Raimondas Dambrauskas - poetas, priklausęs garsiųjų M. Martinaičio „poetų kalvės“ mokinių plejadai (R. Stankevičius, D. Šimonis, A. Ališauskas), tačiau dėl intravertiško būdo likęs nuošaly. Autoriaus kūryba buvo spausdinta „Poezijos pavasario“ almanachuose, kultūrinėje spaudoje. 1995 m. laimėjo „Poezijos pavasario“ naktinių skaitymų konkursą „Eilėraščiai per naktį“. Kol kas išleido vienintelę knygelę „Pasauliui visas vaizdas žinomas“ (1998). „R. Dambrauską galima vadinti amžino grįžimo į savo metaforas poetu, besistengiančiu prisodrinti eilutę kuo įvairesnių įvaizdžių. Jis atsisako silabotoninės eilėdaros ir moduliuoja frazes jau nesidomėdamas pėdų ar skiemenų skaičiumi, pasitelkdamas gryną intuiciją. Eilėraščiai nesiremia prasme, bet vizualiniu jautrumu – jis vizionierius. Sudėtingos sintaksės sakiniuose žodžiai dažnai sprogdina vienas kitą logiškai nesutardami, bet kartu iškeldami savo autonomišką koncentruotą jėgą. Savo žvilgsniu poetas pamato visai kitą, nepažintą, dar iracionalų pasaulį ir jį aprašo. Skaitytoją tai verčia išsivaduoti iš logikos dekoro ir tradicinės sakinio struktūros pančių. Nors toks vaizdinių painumas kartais erzina, tačiau mėgstantiems siurrealistinę poeziją, pilną sapnų medžiagos, pesimistinio nerimo ir absurdo, skaitymas sukelia tik malonumą. Kas toks R. Dambrauskas? Ar vienas savičiausių Lietuvos poetų, ar tiesiog tipiškas eiliakalys, sugebėjęs atrasti savo poetinį balsą? Nežinau. Reikia laukti naujų jo knygų ir aktyvesnės savireklamos“ (Castor&Pollux).
Raimondas Dambrauskas - poetas, priklausęs garsiųjų M. Martinaičio „poetų kalvės“ mokinių plejadai (R. Stankevičius, D. Šimonis, A. Ališauskas), tačiau dėl intravertiško būdo likęs nuošaly. Autoriaus kūryba buvo spausdinta „Poezijos pavasario“ almanachuose, kultūrinėje spaudoje. 1995 m. laimėjo „Poezijos pavasario“ naktinių skaitymų konkursą „Eilėraščiai per naktį“. Kol kas išleido vienintelę knygelę „Pasauliui visas vaizdas žinomas“ (1998). „R. Dambrauską galima vadinti amžino grįžimo į savo metaforas poetu, besistengiančiu prisodrinti eilutę kuo įvairesnių įvaizdžių. Jis atsisako silabotoninės eilėdaros ir moduliuoja frazes jau nesidomėdamas pėdų ar skiemenų skaičiumi, pasitelkdamas gryną intuiciją. Eilėraščiai nesiremia prasme, bet vizualiniu jautrumu – jis vizionierius. Sudėtingos sintaksės sakiniuose žodžiai dažnai sprogdina vienas kitą logiškai nesutardami, bet kartu iškeldami savo autonomišką koncentruotą jėgą. Savo žvilgsniu poetas pamato visai kitą, nepažintą, dar iracionalų pasaulį ir jį aprašo. Skaitytoją tai verčia išsivaduoti iš logikos dekoro ir tradicinės sakinio struktūros pančių. Nors toks vaizdinių painumas kartais erzina, tačiau mėgstantiems siurrealistinę poeziją, pilną sapnų medžiagos, pesimistinio nerimo ir absurdo, skaitymas sukelia tik malonumą. Kas toks R. Dambrauskas? Ar vienas savičiausių Lietuvos poetų, ar tiesiog tipiškas eiliakalys, sugebėjęs atrasti savo poetinį balsą? Nežinau. Reikia laukti naujų jo knygų ir aktyvesnės savireklamos“ (Castor&Pollux).