Braziunas_Vladaspalikę namus
ten toli vakare
dega mėlynos griūtys
artimiausiam kare
kris pašautas rugpjūtis
jūrių marių dugne
tyloje begalinėj
įsižiebs vakare
prarastoji tėvynė
1982.IV.13
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Pagrok pasaulį tošies dūdele
Iš fleitų, dūdų, iš lumzdelių uoksų
meletos žalios ir pelėdos spokso,
visų paukštelių skrydžiai, spalvos, dainos
it grąžiagalvės iš lumzdelių dairos
ir laukia, kolei jas visas išmoksi.
Lumzdelis pilnas zylių ir bukučių,
genių, šilovarnių, klykuolių, kielių,
kiekviename – po dešimtį šnekučių,
po šimtą kuosų sidabragalvėlių.
Paimk tą fleitą, tą birbynę, dūdą,
pridėk prie lūpų – ošia ir dainuoja
pasaulis tošies, žaižaruoja, juda
ir džiūgauja: vaikai su juo – geruoju!
1989.VIII.17
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Išeinančios pušys
Pro namus matyti šilas
kiek palinkusių pušų,
ir dangus, perdien pražilęs,
drykso sruogom debesų.
Svirduliuoja šilo pušys
nei senų žmonių būrys,
komanduoja jom įtūžęs
juodas varpinės čiurlys.
Nei pavargėlės jos slenka,
rangos šilas nei žaltys
mėlynom kalvom į dangų –
nieks daugiau jo nematys:
išringuos…
Nyku ir tuščia
būt miestely be pušų:
jei vidurnakty nubusčia –
nežinočia, ar esu.
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Pavasaris pas seną tetą
Mirė sena teta.
Plaukia ant vyrų rankų
lyg ant šakų – per lauką –
nuo žemės jau pakelta,
irias sena teta.
Bitės sugrįžta į avilius,
pirmąkart išvestos avys,
smėlio juostelė balta,
eglišakėm nuberta…
Už sodo, už miško, už lauko
išplaukia – kas jos ten laukia?
Ką veiks be mūsų teta,
nuo žemės jau pakelta?
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Atleisk už skriaudą
Aū, aū, vaikeli paliktinis,
be motinos esi, tačiau gimtinės
tau niekas iš po kojų neišmuš:
turi namus – kad ir vaikų namus, –
pasaulis tavo – ne atsitiktinis.
Aš nežinau, kaip man tave pažinti,
kaip atpažint vienatvės tavo mintį.
Tu man skaudus – bet aš toks pat buvau
nesuprastas ir vienišas, ir keistas,
apstumdytas ir neteisiųjų teistas,
bet, kaip matai, visai nepražuvau.
Ir aš sakau: tu man atleisk už skriaudą,
tegu širdelė tavo šviesiai skauda,
tegu ne nuoskauda, tegu ne kerštas
ją stiprina, o tavo noras karštas
priglausti netekimą prie krūtinės:
pasaulis tavo – ne atsitiktinis.
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Tu – žmogus
Žmogus tu esi kaip visi –
galingas ir silpnas esi.
Visokių yra tarp žmonių –
žalčių, avinų ir šunų.
Tu jų neklausyki aklai:
meluoja net kelio ženklai,
nurodantys kryptį ir greitį –
turi savo kelią nueiti,
nors būtų jis pilnas žmonių –
pilkų ir aštrių akmenų.
Tave jie ir glostys, ir žeis
pamokymų žodžiais gražiais.
Kas pažeria žodžių gražių,
gražiausias nėra iš tiesų.
Tave dar ne kartą apgaus,
bet glauskis, žmogau, prie žmogaus:
žmogus tu esi kaip visi –
galingas ir silpnas esi.
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Pasaitėlis
Veda veršelį už pasaitėlio.
Šuo – šeimininką veda už saito,
stovi prie kelmo koją pakėlęs…
Jie net nejaučia, kas juos susaisto.
Be pasaitėlio veda į klasę,
liepia kalbėti gražiai ir drąsiai…
Mes įsijaučiam – ir nesužinom,
kas pasaitėlį mums užkabina,
kas mus supančioja, kas mums įsako,
kas nepakenčia vingiuoto tako,
kas mūsų mintį puola raminti,
puola užginti ją prisiminti:
ne iš draudimo bendrumas imas,
gerumas, gėris, –
sieja mus laisvė – ne pasaitėlis,
ne pasaitėlis, kad ir šilkinis.
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
klevas
Juodasai laivelis
girioj ant kalnelio,
o kleviniai irklužėliai
tėvelio sodelyje.
Lietuvių liaudies daina
lova, stalas, laivo stiebas
į katrą tas klevas stiebias
klečia vešinčias šakas?
išvaduos tą klevą – kas?
kirvis, pjūklas, kaltas, peilis
kas iš reikalo, iš meilės
išskaptuos dukraitę – lėlę?
kas iš pykčio – karo strėlę?
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
kelias
tai važiuosim
ilgą liną
savo kelią
begalinį
kiek lapelių
turi linas
ak išaugęs
ligi juostos?
lino kelias
begalinis
man gyvenimą
apjuosti
Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.
Knygon nepatekę eilėraščiai
Vagis
Televizoriuj šneka
tetulytės-drambliai.
Į ekraną kaip žvakę
atkakliai atkakliai
peteliškės ar akys –
ką ten nauja praneš?
Televizorius vagia
minutes ir dienas.
Jos pavirsta į nieką.
Pasakėlė graudi...
Iš kalbos mūsų lieka
vien tik „nu, pagadi!“
Lietuvos pionierius. – 1988. – Birželio 22. – P.4.
Jeigu nebūtų kalbos
Jeigu nebūtų kalbos,
pasauly nebūtų knygų.
Pasauly būtų tylu –
gyventumėm kaip užmigę.
Miegame, tylim – gūdu.
Ar mes išmirę, ar prūsai?
Miegam po vieną, po du,
bet niekas jau – nebe mūsų.
Ne mūsų namai nei kapai.
Niekas neatsakingas.
Sapnuojame, bet nelabai,
net ir sapnuodami tingim
ištarti žodį, kuris,
pažadintų žodį – kitą,
galingą nei vyturys
virš sodžiaus: „Diena pragydo!“
Lietuvos pionierius. – 1988. – Birželio 22. – P.4.