Braziunas_VladasASMENINIAI ĮVARDŽIAI
aš
kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas
ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau –
nemelavau tik viena: aš tai AŠ
beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs
pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės
o ko man trūksta? šitaip niekados
teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu
net kai mane pavogusi sapnuoji
dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos
jau ištarei pailsusi, paleidai
o gal ir aš? o tu? o visa kita?
tu
suskylantis, kai nori išsiaiškint
pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli
ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė
vienodai apsigauna: viskas – TU
galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti
it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis
ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų
bus tau įeiti ir apsigyventi
išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka
ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas
begyvas manyje, va šitas žiedas
neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU
jis
JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo
JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš
JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas
trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury
laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas
jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris
nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą
ir kaišo man suodiną veidrodį
mes
MES yra apsimestinis mudu
apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES
aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės
trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų
taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam
užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako:
mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes
ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys
ką ima širdin, bet nemato
kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom
į mes, kur jau niekad neteks apsimesti
kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
šiąnakt pirmąkart sapnavau
tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas
taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai
vis prasilenkiantys ties vienu klausimu
nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas
mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus
vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis
sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę
per atspindį lange mane dar tebematančią:
rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį
rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja
puspenkto posmo vien tik banalybių
taip geliančių, kad atiduočiau viską
už mielą, už svajonių karalaitę
nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų
diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai
ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
istorija
pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau
kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija
gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė
šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus
kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina
kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas
pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos
kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų
kai spinduliai susminga ir apšviečia
kas kartą pirmąkart
tylesnis už gėlės šaknis paskambint
per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi
Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui
budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis
plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti
išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams
visą laiką kas nors mus atplėšo
žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus
ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė
keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Pareiti
Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti,
ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera
arba labai negera, turėdavau kur pareiti,
tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos,
tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau,
gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą,
žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką
ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą
lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Paryčiai
Juodam lange į tavo pusę
pro pinijas geltonas lempos gaubtas
kerojas ir nevysta, ir nevyksta
daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę,
mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais
nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės,
lig ryto išstovėtos, pasiilgtos
nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje
kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange,
mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja,
keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom
geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Testamentas
Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių
sąrašuos mes nebūsim greta ar arti.
Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom,
bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti.
Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip:
mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim,
kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Savigyna
Kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios,
bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą:
pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna,
nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos,
tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis
po kojomis bėga, tik dūla
kalnynai į žvirgždą, ten lysvės
nesukasi, vagos neišversi – bergždynas,
net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė,
pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta,
kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą
iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Mano likimas
Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji
ranka tave lyti, virpėdama tiesias Likimo
pasaulin, mėšlungiškai graibsto akimirkas, pirmą ir
paskutinį kartą pražystančias mums, bet ne mūsų:
mes patys – akimirkos, kraupiai ir švelniai aukojamos
Begalybei, Likimui, Drakonui ir jo nugalėtojui, mūsų
kalbon įsilaužia sieringi Jupiterio žodžiai, aukos
nesuvokiantys, vien tik nelaisvę ir priešą, negalintį
rinktis žaizdos ar mirties, ar blizgučio, vaikai,
net ir jie gimsta mums, o ne mūsų, beveidis
Likimas beginklis: jis niekas be tavo
pavidalo: tu – jo pasaulis, buveinė aklam
mano žvilgsniui ir nukirstai rankai, sapnų
horizontam ir trupantiem laiptam, žiūrėki,
žiūrėk į mane ne iš tolo, žiūrėk, koks esu tavyje
sukapotas ir klykiantis: laimink.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
yra žodis
kvatojas Dievo – ne mergaičių formos
mėnulis nėščias ir mėnulis senas
ne iš savęs, iš žaibo, kurs į gelmę
jį ryjančią, negali pasinerti
lelijų embrionuos užkoduota
ne meilė, tik nepažinimo džiaugsmas
svaigus ir amžinas neprieraišumas
prie vakar ir prie šiandien, prie mirties
ji tiesia pasakas ir vizijas, ji skaito
neparašytus išsvajotus laiškus
ji kalba beprasmybėm: mylimasis
ji sukuria žodžius, ne žodžiai ją
bijoki visa ko, kas ne iš žodžio
ne iš nuogos jo formos, Dievo formos
mergaičių krūtys žodį pakartoja
ir žodyje pradingsta jų grėsmė
mėnulis mainosi, ant kito šono
palaima verčiasi, vis į nelaimę
saldesnę nei šimtai pasaulio meilių
neradusių kelių sugrįžt į žodį
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Upė
Ne išėjau iš namų –
gyvenau iš namų,
iš lekiančio debesio ežero
leidaus į Stingstančią upę.
Bet buvo netobulas šitas
mirimas, baimingas kaip aš:
o jei prisikelsiu
šiapus?
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Vaikystės nuotrauka
Iš dangaus ar iš žemės gelmių
pasipils peleninis vanduo,
atšniokštuos ir užtrokš
susigėręs miestelio kempinėn,
ir supuls kaip supuola į akmenį vėl
atitirpęs akmuo,
nes lava – vien tik laikinas
laiko pavidalas,
vien prie godulio griaučių
pažirę auksiniai: išmok
tu mane tartum vandenio lašą juodoj
dykumoj – atgaivingą ir didelį:
liūtis praūžė ir mirė, likau
vienintelis lašas, langinės
kregždutės snapu nuraškytas:
uolus fotografas Vezuvijus
vaikišką žaidžia žaidimą: Sustink!
sustinkite, upės ir ašaros,
valty Kėlėjo išlietos,
sustinkite, zvimbusios kulkos,
didvyrių skeletuos,
pulkai pajaunių, būriai pakasynų
puotautojų, kėlę
midaus bokalus už nebūtą,
už būsimą laimę, vaikai
Ubagyno kieme, kokios tobulos mūsų
kavonės: nė vienas
seniai nebematomas,
nesusapnuojamas, rėkia:
nušoviau, jau kriski, nušoviau,
gulėk, nesujudinki kadro!
ateis su kapų šluotelytėm, apšluos
ir nulies tavo formą iš gipso,
kur urzgia po kojom
ir smegduobėm verias: Sustink!
sustink įsitvėręs į kraštą
kalkėjančių gyslų spyruoklėm,
į kalbą, į raštą –
jis vienas tave ir temoka,
jis vienas vienintelis lašas,
langinėms iš karščio nusvirus,
suskilusiom plaštakom siek ir kabinkis,
klabenki, ir bus pradarytos
kalkėjančios gyslos,
skubėki, kol šniokščia,
skubėki, kol šniokščia
akmuo.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.