VILNIAUS STOTELĖS
Gedimino aikštė
kur upės žiomenys – pilis
Europos vieškelius prilis
staigių krantų atragiuose
suplūs nepaklusni dvasia
dvi upės apteka aplink
aplenk ir atsaką atmink
terasos – godulio kapai
šventasai, nuodėme tapai
šarvai ir kryžiai, bet klasta
juos kryžmina Neries brasta
ir per ledynmečių girias
jų krikštą varo į marias
ir gema miesto branduolys
jan senas Viešpats teužklys
vaikelį pernešti krantan
ir amžiams patikėti – man
Jeruzalė
praeitis praeis žeme
šitą eiseną nebylią
nepataisomą vergiją
rūsčialapės mano girios
šneka mirusia tarme
vis minėdamos mane
juodą mano gyslų gaisrą
kur pirmykštės dvasios švaistos
tarp aklystės ir pašvaistės
ji šalta ir svetima
ji išalkino mane
ir mana mane penėjo
ir tą vaizdą įkalbėjo
paskutiniam tamsume:
už Jeruzalės – laukai
ir keliai, kur grįžta keliais
ir alyvžalės ugnelės
švytuliuoja pakrikai
Molėtų
spindinti mėnulio molija
mums akis užtvindė kelyje
kėlėme ir gulėme – į ją
atsidūrėme ties praraja
apie kokį paukštį, kokį žvėrį
akys žėri – ką kalba sutvėrė
tarė atvirai – liūdna šneka
tavo aitvarai suneš ne ką
kalvariją – kalvomis nulyja
ak tave į tavo Aukštaitiją
kas alsavo tavyje, atgyja
iš molijos virsta į leliją
pasigirsta: mirštantys tarp pirštų
košia tartum alų rūką tirštą
apsivalo rūpesčiais, numiršta
tavo rūsčią valandą pamiršta
tu dedi leliją jiem po kojų
jie kely –
ko neturi –
aukoji
1984.VIII.16-1985.IV.17
Žvėrynas
Algirdui Verbai
Vasaros pr?džios – giedrėjantis vyzdžio fajansas
neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje
taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias
arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija
lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia
klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies
geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą
geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies
žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą
stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj
tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas
apvainikuotas žolių kupolinių sienojas
klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą
kupolio rože tai vasaros grožis ūmus
skujos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila
mano vienintelį kupolą ir užrakina namus
1984.III.21-V.12
Mėnulio Viesulo
Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę
kelionė nuo nulio
esi pasimetęs ekstazėj
pasiūlymų
vakaro vaiko vainiko
išvytas į verdančią naktį
į Žaibo į Viesulo nykią
galaktiką
žibalo žvyro žvaigždynas
skandinas po ratais
menamų sodų žudynėse
riksmas nematomas
bundančių paukščių lavinos
laukia galindų gal indų
iš keturaukščių žodynų
iltys išlindusios
džiunglėse tyrų oazėj
šnypščia radaras
skečiasi Pietryčių Azijoj
karas – tai darosi
nebeįmanoma miestuos
Žaibo Mėnulio
ranką ištiesti paliesti nusviesti
pragaro nulį – į
Viesulą – ?
1984.VI.14
Tik iki Žvaigždžių
dainuojanti burna nepaiso burto
naktinę obelį pabaisa purto
bet grumiasi alkūnėmis naktis
ji su mumis mums nieko nenutiks
kol svetima kol sulpia mano pulsą
aš tavo būsiu kai manin atgulsi
kai žemėn lėks nurėkštas obuolys
burna tylės bet rėkčios nebylys:
jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų
kas grįžo į namus – dangus prarijo
kas netikėjo tas ant lauko nuogo
klaikiom akim supančioto apuoko
tai miestas svetimus garsus sugėręs
jo sielos ežere prigėrė žvėrys
krantuos gyvena kirminai dulkėti
o visa kuo turiu šventai tikėti
pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo
kur atgailauju kaltinu meldžiu
kur kapas naujas po senu medžiu
bet jau naktis mane ištraukia – burtą
ir savo rankom obelį išpurto
mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
miškų dilgėlyno naktis
pavasario klajonių metas
danguj – mėnulio ciferblatas
ir žemė, nešama erdvės
kabinas šaknimis tavęs
kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu
į tavo vaiskų veidą, vėsų
ant susiklaipiusių griuvėsių
dvasia karščiuoja dilgėlės
ir tavo nuojautos tylės
balta kaip Nojaus laivas sklandė
viltis – jai mojome abu
pagavo nuorūką balandė
o mes – ragavome nuodų
ir vedė pragaras į dangų
paskui madonos šypsnį sprangų
ir duona dūsavo giliai
surems kardai ir sopuliai
tekės per lygmalus kraštus
užlies apykvailius raštus
ir mano protautės kalba
nei prabanga bus, nei riba
kėtojas prošaknės po žemėm
iš jų beržam baltumą semiam
ir salve remiasi į amen
ir kyla dūmlaužių stulpai
tu nuodėmės lietum tapai
bokšte, kur laukia mirtingoji
juodi pelėdvarniai lakioja
egliniai dūmai kartesni
alksniniai dūmai saldesni
už tavo vardą šimtą kartų
kad šitas skardis prasivertų
kad sužvangėtų raitas pulkas
kad suzvimbėtų rainos kulkos
suplyšus duona lyg armuo
mes jojam, jojam – ar namo?
ar Skandinavijos kalnų
laukai ledyno akmenų
o kokios spalvos! svyra kalvos
ir nesiliauja vyrų kalbos
naktis pelėdišku sparnu
nušluosto miegą nuo tarnų
ir vandens akmenis ridena
ir žagrė išvagoja žemę
morenose Perkūnas gema
o sielos skrenda per Atlantą
ir į gimtinės krantą krenta
tada sužinom, kad gyventa
su tais miškais, su dilgėlėm
su mūsų kvaistančiom vėlėm
kurios jau nieko nesupranta
todėl sakyk ir vėl sakyk
kas tavo žodžiui galią duoda
kokia klaiki sapnų paguoda
kuri kasryt tave išduoda
nuvytus dilgėle, klausyk
1983.IV.16-V.28
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
Karai: vasario speigo upės
Baladiški ir netikri
karai o nuotakos pražyla
suaižo tylą aitvarai
ir žvarbūs nuovargio darbai
kaip širdyje taip ir ant žemės
ir mėnuo radęs vario sagtį
sapnuoja: Dievas su mumis
ir tartum šaukia kas pro miegą
ir tartum vėjas šiaušia sniegą
su dangumi supjudo naktį
ir nukraujuoja kailio mėzdros
ar prasišvaisto rytmetys
juo šliaužia aitvaras gremėzdas
jo gyslos skrydžio gaisrą mena
speigai jo atmintį kūrena
herojai būkim atviri
mūs geležėtą žemę varto
ir ne monetos ieško vardo
tik tiesią ranką šviesų kardą
paliekam karo vidury
mums atitenka bukos bigės
aprūkusios ginklų gyvybės
įtrūkus ašmenų teisybė
mus renkasi tiesos vardu
ramiai! išsirikiuot po du
ir šventa: pėdos po žeme
ir nuotakos kaltai pražys
ir slys padangėm geležis
alyvuogės apaugs krantus
ir šauks pro miegą nekantrius
vasario speigo kaitruma
1983.III.18-20
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
raudonoji knyga
kada tu sniegeną sapnuosi tarsi
ant balto sniego kruviną katarsį
kada pro miegą berdama žodžius
ištarsi prakeiksmę, kuri palaimins
kada išverksi gūdžią savo baimę
kada ranka apglėbusi nudžius
jau metas, rytas, spengianti galva
per dangų ritas sniegenos spalva
mes niekieno, mus niekina ir teisia
ir sukas, sukas, Viešpatie, kaip sukas
virš mūs galvų – dausų didysis ūkas
mus skrodžia srovės, laikinos ir baisios
laikaisi lyg už sapno ašmenų
nuogos minties, kad visa aš menu
bet apleisti daiktai nebesutaiko
o sniego paukščiai, traukiantys į knygą
palieka apsiblaususią sodybą
ir mūsų miegą, ir ne mūsų laiką
1984.III.3-V.12
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.