Viršelį ir iliustracijas piešė autorius
TRUMPA PASAULIO ISTORIJA
(pripažinta netinkama pradžios mokykloms)
Pasauly yra du poliai: Pietų ir Šiaurės, be to, vienas ekvatorius; gyventojai — broliai: vieni artistai, kiti statistai, ir vienas neetatinis dekoratorius. Dekoratoriui priklauso vasara, ruduo, žiema, pavasaris; statistai artistų klauso ir būna: karai, atentatai, kovos, revoliucijos, imperatoriai, diktatoriai. Buvo keletas ypatingai garsių artistų, Pvz.: Cheopsas, Aleksandras Makedonietis, Atilla, Cezaris, Napoleonas... Buvo taip pat neblogų statistų, jų vardas — legionas. Per didžiuosius spektaklius, kuriuos rengdavo skubotai be suflioriaus ir šviesos efektų, artistai kartais vaidindavo su gerokais defektais. Nenuostabu, tada nebuvo meno kritikos, nebuvo scenos meno draugijų, nei filharmonijų, ir spektakliai ėjo nereguliariai... Bet kartą suvaidinus 3-jų veiksmų dramą: „Revoliucija“, visi statistai, pradedant šiokiom tokiom damom, įsigeidė būti artistais... Iš to kai kam kilo reklama, be jos šiandieną nieko nežinosi, taip pat ir be metalo, kuris vadinasi „Auksas“, tai yra tokia geltona blizganti masė, kurią visi artistai ir statistai kasė ir iš rankų vieni kitiems tąsė. Buvo net susikūrusi atskira klasė — „Aukso stabų“, bet dėl publikos pastabų iš vietų oficiališkai užsidarė. Kadangi buvo statistų, kurie be spektaklių, šiaip kokius darbus darė, — vieni arė, kiti juos barė, tai kilo vadinamosios tautos, Pvz.: lietuviai, rusai, madjarai, bavarai. XX amžiuje, po misterijos, kuri vadinosi „Pasaulio atjauninimas“, ir buvo vaidinama debiutui vieno serbo studento, tokioms, aukščiau minėtoms tautoms, buvo pradėta mokėti dividendai už anas repeticijas, kada vieni arė, kiti juos barė. Bet dividendas buvo mažas, ir todėl tų tautų prezidentai pareikalavo padidinti procentus... ir štai vienas daktaras, o gal docentas, įlipo į artistės namo balkoną ir paskelbė: — Ponai statistai, Jūs dabar nebe artistai, o proletarai!... Ai, kas tada pasidarė: repeticijos ir spektakliai ėjo veik kasdieną su anšlagu, visur užsidegė raudonos iliuminacijos, didžiulis teatras G. P. U. su džentelmeniška gracija įrengė ton-filmą ir atidarė baleto mokyklą, ta proga kažkas pasakė didelę oraciją, kurią baigė žodžiais: „...vergijai galas! Tegyvuoja, patys žinote, kuris, Internacionalas“!!! Klausytojai padarė oratoriui ovaciją. Pasauliui iš pradžių tai buvo sensacija, bet greit kritika įrodė, kad tos iliuminacijos nieko bendro su menu neturi, o tėra tik nešvarios revoliucijos gaisrininkų machinacijos. |
|
| (Pakartojimas) Vadinas: tarp statistų ir artistų atsirado proletarai, o tarp jų visų — nešvarios machinacijos. Tuo ir pasiekė pasaulio istorija XX amžiuje kultūrinio brendimo kulminacijos... Deo gratias! |
|
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.
AUTO POEMA
| Kiekvieną dieną, maždaug šeštą ryto, aš matau vieną vaizdą — jums, tur būt, taip pat matytą: |
|
| iš garažo, atatupstas, truputį klupdams išrieda autobusas. |
|
| Godžiai kvėpuoja ryto skaistų orą milžinas „Triangelis“ (autobuso toks vardas), užgimęs, rodos, jis New Jorke, perplaukęs pernai vandenyną, o nūn čionai Kaune jis savo plieno nervus, širdį, muskulus, žodžiu, jaunatvę mėgina. |
|
| Garaže daug mašinų, tarp jų yra ir ji: grakšti, jauna, mažutė, šviesiai gelvai dažyta; ir nors jos juodos šinos, kaip ir kitų mašinų, bet ji visai kas kita... |
|
| Jis — trys šimtai dešimtas (K 310), ji — tiktai šešta (K 6); Jis — didelis ir rimtas, vežioja žmonių šimtą, o ji — tiktai šešta ir, rodos, iš kaprizo garažan atvežta. |
|
| Jį valdo kitas jis — malonus, jaunas, rimtas; jo numeris taip pat K 310 (trys šimtai dešimtas), o ją, ją — šeštąją, valdo ji. Ji numerio neruri, bet jos žvilgsnys, kaip prožektorius, jos balsas, kaip motoro ūžesys, jautri, kaip detektorius, žodžiu — De Soto Six. |
|
| Ir štai kai kartą ji, šeštoji, iš garažo ritos, autobusas, gramozdiškai jai kelią užstojęs, tarė: labas rytas! |
|
| Ir jo žvilgsnys pagavo josios žvilgsnį, jų širdys sudrebėjo, tos širdys, kurios iš plieno, ir tos, kuriose kraujas; ir nors tai buvo dieną, bet nors jai ir jam staiga kažkas skaisčiai sušvito, lyg, rodos, būt nukritęs iš tolimų dausų ugnies meteoritas. — — — — — — — — — Tai, kol kas viskas. Dabar truputį geografijos ir biografijos: |
|
| Jis vežiojo publiką reisu „Rotušė — Panemunė“, ir nė vienas — nė vienas visoj Lietuvos respublikoj nesužinojo, kad jo širdy šiandieną pražydo skaisčiosios ramunės... Tiktai ramunės, ne daugiau — (jis buvo neturtingas ir oranžerijos neturėjo), kitų širdyse žydi rožės, o jam pakako josios grožio, matyto skaistų rytą... |
|
| O ji? O ji gracinga, nuostabiai rami, aplankė daug kontorų, visur linksma, žavi, grožėjosi ji oru, pavasario garsų užburtu, ir tik akimirką pajuto rytą, žvilgsnį ir kažką sieloje sukurtą... — — — — — — — |
|
|
Prabėgo radio banga
savaitė, mėnuo, metai... Ir štai, kai vakar prie garažo jis mainė autobusui ratą, atėjo ji ir kitas jis — (garažo savaininkas, vadinamas jo ponas). Keistai šypsodamas tas kitas sėdosi prie vairo — tas kitas pakartoju, ir... išvažiavo be jo svajonių gairių mašina K 6-oji. Žiūrėjo jis, kol ji išnyko, |
|
| Tą dieną jam nevyko: triskart gedo motoras, ir publika supykus jam šaukė choru: „Taisyk“! Ir niekas nesužinojo, nė vienas visoj respublikoj, kad jo širdy, tenai, kur pašaliniams eiti griežtai draudžiama, nuostolių rubrikoj, krauju ar raudonu rašalu, kaip kam patinka, gerbiamieji, kažkas įrašė: (kas, net jis nesužinojo) žodelį: „dovanoju“. |
|
| Nakties tamsoj vis svaigstančia galva klajojo jis kvėpuodams miško orą, o rytą, rytą 310 auto motoras liko šaltas, šaltas kaip publika, ir niekas niekas visoj respublikoj nesužinojo, kodėl alyva ir benzinu kvepianti krūtinė plyšo... plyšo, kaip stiklinė. — — — — — — — — — — Kai vakare pastatė ji mašiną į garažą, pagalvojo: kur jis, 310-as? Jis buvo, rods, gražus deja, truputį gal per daug ramus ir rimtas. — — — — — — — — — — — — |
|
| Motorą remontavo penkias dienas — šiaip taip užtaisė skylę, paskum visą išvalė, alyvos įpylė. |
|
| — Kaip keista — tarė jai jis, tas kitas, sugrįžęs kartą iš operos, — iš visų garažo tarnautojų, tas šoferis buvo sąžiningiausias, ir vis dėlto suskaldė man mašiną pačią brangiausią... Hm, atrodo, kad tyčia motore padarė skylę. Juokinga, tiesa? Na, ko tu tyli? |
|
| O ji, primerkusi blakstienas tarė jam: — Paliki mane vieną... — — — — — — — — |
|
| Jis, kuris valdė 310-tą, grįžo miestan tik po metų, taip pat kuklus ir rimtas, ir niekas, niekas visoj Lietuvos respublikoj nesužinojo, kad šio ramaus artojo krūtinėj pražydusios ramunės jau senai nuvyto, nes kol reise „Rotušė — Panemunė“ gatvės netaisytos, maža laiko svajot ir širdį žiedais kaišyti... |
|
| Kartą aš (jo nuolatinis pasažiras) paklausiau: — Žaizdos nebėr? — Kur? — Nagi širdies motore — O, niekis! Širdies mašina eina be remonto kartais šimtą metų... — Taip, taip, — pertraukiau, — bet kartais meilės fronte, signalo nepamatę, mes skubame atakon ir kovą jau à conto, kaip autobuso ratą, į pajamas įrašom. O jis nusišypsojęs parodė parašą: — Prašom... „Prašom su šoferiu nesikalbėti“. Tai buvo mandagu, bet netikėta. — — — — — — — — — — Prie vairo pamačiau geltoną chrizantemą, bet tai jau, gerbiamieji, kita tema. |
|
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.
EKSPRESAS
| Žmogui gimė ideja, gležnutė, kaip vasaros vėjas, dar virpanti... Kažkas pabeldė į duris kartą, kitą, tris. — Na, kas naujo, vis dirbate? Mintis padarė žmogų galingą. Mintis sukrėtė visus, kas buvo abejingi... |
|
| Prieš šimtą metų žmogaus ideja davė plienui toną. Prieš šimtą metų raumeningos vyrų rankos tarp Liverpulio ir Mančesterio nutiesė stebuklą. Taip, gerbiamieji, |
|
| o kiek yra žmonių milijonų, kurie nežino, kad 1830 metais pirmasis įvykdęs drąsiąją svajonę, pirmasis padaręs kraštą, suvartojantį daug lietuviško bekono, turtingą ir laimingą, suteikęs pasauliui naują kultūros pabūklą, kuris apkaustė geležiniais nervais irstančius žemės šonus, — buvo Jurgis Stefensonas. |
|
| Švelnutis marių vėjas dažnai audra praeina; nuo meilės šypsenos netoli lig grimasos, ir jau šiandie, po šimto metų, žemė gieda plieno dainą, o gelžkeliais važiuoja žmonių masės. Ir dunda nuolatos be poilsio be galo žemė visa, ir 24 valandas per parą neužsidaro galingo internacionalo kasa. |
|
| Nuo Tokio per Maskvą ir Berlyną, Sugriebę Romą, Peštą ir Ankorą, visur be jokio sentimentalaus pritarimo skamba geležinkelių choras. |
|
| Ir žmonės, kurių sąžinė šiaip visiškai gryna, žino, kad ir už vandenyno tas pats daros, nes toks jau mūsų amžiaus tempas: Radio! Elektra! Garas!!! |
|
|
Kai vienas perka akcijas ir darosi galingas,
kai kits per auksą daros ponas... Pilieti, dėmesio! |
|
|
Tu jo garsuos paskendęs jausi šypsnį
anų pašėlusiai romantiškų laikų, kada nebuvo nei asfalto, nei cepelinų, nei radio, nei auto, nei televizijos, nei futbolo, nei kino, nei rūbų reformuotų, kada gyvenimas, kaip upėj luotas, ramiai pleveno senovės papročiais ugdytas, sunormuotas. O dabar? Nuo kaimo iki kaimo, nuo miesto iki miesčiūkščio, nuo Poliaus iki Poliaus, iš Indijos per SSSR ir mus matuoja vargšės žemės tolius ekspresas — jaunas, virpantis, gajus. Penki vagonai taip maloniai supas, |
|
| Garvežys, jaunas žirgas — garvežiui pati jaunystė, neveltui jį pažabojęs valdo, kad kur nenuklystų, buvęs Lietuvos artojas, o dabar jau mašinistas! |
|
| Mašinistas taip pat jaunas, širdyje skaisti jaunystė: kilnūs žodžiai, gražios mintys. Jo ekspresas tolį piauna, dūmai išsigandę tysta, krosnis žėri, kaip auksinė: — Ei jūs, broliai! Ko žibintus užgesinę tamsoj tūnot? Ar negirdit? Ar nematot? Štai kultūros progresas — ekspresas! Skelbkim kovą ištižimui, degeneratam! Po šimts perkūnų! Skaitykit naują gyvenimo pulsą visi, visi, visi. Jis rodo 120 minutėje! Jei nesuprasit laiko dvasios — prapulsit! Visi mes kažkuo esam anksčiau buvę, aš pats buvau artojas. Dabar ekspresą valdau! — Istorija nesikartoja... Pirmyn! Už naują gyvenimą galvą guldau! Aš ilgiuos laimės taip pat, kaip jūs! Mano širdis lietuviška... Ech, broliai, t. y. atsiprašau, ponai biznieriai, supraskit mano darbą šunišką! |
|
|
Kai eksprese mašinistas,
garvežy, neišdykauk: liepia — švilpki, liepia — stoki, trauk ir lauk! Garvežy, tu vos buvai padirbtas, Ar galvojai, kad dundėsi Lietuvoje, Tu buvai vos tik nudažytas, O nūn kas naktį ir kas dieną Ir esi sveikas, Aš tavo vietoj neišlaikyčiau metų, |
|
|
O tu, mašiniste,
atsimeni tą laiką, kai buvai dar artojas? Ar ne tiesa, kaip maloniai kvepėjo rugių laukias tada, kai kaip vaikas tave glamonėjo toji, kuri savo meilę nūn kitam kartoja?.. Taip, taip, nenusimink, išlygink kaktos ruožus, žiūrėk į kelią, tiesų plieno kelią... Ne tau, matyti, buvo skirtas tas takelis, kurs vedė jos darželin. Atsimeni, tai buvo tada, kai tu ekspresu dar nevažinėjai, tada, kai šeštadieniais ar šiaip šventę pas ją jaunimo tarpe laimę gužinėjai. O paskum, paskum pamiškėj su ja klajojai ir svajojai... (kaip gi be to?!) Tai buvo nesenai, O dabar? |
|
| — Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta, — gieda keistą dainą ratai. Mašinistui nyku, pikta. Kažkas slegia jam krūtinę... Dairos: — Tegu bus kas buvę: šitas reisas paskutinis! Taip? ? ! |
|
| Tyli kelias geležinis, jam vistiek... Nėr jam nei motinos, nei mylimosios, nei tėvynės... |
|
|
Wagon-lit maloniai supa,
ir ekspresas — kaip drakonas; skamba jo penki vagonai, muša taktą geležinį... Rodos, būta tik Berlyne, štai jau Kaunas, Palemonas... „Mašinistas, tur būt, girtas“ — kalba ponai. Tra-ta, tra-ta, tra-ta, tra-ta, — |
|
| Iš vagonų kyla liepsnos braška medžiai, kriokia garas... Kažkas meldžias, keikias, baras... |
|
Tur būt, tiesą sakė ponai,
mašinistas buvo girtas — abejonėm pasigėrė;
ir ekspresą kaip karolius,
pakartoju, kaip karolius
Lietuvos laukuos pabėrė...
— — — — — — — — — — — —
Jau tu tyli, mašiniste, širdyje liepsna užgesus;
garvežy tavo jaunystės nebėr dvasios?..
Atsikeltum, pamatytum, kaip ekspresas sutrupėjo,
gal suprastum, nors vėlokai,
kad be reikalo skubėjai...
— — — — — — — — — — — —
— — — — — — —
Ir vistiek, kasnakt, kas dieną
stamantriai, jaunai, gražiai
švilpia, lendami rugienas,
ugniaakiai garvežiai...
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.
