„Rūkas ir vėjas“ – trečioji E. Drungytės poezijos knyga. Rinkinį sutelkia meilės, harmonijos, dvasingumo ilgesys. Įvairiais pavidalais skleidžiasi globoti ir guosti linkusi moters siela. „
Kalba tapo mano gyvenimu. O kūryba... Ji visada atsiranda iš trūkumo. Ir niekada iš pertekliaus. Žmogaus pasąmonė – labai įdomus mechanizmas. Joje užfiksuota ne mūsų istorija, o žmonijos DNR istorija. Pasąmonėje ženklų yra palikę visi atmenamieji laikai ir netgi tie, kai buvo tveriamas pasaulis. Gal toji atmintis - tai mūsų siela, kurios iki šiol niekas negali apibrėžti. (Erika Drungytė)
Žiedlapiai pagal Ezrą Poundą
Kornelijui Plateliui
vėjas šiaurės ir vėjas rytų
šaižiai kertantys vienas kitam per pakinklius
ir vakario skalpą plėšiąs
troškiu karščio alsu išsiduodantis aistriai pietys
pačiame dykumos vidury
pačiame dykumos vidury
pilna gerkle aštrių žvyro eiženų ir smėlio dulkių
su dygliažolės gniužulu saujoj
tu parietęs kojas stebi tyliai temstantį skliautą
nakties ritualo tvinksnius
nakties ritualo tvinksnius
atkartoja širdis jusdama tekant kraujo kanalais
baltą šviną žvaigždžių
iš lėto įbrėžiantį sunkio raidyną į švelnųjį
kūno tavojo audeklą
kūno tavojo audeklą
suridensiu į ritinius tartum brangiausiąjį šilką
dykumos dvikupriais laivais
jį gabensiu keliais pramintais visų miros karalių
iki pat jūros šiltavandenės
iki pat jūros šiltavandenės
būsiu tau aš kvapioji tarnaitė užuovėja būsiu
atlydėjus tyliojon giraitėn
pumpuruojančių persikų tarsi flamingų sparnai
saulei pašokus plevenančių
saulei pašokus plevenančių
žiedlapių skaidrų kritimą tu ir pats dar bandei
sulaikyti gniauždamas ašaras
kuriomis aš springau negalėdama nieko pakeist
paguosti tavęs negalėdama
paguosti tavęs negalėdama
nieko ak nieko sakiau linguojantiems karavanams
flotilėms kantriųjų laivų
kuriais aš tave pasiekiu dykumos pačiame vidury
vėjui kartojant tai rojus
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
***
Ruduo yra šešėliai ir delčia
Kas naktį besiniaukianti, lyg žįstų
Jos pieną pasitraukiantys iš čia,
Tu jų dvelkimą lėtą atpažįsti.
Kiek drumzlino vandens, rausvų plaukų,
Nuo miško iki parko išblaškytų,
Ir vėjo genamų ant tų laukų,
Kurie jau atviri visiems, kas beužklystų.
Vorų tinklai, nubrizgę ir tušti,
Plevena tarsi šokį gervių atkartotų.
Bet gal tai tu man šitą liūdesį kuždi,
Stebėdamas, kaip švelniai dangum slysta luotai.
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
***
gal dar suspėsiu šitame eilėrašty įrėmint
didžiulę puokštę švelniai gelstančių kačiukų
iš tavo rankų iš pūgos vasario
staiga išnirusią lyg laiškas kuriame sugulę
visi kadaise nutylėti sakiniai
kiekvienas pumpuras dabar man tavo pirštų pagalvėlės
ant nugaros vedžiojančios japonų rašmenis tarsi teptukai
suvilgyti tušu ir baltą mano odą
išmargina lėtai – vatašiva anatano mmmm... geiša des
ir mano sodo apsnigtoj magnolijoj rausvi svirbeliai
tai ta vyšnia tas grožio medis visas iš poezijos
aš net jaučiu keistoką salsvą kvapą
aš net žinau ką tu dabar toli toli galvoji
kai mano kambary tamsa įrėmina žėruojančias
akis žarijų smilkalų viršūnėse
kai ilgos virtinės maldų į dangų kyla apsivydamos
šakas didžiulės puokštės švelniai gelstančių kačiukų
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
Duendė
į mano guolį
iš lėto sliuogė
labai išbalęs karvedys
mėnulio veidu
mėnulio rankom
ašmenys kardo – jaunatis
jis plaukus mano
šukavo kardu
balta jaunoji atsibudau
mėnulio vyną
kažkas dalijo
Duendė grojo kai aš miriau
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
***
Aš vienmarškinė su kate ant rankos
Kaip mano mylimas pamišęs Klimtas
Ir užbadyta pirštais moterų ir jų žieduotų vyrų
Ir pro skyles regėti tankus baltas oras
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
***
kai nubyrėjusios laukinės uogos ledo pirštuos
įšąla į palaimingą nei čia nei ten saldumą
kai sukasi galva kai lengva tavo mirčiai
parodyt saulės besileidžiančią karūną
kai tavo kūnas atsiplėšia nuo šakos ir nieko
daugiau jau nieko vien kritimas švelniai virsta
tavim kol kritime visi tave palieka
ir virpančios Jo fleitos iš visur tau pasigirsta
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
***
Už tuos metus, kurie jau sudegė raudonais
Ir kvepiančiais laiku būtuoju pelargonijų žiedais,
Gebenių lapais, kraujo stingstančio spalvos,
Klevų lavinom, tekančiom stačiais Jiesios šlaitais,
Nebuvo nei vienų labiau mane sugėlusių,
Sunkiau mane užgriuvusių, lengviau pakėlusių.
Pabirusių, išnykusių, supuvusių...
Labiau mane nukirtusių, labiau mane užbūrusių,
Paniekinusių, pamylėjusių, pamiršusių...
Nebuvo nei labiau sutraiškiusių, nei apkabinusių,
Suvalgiusių, išspjovusių, atgal įsiurbusių.
Prie Dievo vedusių, prie staktos sumažėjusių,
Man protą atrakinusių ir gyvastį atėmusių,
Sušlavusių, užbėrusių, upe tolyn nuplukdžiusių...
Už tuos metus daugiau nebuvo metų,
Tiktai laikai dar keitė vienas kitą,
Tik skaičiavau kiek rudenų, kuris gilesnis,
Kol to, paties giliausio, kvepiantis žeme saulėlydis
Man uždegė didžiulį aukštą laužą,
Ir aš žinojau kas yra dangun ėmimas.
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.
Paskutinis
ir kai nėra krypties buvimui kai išnyksta prasmės
inkščiu ir lūpas kandžioju riaumoju kliedžiu
aš atmetu nusimetu išsirangau
daiktai pavirsta tuštuma kurioj budizmas stringa
ir Kristaus žydiškumas trupa
– žemės duona
yra vienintelis matmuo kuriuo pasitikiu
mėnulio kalendorius pūvanti žolė katės budrumas
vanduo vanduo vanduo – tai jiems nereikia liudininkų
jie yra
o aš blaškausi nežinodama kur mano pamatas
į ką aš atsiremsiu kai staiga ateis mirtis
ir išsives mane į slėnį pilną ieškomos ramybės
ir išsives mane tenai
kur tuštuma yra dainuojanti tyla ir viskas
– tiktai švarus buvimas
be reikšmių
kur mano veidas bus vienintelis ir nepakeičiamas
išplautas ašarų subraižytas pavydo klykiantis iš skausmo
mirtis parodys koks jis vaikiškai graudus ir niekad neužaugęs
paklydęs labirinte taip ir nesuradęs meilės
nes meilės mes išmokstame vaikystėje
sėdėdami prie stalo vakarienei padengto
už lango
kai šviečia mėnuo pildamas į mūsų širdis ilgesio sidabrą
ir mes nujaučiam koks gilus yra tas amžinas vanduo
kurio visi mes alkstam – pasinerti susilieti
ir jei tave išrauna ir palieka vieną
ir tau nėra prie vakarienės stalo vietos
jei esi už durų
jei niekada tos šventumos tavoj lėkštėj nebuvo
o taip norėjai paragauti
ryti šilumą ir jausti – gera
iki ateis mirtis tu sirgsi troškuliu ir prašančiom akim
klebensi viešpačių duris – kasdienės mūsų duonos
atleiskite ir aš atleisiu aš atleisiu aš – už ką
mirtis man tiesia baltą baltą lėkštę
ir pila pila pieną pilnaties dosnumo
kurį aš gersiu godžiai kol nurimsiu kol užmigsiu
ir kai nubusiu man bus leista atsisėsti
prie stalo vakarienei padengto – aplink vaikai
čiauškės ir aš dalinsiu jiems po lygiai
ir duonos kvapas mus visus sujungs
Drungytė, Erika. Rūkas ir vėjas: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 2008.