Accessibility Tools


Braziunas_VladasBraziunas_Vladas



kartojasi poetų kartos

mes tie, kuriuos poezija priims
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
neteisūs teisia, o bejėgiai ploja
jų kilimais atėjom basakojai
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
suteikti saldžią laisvę raumenims
kurie atgims iš skiemenų ištrūkę
kuriuos atgal – poezija priims

poezija mumis apsiginkluoja
mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą
visų kelių – nugirgžda ir negrįžta
iš pergalės, iš laisvės išdavystės
mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą
o juo nauji ateina basakojai
vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta
ir jais poezija apsiginkluoja

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.




vaivorykštė ant seno sodo

sultingos tingios seno sodo šakos
su mirusių šventųjų aureolėm
nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas
minkštam šaknytam seno sodo guoly

kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję
kokie juos lanko ateities regėjimai
kas esam mes, kas buvom, būsim – kas
kuriuos sumes į ugnį kaip šakas

ruduo ugninis – paskutinės žinios
šaknis vanduo užeina geležinis
ir šnypščia vienas kitą išpažinę

ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly
po amžinojo sodo aureolėm
žydėjimas mus siaučia rudeninis

1985.VI.29

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.



Geometrija

Blokinis laukas po vėjo kulkom
nei pasiklosi nei užsiklosi
o miglos kyla o rasos klaupias
sugeria dulkes raudonai kosti

šitokios ilgos šūvių sekundės
šitaip naktis man galvūgaly sėdos
lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos
sunkios sekundės kvadratinės dėžės
taip tyvuliavo – tušti kambariai

kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu
vėjas ir žaizdras pražydina geležį
tveriasi vaisius žaizdų piestelėse
gelžkelio peiliai jam atkerta kelio
suodiną kreivę – iš meilės pareit

Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30-VII.8

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.




***
Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo
nei pratiso juoko
mes atpratę nuo šūvių
atpratę nuo kruvino pokario
mūsų nemigų vaikiškų baimių
šešėliai per dieną
prie šventųjų paveikslų įtrūkusių
lempų prie veidrodžių sėlina
rašalo dėmės ant lapo
ne plečiasi rožė prie atlapo
nuskalbtų marškinių šienapjūtės
ne dūžtantis stiklas ne prakaito
pratisas riksmas ne juokas užkimęs
bekraujis beviltiškas noksta laukimas
nevaikiškų baimių šešėliai plakas
nakčiai pritrūksta kvapo
ant ratų kupė kely
iš tūkstančių liekam – keli
nuo pokario šūvių atpratę

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.




Sonetas atsilikęs nuo vainiko

Sonetas atsilikęs nuo vainiko
be paso be tėvų gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko

kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką

pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu soneto verge

dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29-VII.13

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.




Kai baigėsi muzika

Jis gaudė prakeiksmus ore
jį siautė ritmo ritualas
jis buvo jaunas ir išbalęs

ir niekas nedegė šviesos
kai baigės muzika ir žvakės
ir vakaras už lango plakės

aš skendėjau tam vakare
lyg maro vandenys grėsmingi
jau spengė tamsoje sustingę

garsų šešėliai be tiesos
tiksėjo uždelsto sprogimo
ausų būgneliuos metronomai
lyg akmens daužėsi į uolą
po vandeniu jų garsas augo
jau mūsų niekas neapsaugos
ūmai mes puolėm kur papuola
mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės?
kas gimė mirdamas visuos

troškimuos tvinksinti bedugnė
apgaulė – šypsenos ir gėlės
jau visa liko pakely
vienuolių užeigos ir celės
įtūžęs mūzų kūdikėlis
nuo mūsų žengė bangomis

jau maro vandenys jį kėlė
jau sklido gandas apie jį
jau sklandė angelo šešėlis

mes stvėrėm akmenis į ranką
ir akys mums atvėrė dangų
jis buvo jaunas ir išbalęs
mus siautė ritmo ritualas
jis nesigynė akmenų
aš savo rankomis menu
kaip jis parkrito su mumis

1985.VII.15-1987.IX.30

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.



Kelionė, sapnas ir lietus


o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį
kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom
o podukra tavo miške su meška lauminėja
kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? –
kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys
o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai
nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam
visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės
atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia
tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai
per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20-31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.





klausausi lyguo

didelis lyguo lyg requiem –
kaip šitą ligą išrėkti jiem?
kaip pasakyti, kad dar gyvi
jie po apšvitintu dangumi?

visa atsimena balsas skaidrus –
neberakinamus šaltus namus
lempą ir gaubtą – ir mašinėlę
daužo dar pirštai mano pamėlę

daužo dar žodį balsas kimus –
kas mums parodys po metų mus?
kas mums parodys ozono plyšį?
pro jį išlįsim – ką pamatysim?

1987.VIII.16

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.




Ezopas mirė

Nepaleidžia jausmas,
kad rašausi nuosprendį.
Ašaros nejaukios –
atgailauti, juokinti?

Iš tarties ezopinės –
iš gyvačių išnarų
aš su savo sopėmis
nedvejopai išneriu.

Jau reikės iš naujo
skiemenuoti mokytis.
Jau dabar per kraują –
verkite ar juokitės.

1987.IX.19

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.