Accessibility Tools

MIKAS IR RAUDONAS ROBOTĖLIS

Susiūbavo žalios žolės...
Kas ten eina?
Stop!
Grįžta alkanas storulis
Namo vakarop.

Televizorių įjungė,
Taškosi vonioj...
Kas gi būtų
Šiam pasauly
Žmogui maloniau?

Mikas žiuri:
Kiek mygtukų,
Mėlynų, baltų!
Vieną spusteli,
Netrukus
Baltu chalatu
Robotėlis pasirodo!

Muilina pečius,
Iš vandens ištraukęs,
Trina
Rankšluosčiu plačiu.

Mikas viską įsidėmi,
Ką ten
Reik paspaust...
Vos storulis įsirėmęs
Fotely ims snaust,
Mikas – spūstelės mygtuką..
.

Ajajai, baisu!

Bet atrieda vežimukas
Ir – švelniu balsu
Robotėlis – taria:

– Prašom,
Sėskitės čionai!

Mikas liečia vėl mygtuką,
Ir minkšti delnai
Iškelia,
Į vonią tupdo,
Trina šepečiais...

– Noriu, kad mane apsuktų
Rankšluosčiais plačiais!

Noriu, kad pižamą duotų,
Kad kailiuką sušukuotų,
Noriu padažyt blakstienas,
Noriu, noriu, noriu... Vienas
Lovoje gulėt!

Viską pildo – Robotėlis.

Mikas,
Rytą atsikėlęs,
Dairos – kas yra?
Ten baseinas...
Nardo žuvys,
Sodas ten, o ten tvora,
Už tvoros –
Erdvė žydra.

Mikas spūst paspūst mygtuką,
Televizoriuje – juokas
Skamba, šokiai ir daina...

Kokia nuostabi diena!

Nėr storulio! Jis išėjęs!
Už langelių pučia vėjas,
Čia gi – šilta ir smagu.

Mikui trūksta – tik draugų.

Mygia mygtą – baltą, žalią...
Ir ūmai iššoka – pelės,
Storos žiurkės ir kurmėnai,
Stambūs pacai pašlemėkai
Puola cypdami namus,
Rausias po visus kampus,
Ką suradę daužo, pliekias,

Sklinda alasas nuožmus!

Mygtukus pradėjo spausti,
Visas namas ūžti, gausti
Ėmė – žiebė elektra!

.............................................
.............................................
Robotėlis? Jau nėra!

Laimė, sulėkė kaimynai,
Iššaukta ir priešgaisrinė,
Tuoj greitoji atvažiuos...

Trys pelėnai – sudraskyti,
Trims – galvoj kažin kas švyti,
Vienas guli po stalu
Tarp bobulės virbalų...

Gaila pasakos gražios!

O moralas? Kur moralas?
Nėr moralo! Mat jį galas!

Gaila senio, gaila pelio,
Gaila rausvo Robotėlio!
Gal vaikai jį pataisys,
Jei storulis paprašys?!

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




GRAUDI ISTORIJA APIE PRANIUKO RANKĄ

Peliukas Mikas ją girdėjo Karoliniškėse 1985

Vaikai, mes dabar
Gyvenam
Ten, kur – namas palei namą!
Daugiaaukščiai,
Daugiaaukščiai, –
Stovi kaip
Baltieji paukščiai,
Jų papėdėje – aikštelės,
Kur visi
Pažaisti galim.

Ten sūpuoklės, ten smėliukas,
Rausvas grybas,
Nameliukas
Ir gyvatvorė liauna.
Gatvė
Raitosi, pilna
Skubančių žmonių, mašinų...
Aš manau,
Kad patys žinot,
Kaip čia vaikštau,
Kaip žaidžiu.
Vasaros metu skaisčiu
Aš į kiemą
Išeinu,
Susitikti ketinu
Levą, Praną
Ir Onutę...

Kurgi jie
Galėtų būti?
Anava,
Ranka man moja!
Bet mašinos
Tik važiuoja,
Kitos suka
Ir pro mus
Palei statomus
Namus.

Aišku, aš bijau
Mašinos,
Gali juk suvažinėti!
Lai sau moja!
Moku vienas
Ir be tėčio
Pastovėti,
Kol jinai
Aplenks mane.
Jau pranėrė
Mašina!
Aš gerai apsidairiau,
Ir pro petį, ir kairiau, –
Gali juk
Kita važiuoti...
Ne! Man regis,
Laikas drožti!

– Labas, Levai!
Ar jau sveikas?
– Sveikas. Tik va
Šitas vaikas
(Jis man rodo į Pranelį)
Rankos net paspaust
Negali...
Sugipsuota,
Parišta,
Tokia didelė, balta,
Tai matai,
Kas per rankelė, –
Drambliui kiaušą
Perskelt gali!

– Sveikas, Pranai!
Kas nutiko?
– Kas nutiko?
Toks dalykas.
Viskas – baisiai paprastai.
Namo kampą
Ar matai?
Aš lėkiau,
O ji – išniro...
Kas paskui?
Kažin koks vyras
Griebė rėkiantį mane...
Greitai sulėkė minia,
Skausmas, ašaros
Ir kraujas,
Ir – baltutė palata,
Vos girdžiu,
Kažko teiraujas
Tėvas, dėdė ir teta.
Daug vaikelių
Sugipsuotų,
Rankų, kojų
Subintuotų
Priguldyta,
Kur žiūri,
Nuotaika
Labai niūri.

O! Ilgai ten išgulėjau,
Galvą švietė
Rentgenu,
Kiek kenčiau,
O kaip skaudėjo!
(Rodo ranką)

Kiek dienų
Man teko klykti,
Naktį – negali užmigti,
Sudedi akis –
Kas daros...
Nežinai, kažkoks košmaras!
(Grimasas kelias padaro!)

Tu žinai,
Kas tai yra?
Tai, brolau,
Tik rėkia, stveria,
Su tavim kažkas
Negera darosi,
O kas – neaišku...

Parašiau tėveliams laišką –
Atsiimkite, prašau...
Dar daug visko
Prirašiau,
Prirašiau,
Kad būsiu geras,
Kad čia liūdna,
Nuobodu...

Mikai, Mikai,
Kaip graudu,
Vasara visa – per nieką!
Niekad taip daugiau nelėksiu!
Ir kitiems dar pasakysiu,
Kad reik saugotis mašinos
Ne vien gatvėj, ir – kiemuos!
Pagailėti
Reik mamos,
Tėčio, brolių, daktarų,
Savo kaulų,
Sąnarių,
Savo kojų
Ir galvelės...

Prisireikti dar jos gali –
Jūrininku noriu būti!

Būsi, Pranai!
Jau sveiksti!

Aš kalbu,
O man graudi
Ašarėlė nuriedėjo...
– – – – – – – – – – – – –

Prano čia
Visi gailėjo.
Susispietę daugiaaukščiai
Galvomis lingavo baugščiai,
Ir sūpuoklės,
Ir beržai,
Šviesūs priemiesčio daržai,
Kur Neris prabėgdama
Žmones guodžia
Kaip mama.

Parėjau namo,
Vis viena
Neramu kažko,
Dar dieną
Vaikštinėjau aš,
Kol šitą
Daiktą ryžaus
Aprašyti,
Apsakyt – ant balto
Juodu... Kas išėjo?
Atiduodu,
Jums nešu, vaikai,
Gražiuoju,
Perskaitykite!
                      Dėkoju!

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




ISTORIJA APIE MERGAITĘ LIŪNĘ
IR JOS ŠUNELĮ MUNĮ

Ko tik žemėje nebūna!

Buvo Liūne
Plepaliūnė,
Ji turėjo
Šunį Munį.

Munis – žaidžia
Su ramunėm,
Liūne plepa
Su drauge,
Jeigu Muniui
Liūdna būna –
Munis
Domisi sraige...

Viskas, regis,
Normalu:
Saulė teka
Virš šilų,
Išsijungia
Elektra,
Kur pažvelgsi,
Ten ramu,
Tik kad veikti
Kas nėra!
Tėvas ir mama
Darbe,
Paršas žvygteli
Gurbe,
Dvi vištelės
Ant skiedryno
Grūdeliu
Pasidalino...

Ėgi, mašina kaimyno!
Dėdės Jono
„Žiguliai“
Pradaryti pakelėj!

Liūne, Aistė
Apsidairė...
Vė rakčiukai!
Capt į kairę!
Vairą dešine imu,
Bėgis –
Sankabą minu...

Taip, lig galo reik išmint!
Munį, Munį reik paimt!

Mašina štai pajudėjo,
Munis baisiai lot pradėjo,
Dreba gaurai pašiaušti,
Pyktis netelpa širdy!

Negirdėtas juk dalykas!
Munį vienišą paliko!
Pasivyti Munis nori,
Mašina jau –
Laužo tvorą,
Munis šoka
Ant kapoto,
Duoda ženklus,
Kad sustotų...
Kur tau!
Šliaužia į daržus!

Vaizdas nelabai gražus,
Mergužėlės išsigando,
Užgesint motorą bando,
Užgesink, žmogau, kad geras!
Pažiūrėk tiktai –
Kas daros!

Priekis įlenktas ir šonai
Išlankstyti nemaloniai,
Liūnė dar šiek tiek vairuoja,
Aistė klykia, panikuoja,
Laimė, Munis susiprato,
Šoko, parlėkė be žado,
Griebė miegantį kaimyną
Už pakinklių –
Trypia, mina,
Loja, net miestelis aidi...

Bėgt abudu pasileidę,
Nukurnėjo ir – už sodo..
.

Vyrai brangūs!
Man atrodo,
Nepajėgsiu aprašyti
Šito vaizdo: išvartyti
Ir kuolai, ir pagaliai,
Aistė niurkosi žolėj,
Liūnė mėlyna iš siaubo...

Matėt sceną tokią kraupią?
Ne! Nebent kokiam sapne
Arba kino ekrane.
– – – – – – – – – – – – –
Jūs dabar tikriausiai laukiat,
Kad paklausčiau ką pašaukęs –
Kas čia buvo negerai?
Ne, svarstykim atvirai,
Pakalbėkim atsipūtę,
Kaip toks daiktas gali būti.

Kas čia kaltas?
Aistė, Liūne?
Gal kaimynas?
Gal šuo Munis?

Mat istorija šita
Ne iš piršto išlaužta,
Biržuos vakar atsitiko, –
Pats mačiau!
Štai koks dalykas!
Jeigu popieriaus turi:
„BIRŽAI, SODŲ 4!“

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




ŠILE

Buvo gurgutis
Vardu Jurgutis,
Nuo eglės krito,
Kažin kur nusirito.

Praėjo metai.

Kitas gurgutis
Vardu Jurgutis
Nuo eglės krito,
Kažin kur nusirito.

Ir taip be paliovos.

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




ARITMETIKOS PAMOKA

Jurgutis priedo gurgutis –
Išeina vienas Jurgutis.
Gurgutis priedo Jurgutis –
Irgi išeina Jurgutis!


Jurgutis ir du gurgučiai –
Vis vien tik vienas Jurgutis,
Gurgutis ir du Jurgučiai...

Bet čia jau kažkokie niekučiai!

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




KELIAS Į KLAIPĖDĄ

Dieną kelias, naktį kelias,
Aš einu, o jis vis kelias,
Aš gulu, jis – kelias, kelias,
Tai kada jis gula – kelias?

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




ATODŪSIS

Ir aš mažas buvau,
Menu, šį tą laužėm...
Tik į akmenis taip smarkiai
Butelių nedaužėm...

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




JACHTOS

Marios nutaškytos
Perlais, sidabrėliais,
Baltos jachtos plaukia
Vėjo pakraštėliais.

Ak, kad aš galėčiau
Eiti vėjo pakraščiu,
Būtų įdomu man,
įdomu, nes – paprasta.

Klaipėdoj gyveno
Šemerys, poetas,
Mokė šito meno
Vaikus, kitką metęs...

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




MERGAITĖS PRAŠYMAS

Akmenėli, akmenėli,
Pasislink bent truputėlį,
Akmenėli, akmenėli,
Atiduok man kastuvėlį!
Ir tėvelį, ir mamytę,
Ir sušlapusią lėlytę!

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




ANTRAS POKALBIS

Man įdomiausi žmonės,
Kur įvairūs...
Aš pritariu.
Nereik man dešinės,
Duok kairę...

Patinka man, kai eina,
Nesidairo...
Tik tiesiai nespoksok,
Būk truputėlį žvairas!..

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




KAROSAS KELIAUNINKAS

Kad karosas vaikščiotų
Gražus būtų ponas!
Į langą pabelstų
Visas geltonas.

Kas iš jūsų miestų?
Sausos nebent žuvys...
Laba diena! – tartų, –
Gal mokat lietuviškai?

 

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.




NUOTRAUKA IŠ NIDOS

Sėdi tėvas, motina ant kelių
Laiko vaiką. Nematyt batelių!
Tėvas – laiko rankoje kepure,

Motina kažko į jūrą žiūri...
Nepatinka nuotrauka šita man!
Atmenu, fotografavo kaime,
Buvo sesės, pusbroliai, senelis,
Man prie kojų glaustėsi šunelis,
Nuotraukoj iš Molainių ne kartą
Net arklys įlįsdavo į kadrą!
Čia – vienui vieni, kažkur tarp kopų,
Kam žmonėms vieniems fotografuotis?
Nebelieka jokio atminimo,
Ilgesys tiktai, graudumas ima...
O, kai daugelis išvien susėda,
Plaukus susiglosto ir užgieda,
Pritaria vaikai tokiais plonais balseliais:
Lia lia ly lia, lia lia lia lia,
Lia lia...

Geda, Sigitas. Karalaitė ant svarstyklių: Poemos ir eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1989.