Braziunas_Vladaskartojasi poetų kartos
mes tie, kuriuos poezija priims
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
neteisūs teisia, o bejėgiai ploja
jų kilimais atėjom basakojai
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
suteikti saldžią laisvę raumenims
kurie atgims iš skiemenų ištrūkę
kuriuos atgal – poezija priims
poezija mumis apsiginkluoja
mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą
visų kelių – nugirgžda ir negrįžta
iš pergalės, iš laisvės išdavystės
mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą
o juo nauji ateina basakojai
vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta
ir jais poezija apsiginkluoja
Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
vaivorykštė ant seno sodo
sultingos tingios seno sodo šakos
su mirusių šventųjų aureolėm
nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas
minkštam šaknytam seno sodo guoly
kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję
kokie juos lanko ateities regėjimai
kas esam mes, kas buvom, būsim – kas
kuriuos sumes į ugnį kaip šakas
ruduo ugninis – paskutinės žinios
šaknis vanduo užeina geležinis
ir šnypščia vienas kitą išpažinę
ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly
po amžinojo sodo aureolėm
žydėjimas mus siaučia rudeninis
1985.VI.29
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Geometrija
Blokinis laukas po vėjo kulkom
nei pasiklosi nei užsiklosi
o miglos kyla o rasos klaupias
sugeria dulkes raudonai kosti
šitokios ilgos šūvių sekundės
šitaip naktis man galvūgaly sėdos
lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos
sunkios sekundės kvadratinės dėžės
taip tyvuliavo – tušti kambariai
kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu
vėjas ir žaizdras pražydina geležį
tveriasi vaisius žaizdų piestelėse
gelžkelio peiliai jam atkerta kelio
suodiną kreivę – iš meilės pareit
Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30-VII.8
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
***
Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo
nei pratiso juoko
mes atpratę nuo šūvių
atpratę nuo kruvino pokario
mūsų nemigų vaikiškų baimių
šešėliai per dieną
prie šventųjų paveikslų įtrūkusių
lempų prie veidrodžių sėlina
rašalo dėmės ant lapo
ne plečiasi rožė prie atlapo
nuskalbtų marškinių šienapjūtės
ne dūžtantis stiklas ne prakaito
pratisas riksmas ne juokas užkimęs
bekraujis beviltiškas noksta laukimas
nevaikiškų baimių šešėliai plakas
nakčiai pritrūksta kvapo
ant ratų kupė kely
iš tūkstančių liekam – keli
nuo pokario šūvių atpratę
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Sonetas atsilikęs nuo vainiko
Sonetas atsilikęs nuo vainiko
be paso be tėvų gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko
kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką
pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu soneto verge
dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia
Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29-VII.13
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Kai baigėsi muzika
Jis gaudė prakeiksmus ore
jį siautė ritmo ritualas
jis buvo jaunas ir išbalęs
ir niekas nedegė šviesos
kai baigės muzika ir žvakės
ir vakaras už lango plakės
aš skendėjau tam vakare
lyg maro vandenys grėsmingi
jau spengė tamsoje sustingę
garsų šešėliai be tiesos
tiksėjo uždelsto sprogimo
ausų būgneliuos metronomai
lyg akmens daužėsi į uolą
po vandeniu jų garsas augo
jau mūsų niekas neapsaugos
ūmai mes puolėm kur papuola
mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės?
kas gimė mirdamas visuos
troškimuos tvinksinti bedugnė
apgaulė – šypsenos ir gėlės
jau visa liko pakely
vienuolių užeigos ir celės
įtūžęs mūzų kūdikėlis
nuo mūsų žengė bangomis
jau maro vandenys jį kėlė
jau sklido gandas apie jį
jau sklandė angelo šešėlis
mes stvėrėm akmenis į ranką
ir akys mums atvėrė dangų
jis buvo jaunas ir išbalęs
mus siautė ritmo ritualas
jis nesigynė akmenų
aš savo rankomis menu
kaip jis parkrito su mumis
1985.VII.15-1987.IX.30
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Kelionė, sapnas ir lietus
o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį
kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom
o podukra tavo miške su meška lauminėja
kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? –
kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys
o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai
nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam
visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės
atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia
tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai
per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję
1985.VIII.20-31
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
klausausi lyguo
didelis lyguo lyg requiem –
kaip šitą ligą išrėkti jiem?
kaip pasakyti, kad dar gyvi
jie po apšvitintu dangumi?
visa atsimena balsas skaidrus –
neberakinamus šaltus namus
lempą ir gaubtą – ir mašinėlę
daužo dar pirštai mano pamėlę
daužo dar žodį balsas kimus –
kas mums parodys po metų mus?
kas mums parodys ozono plyšį?
pro jį išlįsim – ką pamatysim?
1987.VIII.16
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Ezopas mirė
Nepaleidžia jausmas,
kad rašausi nuosprendį.
Ašaros nejaukios –
atgailauti, juokinti?
Iš tarties ezopinės –
iš gyvačių išnarų
aš su savo sopėmis
nedvejopai išneriu.
Jau reikės iš naujo
skiemenuoti mokytis.
Jau dabar per kraują –
verkite ar juokitės.
1987.IX.19
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.