cepauskaite-suvalgiau
Švinta
Tuščias gatvių žarnynas
groja grynąją kvintą.
Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jie dauginas? Švinta.
Švinta. Jaučio žvaigždynas
žemėn numeta ragą.
Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jų ašaros dega?
Bėga bėga per upę
nesibaigiantis tiltas.
Ar jie auga parklupę?
Ar jų kūdikiai pildos?
Ar jie surenka pieną
nuo pagalvių kas rytą?
Ar jie primena vieną
kažkada išvarytą?
Ar jie moka už kančią?
Ar jie moka vėluoti?
Ar jų valandos – pančiai,
o keliai skarmaluoti?
Ant dulkėtos lentynos
švinta. Laikrodis kimsta.
Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jie miršta, kai gimsta?
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
Ruduo,
arba
kaip mes pjovėm gaidį
Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,
parbėgęs pirmas ties durim alsuos.
Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.
Paruošim žiemai tylą ir mėsos.
Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,
po galva plunksną, raibą kaip ruduo.
Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu
ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.
Ir glosto nesaulėlydis raudonas
raudoną žolę vakaro delnais.
Susėdę giesmę valgysim be duonos,
ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
***
Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.
Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.
Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį – votį,
tylėdama džiaustys rūbus.
Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus
į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
***
Išdurk akis šiai vakaro sekundei,
padauginki rankas iš keturių,
ir tuo vardu, kuriuo mane apskundei,
išteisinki, nes kito neturiu.
Šiai vienai nakčiai veidus teužsninga,
nieks neieškos, galvos, kad išėjai.
Mėnulis duš į juodą sienų tinką,
užšals laiškuos neatplėšti klijai.
Lytėsim žiemą – baltą kuojos pūslę,
išleisim orą, perrėžę nagu,
ir aimaną, vos girdimą ir duslią,
užgersim seilėm nuosavom. Tegu
nieks nežinos, kad esam. Ir nenori.
Visi akli. Ir saulė išdurta.
Ant mano plauko šiąnakt pasikorė
tava galva ir sniego visata.
Ir mus praeis. Tegu. Tegu sau skuba.
Gal kada nors per klaidą nustatys -
du angelai šią naktį valgė sriubą...
Dangaus lėkštėj kurio iš jų dantis?
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
***
kelio dulkės dar švyti blausiai
rimsta medyje vėjo kirčiai
ir nė vieno šauktuko ausiai
ir nė vieno jaustuko širdžiai
eik namo skruzdėlės pėdelėm
ji viena krypties nepamiršo
ir žiūrėk jei žiūrėti galim
kad nekristum žiūrėk į viršų
debesų pakraščiai nuvytę
dangsto riebią mėnulio erkę
vaikas melžia dievo karvytę
gerki
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
Meilė iš paskutinio žvilgsnio
Ant kurios šakos padžiausi
mūsų meilės vaisių – triušį?
Aš nei gėriau, nei žudžiausi,
tik į kaktą sniegas mušė.
Ir vidur aikštės sustojus,
sumokėjau, kad negrotų.
Upėmis nutolo Nojus,
žvėrys rinkosi už grotų.
O daugiau reikšmingo – nieko.
Pelės išlėkė iš gūžtų.
Ak, tiesa, pritrūko sniego,
kad visiems laikams užmuštų.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
Lopšinė
Jau per vėlu, jau kelias išsilydęs,
gal ir nebuvo kelio to visai,
tiktai vandens paviršiuj uodo brydės
arba per kojas botagu skersai.
Sakai, skaudėjo? Netikiu. Nereikia...
Tegu paliudys nuosava blusa.
Sakyki garsiai, kai sakysi – vaike,
ir dar garsiau – kad viskas netiesa.
Jau nesvarbu, jau nieks neklausia vardo,
jau renkas kandys į batus tuščius,
ruduo praeidamas namus išardo
ir pakeliui iškosėja plaučius.
Jau greitai tems, ir musės jaukiai sėsis
ant didelių ir laukiančių kėdžių,
nuo jų sparnų – dūzgimas ir pavėsis,
sakyki – nematau ir negirdžiu.
Kieme dar žais „klases“ rausva suknelė,
tylės gaidžiai, žvaigždžių pilnais gūžiais.
Miegok, žmogau, miegok ramiai, durneli,
daugiau jau niekas niekas neužeis.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.