selenografija
vakar vakare mačiau mėnulį
kūdikėlį ketvirtos dienos
gulintį ant svyrančios briaunos
gryčios stogo, juodo ir didžiulio
žvaigždės cypė šokamos ratu
kūdikėlis it chirurgo peilis
buvo sklidinas beribės meilės
jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų
kūdikėlio blyškiame veide
dar nespėjau įžiūrėti kaukės
bet pilkėjo juodulys ir niaukės
visata keista ar pakeista
nebebuvo aišku, ar karalių
rituališkai kankins ir nužudys
ar tik žais širdis pasaulio galią
kol užeis profanas rytmetys
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.
riterio kapas
vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda šermukšnių rožančių
varsto duris ir kaulus, baltą Rasų koplyčią
drėksta širdis, pagela, prišąla prie rankenos
šnabžda: vadinas, esu, nors ir iš skausmo plyšta
sūnūs išėjo siuvėjais, bastosi kiaurai kaimus
siūna raudoną sagą prie mėlyno, žalią – prie kalno atvarto
patys ir drasko, žiurkės, žiurkso akim nelaimės
nuo kaukimo užkimę per apskritus
Dievo metus, skaičiuoja, kiek po mirties užtektų
atminimų, apysapnių arešto, žalio regėjimo, dar kokio mitalo
bet ne mistikos, viską tempia į slaptą
urvą, gerai, purvas sušalęs, sutrikus apytaka
nėr jau prasmės plagijuoti druskos, skolintis žodžio
šermukšnių rožančius byra už mirusį skilvin svirbelių
vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia
lyg baltą, lyg pilką kažką, tik nežino
druską ar rūgštį, sniegą ar šviną
šerkšną ar š?rmą, šilką ar peleną
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
ir ne taip jau gerai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo
aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia
aukso sidabro dainų deimantinian aruodan
pelės tik trinas ant aukšto dar šaukdamos bendradarbiaviman
bendra tik tiek, kiek yra vienišųjų bendrystės
tarp šulnio ir šunio, bet šunio takais neišeisi
babutė nuleidžia pieno kanelį į šulnį ir tavo gysla
prisuka šitą pasaulį prie rentinio, leiskis
ar kilki savim tarsi stulpu, bet nė žingsnio
į svetimą kiemą ar sodą, skiedros tik žyra
iš obliaus nasrų ant Jono varstoto, surink jas
statykis iš naujo namus, kelią išlygink, žvyro
papilk, nė grūdelio pro šalį, aičvaras mirė
visai kaip senelis, lig paskutinei dienelei girtas ir linksmas
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.
nac rudentini
ei
knutai uldi druskininkai
pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai
viešbuty tebegiesta latviškai upė
nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne
žiedo ne vaško blaškosi supeklės
ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
alu vis dzert vis pa druskai
vis um-pa-pa um-pa-pa
leišis tuteišis trumpina
kelią neria į rudenio upę
paskui karvelį ulduką
lapatai
bum
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.
keliaujančios salos
I
beveidžių miestas vidury mėnulio jūros
keliauja salos, niekieno vaikai
actekai gyvatėdžiai atėjūnus
tai žaidžia be žemyninės kultūros
ilgai gyvena, miršta neilgai
bet aš kalbu apie žmogaus troškimą
išplaukti ir nesitikėti kito kranto
jam nendrių plaustas salą išaugina
jį saugo, rengia, jį maitina, gina
pavargę medžiai į tą salą skrenda
šilta srovė dangun tą salą neša
palaiminta sėja ant vandenų
grūstis gyvybės, levenhuko lašas
pasaulis didis, o tasai miražas
kurį pilkai išplitusį menu
kaip molį glitų, žvyrą akyse
kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą
norėjau būti vėjas salose
sėjėjo nepaliaujama dvasia
keliauja salos (mano jau apvirto)
II
Pėterui Brūveriui
nieko kita nebuvo, nėra ir nebus
kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį
burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo
nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę
patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus
mūsų salos keliauja kartu su mumis
regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės
blausiame danguje švyti hiperborėjų
baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų
pakaruokliai pirmieji žemyną išvys
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.
autorius kažko nepasako
žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga
o šešėliai pamišėliai klieda, ką
mums už nugarų šiugžda pelėda
išrašyta tuščiai, išplepėta
visas gyvis išklostyta popieriuj
neprisimena popiežius poterių
kelios plotmės, kokiam lygmeny
lyg atrodai pats sau, lyg meni
saują smilčių, supuola į daiktą istorijos
jau nuviltos, nuvytusios, baigta, nenoriu jos
dar palikusios – pliką ant lauko palieka
atmintie neįvykus, gyvulėli palieknių
spėk, už ką šitaip pliekdavo moteris vyrą
neatspėsi, tik vyrui tam ašaros byra
rieda ašaros, žodžiai tik priedanga
bet kaip skrodžia, kaip skrodžia aprietąją
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.
rašto koštuvės
laiku neišmokytą amato, žemės
darbų lig akių, dainos besiklausančio
žodžio, – tėve sutemęs
sudrausk mane
brinksta blankus debesinas, kryžiuojas
kryžių šešėliai, susišneka
gimines lanko, pasisvečiuoja
lig išnaktų
angelas laimina plaštaka, kulkos
per užpernai karą
kliudyta, pripluka dulkę
prie slenksčio, duris atidaro
berankis, vaikeli, gulk ne pasieny
ne katės pieni, negulk prie krašto
ant Dievo rašto, lig dienai
pačiam vidury, alaus kubily, aš tau
mūsų žodžius ir sakysiu, tavasis tik
nerašyk, lengva išeit iš
rašto, sunku besugrįžt, lyg iš stiklo
staktos, alkūnės, kaip šeivos
būna kojelės kad kreivos, kai
prisilaksto prisibėgioja, pilk
salyklojus kiaulviedrin, kaisk
naują alų ir kraują pildyk
Braziūnas, Vladas. užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.