Marius Burokas 2007 m. Benedikto Januševičiaus nuotrauka 2004 vasario 27 d., „Panevėžio literatūrinės žiemos“ festivalis. Marius Burokas skaito eilėraščius „pameni tas dvi salas...“ ir „Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“ (1, 2) iš rinkinio „būsenos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005):*
pameni tas dvi salas
kurias padalinai stenėdamas
jau po aršeniko dozės
prisvilusioje košėje – kad būtų
kaip Paryžiuje – madam Lafarž
sakė ji, šluostydamasi rankas
pameni tuos du sūnus
kuriuos perskyrei, išlukštenai iš baltymų
gelsvucius džiaugsmo trynius
steriliame kambaryje – už lango
Bahnhoff, september, dulkia lietus
pameni
mėlyną miestą abipus upės
liūdnus smuikininkus, krikštą
granato vaisiu, šviesos nutrauktas
pėdas, plaštakas ant stalo, vyno
juoką, mudu, mane, aš
pameni – uždengtas, vežamas, kratomas
akys – vynuogės lubų lėkštėj, ant grindų
siluetas kreida, tamsa
kraujaskraujas
TIE, IŠ VIRŠUTINIO KULTŪRINIO SLUOKSNIO
1.
Užuot pasisveikinę jie visada ima šaudyti.
Dažniausiai būna pavasario rytas, vaikai
jau mokykloje, žmona dar miega, o tu
valgai sausus pusryčius prie atviro lango
saulėtoje virtuvėje, net neįtardamas,
kad tavo kišenėje guli slapti popieriai.
Jie ima šaudyti.
Valstybė nerangiai atgręžia
plieninę savo nugarą, užmerkia akis.
Lieki vienas.
Viskas žuvę, sakai, ir bėgi.
Reikia mokytis vaikščioti lynu, sakai,
ir treniruojiesi.
Neteisiuosius pamokęs, ramiai atsidūsti,
išsitiesi kiek ilgas.
O tada ateina fariziejai geltonais
gumuotais lietpalčiais ir tave,
mano Jėzau, nužudo.
2.
Tipai atsiknojusiais švarkais, moterys,
plikai skutančios galvą – spalvingas,
skardinis smurto pasaulis.
Vešli kūninga dažyta mirtie, ir tu,
susiglamžęs sekly prarūkytais dantim..
Aš – mažos parduotuvėlės didvyris.
Aš – privataus verslo savininkas.
Aš – bernas garbanotais plaukais.
Mano obuoliai pigiausi.
Manasis pistoletas rūksta.
Aš šelpiu nuolatos senutę Friedmann,
todėl, niekšai, jums nenusileisiu:
lėtai lėtai krinta gilzės
lėtai lėtai ant drabužių
pražysta rūgščios gėlės...
Oh, doctor Raymond Moody, –
aš matau šviesą. Viešpaties
traukinys artėja, jaukiai cvangsi
šaukšteliai į teisiųjų lėkštutes.
Ir doro veido nuo tamsaus neatskirsi.
Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Žiemos žodžiai
2011-03-09