaigę...

Taip baigėsi ilgas gyvenimo tavo etapas, –
Tą naktį iš guolio pašokus, ėjai tu prie lango sušlapus,
Jis rėkdamas laužės vidun, ieškojo jis mūsų trobelės,
Laikydamas rupūžę rankoj, žydėjo raudonas kūkalis...

Gyveno ten vienas žmogus, lyg geltonuos Čiurlionio paveiksluos, –
Kaip, Dieve, atskirti dabar, kas yra tavo veikslas?
Čia motina mirus, dvi rankos padėtos ant stalo,
O veidas kaip graikiškas gipsas pagelto, nubalo.

Ją kasėm į žemę, regėjom ten Viešpaties molį,
Kur marmuras tūno, esencijos, Kristui karoliai,
Pasaulio niūrus apreiškimas, kai būsenos virsta į formas, –
Pušis Salvadoro Dali akyse ir seni akmenų kontraforsai.

Taip, viskas tėra aidesiai netikėtų akordų,
Kareiviai, krenta kruvini iš žalių Toro kortų.
Nors blyksteli kartais tamsoj atšvaitai netikėti,
Nes raktai į Dievo namus taip dažnai patikėti
Tau, menkas žmogeli, tau, utėle (plinkančios blusos,
Kol tu sukalbėjai rožančių, kažkas atsiduso,
Dabar jau rausiesi ramus sau į šiugždančius šiaudus...),
O sodžiaus vaikai, su kuriais velnio riešutus gliaudžiau,
Kreivais dantimis, nukarpyti, akim išvarvėtom,
Pavirs vieną naktį baltais pranašais ir poetom.

Peizažai šalies! Rausvos blakės, ropojančios sienom,
Taip virsta žeme ir pilkai mėlynom mėnesienom,
Jie švyti krūvoj – vienas amžinas kruvinas luitas, –
Brangiau nei karalius yra tas žmogelis užguitas,
Bažnyčią piemuo pastatys, iš kurapkos kiaušinio
Ir vėl prasikals Lietuva, neregėta tėvynė!

Aš šlovinu tuos, kurie miršta rūdynuos pašvinkę,
Tamsybėj gilioj purpurinė šviesa pasitinka
Ir uždeda jiems, kol karaliai ir viešpačiai miega,
Visatos vainiką... Aš laiminu Dievą ir nieką,

Pasaulį kuriu, kur netrūksta kvailių ir rajūnų,
Kur gauti du tūkstančius man amžinų atskalūnų?
Gražuolės aš ieškau su kojom išklišusios karvės, –
Kas auksas, sidabras be prakaito kruvino smarvės?

Jį vėjai nupūs kaip voratinklį palšą iš ryto,
Man reikia, kad rėktų, kad staugtų, prieš aušrą žudytųs,
Šviesumo prakeikto, šiurpios, amžinos neaiškybės, –
O kam Lietuva, jei neturi senovės mamuto galybės?

Jei šarka nevirto į kiaulę, o kiaulė ne debesiu vaikšto,
Tai kam reikalingi penkių pragarų kunigaikščiai?
Kraštovaizdis! Tėviškė mano, vilkolakiai, sniegas, vaikystė,
Šiaurinių tamsių ežerų amžina vientulystė,
Štai Lacrimae Christi: senųjų liturgijų voras
Su elgetom plaukia per Nemuną, rėkdami nepadoriai , –
Į tėvo namus, ten, kur lazdą uosinę jiems laužia, –

Pragysta višta, šunys mėlynas kojas apgraužia...

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Giesmė apie dangišką kartografiją

 

                                        Šarūnui

Aš tau nužymėsiu kelius, kada nors atsimuši...
Jei eitum siauru keleliu pro Aukštadvario pušį
Žaliu vainiku, plauktum ežeru, koptum į kalnus,
Jei išmaldos melstum, ištiesęs pavargusius delnus, –

Pasaulio nebus... ir dėl to sielvartauti neverta,
Taip viskas savaime praeis. Sykį knygą atvertęs,
Skaityk iki galo. Žemadieviams žmonės prilygsta,
Bjauru, kas bjauru – tai tiesa devynių karalysčių.

Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas,
Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško,
Žmogus, tas, kur žino, kad tiesiai į mirtį keliauja,
Užmiršta, kas baimė yra, ir kvailiams nevergauja.

Tada ima tiesos aiškėt kaip daltonikui spalvos,
Melodijos ima skambėti, jis pakelia galvą
Ir brenda – mirties okeanų maurojantis elnias,
Jam rodos, kad mirs, betgi bangos prasiskiria švelniai,

Ir tylinčios moterys jūromis plaukiančius myli,
Nes žino – jie žemės sargai, savo sėklą išpylę
Ir smiltis palaistę raudonu kareivių krauju...

Šlykštybės, deja, neišsemti... Todėl gi gajus
Turi būti žmogus, mirt ir mirt, prisikelti,
Pareit iš anapus – į balzganą vasarų šaltį,
Į rudenį, kosėjant arkliui, – aukšta visata,
Tėvų, mūsų brolių, seniai seserų suprasta;

Vasarį, grabnyčioms artėjant, Maironis kadais –
Lyg sakalas Paukščių Takuos – su velioniais baltais
Vis žvelgė, žemai gi – Neapolis, Alpės,
Kur jaunas Biliūnas jaunystėje buvo nualpęs...

Akim neaprėpti žemėlapio mūsų žvaigždžių!
Štai gyvis, aptrauktas šio amžiaus šerkšnu ir šalčiu,
O mes be sveikatos, be tėvo, be savo vaikų, be sesers
Našlaitišką žemės likimą turėsim ištvert.

Ar bus dovanota Čiurlionio plati visata?
Šviesa tąsyk plykstels ties mūsų akim ir kakta,
Išauš apreiškimas visų apleistų esinių,
Iš Dievo galvos, iš žmogaus užmirštų sakinių.

Šviesa šitos žemės, geltonos erdvės didelės,
Ji žmogų apims, ji pasaulį apvers ir išplės,
Kad viską įstengtum, mylėtum, suprastum visus,
Kad būtų šėtonas beveik kaip katė paklusnus,
Supančioję mirtį – daužysis jinai ir spurdės,
Su moterim savo keliausime linkui žvaigždės..
.

Pasaulio, sūnau, sunaikinti jau niekas negali,
Tik vargšai niekingi, menkystos, suzmekę žmogeliai
Įprato taip gąsdint – visuos kontinentuos – kitus;
Mes regim virš ežero angelą, baltą ir žalią,
Melsvoji kregždutė – ji neša alyvų šakelę,
Yra amžinybė – šviesiosios kūrybos vaizduos.

Tiesa visad aiški, o kas gi šlovė? beprotybė?
Silpnumą įveikusi, keliasi vargšo galybė
Ir glaudžias prie seno Egipto šviesos, išminties,
Taip viskas į dangų per žemę, kur Tėvo mūs augalas bunda,
Jį traukia senųjų padangių šviesa ir pagunda,
Dievai šitaip auga, suglausdami savo žvaigždes...

O aš – nužymėsiu kelius, kada nors atsimuši.
Jei eisi siauru keleliu pro Aukštadvario pušį,
Ramiai pasimelski tiem sodam, sodybom, daržam, –
Jie buvo paguoda, vaikeli, kaip tau, taip ir man.

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Giesmė apie Liuciferį

 

               Liuciferis tenorėjo būti pragaro kunigaikščiu...

Belzebubo kariuomenė užėmė miestą sapne,
Su kareiviais užgriuvo ir žaidžia gyvatėm klane.
Velnias maukia degime, o aš šnekučiuojuos ramus,
Snaudžia žiogas, vijoklinės rožės apsupo namus.

Man patinka šita išdresuota, griežta kariauna,
Kaip pašiurpusios kopos ir mėlyna marių diena,
Man saldi jų degtinė – gyvybės bangų siautulys.
Man žavinga ši žemė – stiprus pamarių gyvulys.

Šitaip kraujas ir vynas putoja visatos gelmėj,
Šitaip daužos patelė ekstazėj, – pats, Dieve, lėmei
Tokią tvarką, ieškodamas vyksmo, aukos,
Esinijos orgazmo, kuriam nematyt pabaigos.

O kariuomenė darkos, ir aš jai dabar priklausau,
Nes esu pralaimėjęs tiek kartų ir tau, ir pats sau,
Šaltas prakaitas žliaugia... O! dabar jau visai ne sapne
Jie Liuciferio kryžiumi peržegnos greitai mane.

Realybė – akistata – jūrų aukštoji banga,
Rėzos žemių šešėliai, bekraštė būties atvanga,
Brėžia ratą smėlynuos gudri katekizmų angis,
Ten galva ir liežuvis, čia žiaunos – siera ir ugnis.

Baranauskas ten dega, Bodleras ir pamirštas Po,
Dantė gelbstis tercinom, vynu Li Tai Po,
Mano tėvas prisnūdo po beržu mozūrų kreivu,
Greit Žukauskas ateis, jo sermėga iš skroblo žievių.

O kiti prašaleivos numirs, niekados nežinos,
Kad mane pralaimėjo seniai, jau pasauliuos anuos,
Pralaimėjo jie arklius – nebėr tos kumelės laukos...
Pralaimėjo šilainę, kur uogomis noksta dangus,

Su trobelėm mažom, epušrotais, laukiniais rugiais,
Evangeliškų formų šventais sakalais, kadugiais,
Su salom, su sugrįžtančiom gervėm ir stumbrų banda,
Su akim žuvininko erelio, mirtie valanda...

Nelaimėsit, dabar jau aiškėja, jūs mano širdies,
Neišgersite vyno pelynų, nakties ir vilties,
Žyra saulė, auksinių žvaigždžių pumpuruos
Sprogsta kriaušė... Špyga! net tvoros
Nesurasit prieš dvesiant, pasaulio luošiai!

Jūs prakišot prieš daugelį metų gražiai,
Kai apspjaudėt mane, kai svajojot sutrypti,
Kai užkimšot man burną, pradėjote lipti
Purvinom savo kojom į sielos namus...
O dabar aš išgersiu, sėdėsiu, rūkysiu ramus,
Aš ne jūsų kariaunos, nors esu geležinis karys
Palei Dievo vijokliais apaustas pasaulio duris.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Mėnesiena tyli, plaukia mariom auksinė, stambi vėgėlė,
Žvaigždės krinta į smėlį ir patalą tiesias šalia,
Dega žemės raudoni, karšti, išversti viduriai,
Tirštą miglą kapoja žirgai ir aukšti švyturiai.

Aš išspjaunu dantis, išdaužytus nelygioj kovoj,
Nusineš juos pelė, apsivilkusi rūbais baltais,
Aš keliuosi keliaut, ten, pasaulio širdy, Lietuvoj,
Kas iš tavo kareivių, mirtie kunigaikšti? Ateik.

 

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.




Giesmė Lietuvos žemei ir dangui

Lietuva mano, dukra amžinybės,
Tujen esi man, aš – tavo sūnus,
Veriasi žvaigždės, padangėj sužibę,
Liepdamos laukti skirtosios dienos.

Tos, kurią lėmė sesuo Vakarinė,
Skyrė Aušrinė, Mėnulio sesuo,
Lietuva mano, esi man Tėvynė,
Tau mano saulėta siela dainuos.

Mėnesio, Saulės esu pagimdytas
Ir išpenėtas jų Žemės krūtų,
Motinos mano gražiai palydėtas,
Eisiu ieškoti pasaulio vardų.

Sarge šviesiausių žvaigždžių, begalybės,
Varpe, skambėjimuos mano giesmės,
Kam ta padangė, kam žvaigždės aukštybėj,
Jeigu dangus ir žmogus – be prasmės?

Kurti, aukoti tau gyvastį šviesią,
Duona ir vaisiai – iš rankų tavų,
Lietuva motina, neša ištiesę
Medžiai ir paukščiai tau Vaivos spalvų.

Pinsiu tau pievų margiausią vainiką,
Sielvartus; širdgėlas amžiai išplaus,
Nemunui tekančiam, šnekančiam tykiai,
Sūnui ir dukrai – Varūnos tylaus.

Žodį, sapnavusį dangų ir žemę,
Laimink, melodijų perlais suverk,
Skils debesynai, virš žemės aptemę,
Toliai auksiniai širdims atsivers.

Lietuva mano, tavoj amžinybėj,
Grožyje tavo, žmonių širdyse
Šios esinijos žvaigždynai man žiba,
Šviečia koralų pirmykštė dvasia.

Kilom iš tavo švenčiausių svajonių,
Tavojo skausmo kaip žvirgždas aštraus,
Šnekos tarp sengirių ošė malonios,
Paslaptis skleidė – padangės žydros.

Žodis – kaip žiedas neužmirštuolės,
Gyviai ir žmonės šviesiom akimis,
Vabalas, žiogas – kas gyva išpuolė
Kuriančiam Dievui sykiu su manim, –

Būsim tau žodžiai kaip rex'ų karūnos,
Smėlis prie jūros, žvaigždėtas dangus,
Amžiais jį barė ir guodė Perkūnas, –
Toks mano brolis, pasaulio žmogus!

Būsim lietuviai, kurie tebesaugo
Motinas savo ir būstus vaikų,
Žemėj užgimę, mes dangui užaugom, –
Tautos Mėnulio prakeiktu laiku!

1985-1988

Geda, Sigitas. Septynių vasarų giesmės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.