***
jūsų baltos kojos ir baltos rankos
jūs miegodami nenusikalstate
skraidydami nuo medžio ant žolės
o iš ryto skubėdami į taisykles
ir už akių apkalboms
aš klausiausi pasaulio surėdymo
iš baltų jūsų lūpų
ir pažinau daug žodžių ir skaičių
ir buvau pasauliui teisinga
ir nenusidėdavau net prieš miegą
bet vieną naktį be jūsų leidimo
mane aplankė senas žmogus oranžine toga
ir kitas senelis nešinas būgnu
ir labai tyli skvarbių akių moteris
regis reginti kiaurai
jie virpino orą kambaryje savo lūpomis
jie mušė būgnus kriokė ir šnypštė
ir žolė pernykštė užsidegė
girdė pienu nors buvo tai vynas
bloga buvo ir vėmiau bet nemiriau
ir galėjau matyti kaip viskas yra
kaip gali būti taip kaip mes norim
kaip suplyšta balta į spalvas
ir giesmių daug yra daug vibracijų
ir iš viso to randasi visa
ir teisinga yra tiktai būti
2000 kovas
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.
RAŠTELIS RASTAS
ŠILEIKOS KIŠENĖJ: 1926. ?. ?
žvalgytuvės yra įdomiausia
kas gali nutikti berniokui
: išeis dabar į apylinkes žvalgytis kokios tinkamiausios
o kaip tu atskirsi geriausią
nuo tos, kurios saugotis liepė
tėvas, bobutė, senelis, bet motina
tai jau kas dieną aiškino lyg poterėlį
kuri šiton pusėn negali išdrįsti net pažiūrėti:
jei bus per stora – tikras vargas,
pati darbo vengs tik kamandys, o lovoje
baisiai aikštinga
bet jei per plona bus, kaulėta
tai irgi ne darbininke – pavargusi tuoj
be sveikatos, vaikus išnešiosianti sunkiai
turėsi žiūrėti jos norų taipgi visaip patarnauti
garbanės tamsios irgi venki
rodys labai savo valdžią, ugninga bus
karštakošė, aistringai mylės, bet už nieką
kaip vaiką aprėks, trankys puodais
nematant tau dailiems vyrams
šypsosis kad tie suprastų
jog kitą kartą ji irgi mielai su jais paburkuotų
taip pat nesiartink prie tosios
kuri žino puikiai kas esanti – jei gali ir karvę pamelžti,
ir ožką, ir avį, kumelę, tai kaip jinai
ūkį tvarkys – visos vadžios jos rankose bus, mano mielas
o tu nė akių nepakelsi ir visą laiką dėkosi
už tai ką turi ir turėsi
tačiau jeigu nesupratinga kokia pasipainios
tai irgi baisiai vargsi amželį – vis rodyt
reikės vis pamokyt, ir nieko jinai iki galo
nepadarys taip kaip reikia
gali be kantrybes palikti, be noro
gyventi, iš skausmo gali nusigerti
kad tau tik surasti pačios nepavyko
tai va, žvalgytuvės – maž viskas
kas gali nutikti berniokui
suklydai, prašovei, pasimetei
– ir visas gyvenimas dega
ir dega visos apylinkės
tik dūmai juodi, tiktai anglys
tik plėnys – geriau bobos pačios...
2001
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.
RYTINĖ
parymok už mane tarp dviejų
pragaištingų ramybės stotelių
išretink puošnumo gėles
išravėk smilkalais prikvėpintą
atskirtą manąją buitį
paryškink save užrašyk
didžiosiom raidėm sparną sergstintį
nuolankumo margžiedę girliandą
kurion kas vakarą vėriau
atleidimą saviems kaltininkams
neprileisk prie manęs garbės
vien tik tuo tu mane nuraminki
ką atrast tegaliu po griuvėsiais
po narkozių penkių po kirčio
į mane tėvo burnai ir vėl atsivėrus
neužgink man išgirsti tave
pro vienintelę kobros akį
tegu rimstasi kaulai manieji
negyvybės vaistais nuramdyti
tie grožio paramsčiai tuščiaviduriai
paramstyk mano bailiąją galvą
mus išvarpiusiais rašmenimis
tegu akys mato ir stebisi meistru
surinkinėjančiu vidurius laikrodžiams
ir iš viso to tyliai kikenančiu
1999
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.
***
iš baimės numirt jis keliavo
jį mušė ir žiauriai kankino
jo angelas sargas ir tyčiojos
turėti ragauti didžiuotis
neleisdamas
erzino pasisekimais
ir bėrė jam tiesiai po kojom
druską padus jo išėdusią
opos vėrėsi bet jis nematė
tik bandė ir bandė dar kartą
gyvenimo kąsti ir gerti
ir sėmė ir ėjo žaizdotas
ir buvo jis kraujo man brolis
bet kelias ir baimė ne kraujo
ir mes tik tylėjom suėję
nes nieko iš to nesupratom
ką buvom mėginę kalbėtis
kalba iš kurios kartu augom
2001
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.
***
o jeigu ir būtų,
jei būtų laikas arba istorija,
kaip suplanuotum tuos pokyčius,
tau ir mylimiems palankius?
jeigu būtų tai, ką manaisi
esant, kaip akys
kad regi išvydusios,
argi pasiūlytum man
užsimerkti ir nematyti?
šivos šokis
kaip spiečius žvaigždžių
arba žiedlapių,
krintančių Budai į plaukus
ir tirpstančių
kada aš pradėjau skanauti?
ką?
garsus...
kalba ir giesmės,
rypaujantys kaimo seniai,
staiga atpažintas esimas
2000 kovas
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.
***
jūros kvapas visur
mus pasiekiantis
kur tik užsuka
drėkstantis vėjas
salos vien tiktai
salos kur būtum
ar nebūtum
ir pats sala
kur beeitum
vis tiek susitiksi
visa juosiančius
vandenis vandenis
prie ausies ką bedėtum
girdėsi
nepaliaujantį ritmą
ošimą
nes ir tavo ausis
kriauklė
nes ir tavo vandenys
slūgsta
ir užtvindo
bangų mūša
keičia linijas
kranto kontūrus
sūrias moteris
kvepiančias jūra
kur beeitum
tu jas sutiksi
o gal tai vien
drėkstantis vėjas
vien kryptis
visuomet
visuomet
2002 vasara
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.
***
stebėk, mielasis, mano kūno bruožai
kaip keičias, kai mirties ranka
lukštenanti mane paliečia
: įdumba skruostai, akys krisdamos
bedugnėn traukia vokus – tarsi
tai būtų būgnų įtempta oda, kurios
praplėšti tau negalima ir man
užtamsinta tava buitis; kietai
užskliaudžia lūpas violetas
lyg senas pašto antspaudas sulaužyt
jau neįmanomas, ir nežinai, kokia raidė,
koks žodis liko urnoje burnos...
stebėk, laibieji mano pirštai, plaštakos
aptrauktos nelyg pilku audeklu įtrūkusiu
išdžiūvusiais juodais kraujagyslių kanalais
– kokia apčiuopiama dabar ir tau
kūnelių įanglėjusi aistra ritmingai
pulsavusi ir šokusi vos prisiliesdavai;
krūtų subliuškę kauburėliai su pora
rudų pigmentinių dėmelių – aštrūs
jie tavo delnui atitolusiam, nekylančiam
paglostyt plaukų sūkurį, kuris
tik prieš kelias akimirkas įsukdavo
tave į mano švelnų norą, o dabar
stebėk, kaip kinta kūno bruožai
kol nelieka, kol atskiria nuo priesaikos
tęsėtos neatšaukiamai
– yra graži
lukštenanti mirties ranka, mielasis
2002
Drungytė, Erika. Ramybės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.