erotas ir mitas
šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti
šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį
skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą
džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai
žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas
per išganingas, per norimas
geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas)
aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas
ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų
būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis
švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų
neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija
2000.XII.3–4
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
nakties pergina
kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė
stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai
kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės
svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios
plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai
griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti
linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės
laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas
2000.XII.2
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
Perkūno kraštas
prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko
kaljaną, leidžia dūmus
per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas
Radauskas kaip rožių krūme
baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys
liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus
ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis
vyšnių šampūnas
su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė
vartosena rodo, turim
įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim
alkūnėm
stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai
duosis per akmenis, dunūs
dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios
nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno
patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos
laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas
2000.IV.12–VII.1
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
perkastos upės
upių vardais meldeis, surukusių sodžių
praeities–ateities nutrūkusia sueitim
nėra čia jokių vertybių
išskyrus klajoklių kapines, godžios
dūlėsių dulkės gyvom akim
išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų
žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas
Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs
iš poezijos šventės, nebūna
poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną
ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus
lijo nutrūkusių upių vardais, kai
žarijom rašei ant dangaus, meldeisi
tekantis taškas buvai, ne linija
1999.V.31–VI.6
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002;
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
šviesos išsprogusi akis
seklyčioj – gėlės ir atgailos
pirmoji karta nuo Žalgirio
bajorų, majorų – peklos
iš kur paimsi tiek valgymų
ugnis per žiemą paseno
paseno per žiemą vandenys
duona mūsų visų dienų
supuolus ir nusigandusi
šienas po balta staltiese
nuo Vytauto kario riešo
valdysi? ar tik suskaldysi
tylėsi? – vis tiek gailėsies
balsta balsas – sniegai
išakijusių kaulų sengirės
auksasidabrės – o kaip
be pelenų rusensime
tamsą laimins šviesa tiršta
šviesą laimins tamsa – tylės
bliauna gėriuko galva nukirsta
be balso – krauju iš gerklės
2000.II.14–III.5
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002;
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
Vilniaus klasicizmas
yra asmuo, iškilęs iš minios
liūdesyje paskendęs laivas, ilgo sielvarto
mirtis galioja, karalystė baigias
išniekinta Tarkvinijaus sūnaus
ichtiofagų dovanos, pelė
varlė ir paukštė, penketas strėlių
Smuglevičius ir Vilniaus akvarelės
paveikslų reportažai, galimybė
vienam pakeist istoriją ir laisvę
suteikt utopiniam valstiečiui
dvaro varlei, pelei
galybę Galijoto, skito šalmą
ar etiopo lanką: skrenda – šauk
pasirinkai: baltieji nugali ir žūsta
kaip lydžio pilvas minkštas žirgo kaklas
apsikabink minios fone, pasirinkimas
akis ir šnervė, prisigėrus smėlio
ir rudo kraujo, Radvilos žmona
it pupų pėdas, tik krūtis išsprūdus
maitina iš taurės svajonių peslį
trinitorių šventasis Kajetonai
padaugink duonos
2000.IV.7–12
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
tylintys vyriai
girdėjau tik žemą ir aukštą garsus
tik širdį plevenančią, cypiantį nervą
buvau uždarytas į menamą narvą
šilkais jį įriš ir prieš rytą parsiųs
prie tylinčių durų, prie tykančių vyrių
virtuvinis peilis tą šilką prapjaus
dar šiltą plevenančią ašarom plaus
kapos ir išdžiaustys ant pūvančių virvių
virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
ant pilko cemento, kur blaškosi pelės
aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
užnuodytus trupinius lesa karveliai
ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį
1999.VIII.31
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002;
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
sode, kur pasakei sudie
sode, kur pasakei sudie
serbentas šlaistosi rūgštus
kai išgabens, kryžmai sudės
rankas, parpuolęs išbučiuos
toks baltas, angelo balsu
į dangų šauks iš apačios
per girią garsas atsiduos
gražus išaugs lig debesų
žili kaimynai apsėduos
giedos ir negalvos, aisu
sode, kur pasakei sudie
pridėjus ranką prie širdies
1999.IV.27–IX.23
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
tai, ką vadinam poezija
tā, ko mēs saucam par dzeju
Pēters Brūveris
kokią rožę ar grožę griozdini
kuo išblyškusią šersi chimerą
sukalbėtum betikslį rožinį
už rijūną ir vyno gėrėją
sakė, valgyk ir gerk, kas duodama
darbininkas vertas, kiek valgo
darbininkas, kuris kas duobę man
ne už stiklą ir ne už algą
šičia cenzūrinis daugtaškis (…) – nuodėmė
burnot, piktžodžiaut, bet mieliau
negu laukt iš dangaus nurodymų
ir nežinoti, kad jau
debesio baltą plūksną padrožusi
psichė, graikiškai čiauškanti siela
pasirašė šio amžiaus nuosprendį:
tā, ko mēs saucam par dzeju
1999.VII.14–2000.II.5
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
Zuikių dievo reabilitacijos klausimu
Gintarui Beresnevičiui
neik su velniu medžiot, apsiverkusio zuikio Rygoj neparduosi
bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts
ir neiki, vaikeli, tamson, subadys tave zuikis raguotas
ne zuikis, babut, toks jau senas Silvanas, dabar tik pajuodrūka
juokis ir duokis, taboką smardink ar kaliošo
padą uždegęs, nešūkauk, neprisišauk ant galvos
tai iš jos, jau žilos, į dausas atsilošusios, lošia
jau paskutiniai laisvūnai, jie dūmlaužių dūmuos užtrokš
duobias į vidų sienojai senosios suklypusios gryčios
koks šiltakraujis, iš vilkduobės galvą iškišęs
benusijuoks į akis, vėl su velniu medžiot išsiruoš
matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios
stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios
gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros
2000.VIII.22
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
***
Sigitui Gedai
susidvejinęs baras
Baruonas ir Baranauskas
lekia Saulės žirgeliais
kelio neklausia
neria į Didžiąją upę –
Strazdas ant lydžio tupi
mėlynas kaip kranklys
žėrintis gyvulys
strazdanom apsitaškęs
žiūri į vieną tašką
virš rašmenio mano kreivo
paskiau – galvelę pakraipo
1998.VI.24–1999.X.28
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
***
šilkinis peilis, varno sparnas varsto
dangaus lapus, va pjaustė
Jurga Krišjanio dainas, jų penktą tomą
tą, sergstimą vėlių ir laiko močių
guldau prie Juškų, prie šviežrūgės
duonos kalnelio, prie duonriekio, lengva
gulėt suartoj, ant kranto, raudei
šilkinei slysčiojant pašaknėmis
Jurja, rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk, ris-
kis nuo to kalnelio, lygauk per lygumas, šviesi naktis, pra-
sivėrus, žvėrys rausvais liežuviais
žuvys išeis su varnais kupoliaut, jau
saulelė vėl, vėlės vėlinas, sustok, lauk
jos palauks, laikas paliaus, leis
skleistis, leipt, bet dainą pabaigt aukštais
dideliais balsais, baltas gaus – din – dan-
gaus laukas –
platyn – –
platyn – –
2000.XI.28–29
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
šaknis
kuprūs keliai suplūktiniai
užaugo pelynais ir tuopom
sniegenų pulkas nuskynė
bemiegį palangės šermukšnį
kas taip išklaipė šakas
kas taip iškreivojo kamienus
atsiknojo žievė, atitokau
pačiam debesų žydėjime
visa ne čia, ne aukštai
ne degančiam sniegenos skrydy
amžiną ačiū tai
kuria po mirties išvydau
1992.X.19–XII.17
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
***
tylos žvėris, apuostantis tave
laukinis ir nepažinus
neprijaukinamas
tvirtas, bet ne uola
mauroja, bet ne bulius
geras, bet ne tėvas
tavo širdies ruduo
2001.XI.25
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002;
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
turdus ericetorum!
prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs
ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas
nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas
giesmininkas Šilutės mėlynėm
o nesidygėk… marškiniai balto juodvarnio
linmarkoj pūna, aprietusie žuvį, prarijusią žiedą
auksinį, brolelio nukaltą, tegali karaliui padėti
pasveikt ne gyvybės vanduo, ne teisybės, tik juokdario
juodas kraujas, prakiurusių venų tamsos
vaidinuoklis, paklausk, ko jis nori, ko laukia
tavo mėlynu Lėveniu baltas pajuodvarnis plaukė
prisimink… giesmininko apjuoktas ir vienišas toks
1999.VIII.3
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
karilionas
pasislinki į puslapio šaltą šalikelę
kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau
neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis
ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau
kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį
kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson
dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės
prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom
neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
taip jau radom, va taip ir palikti reikės
kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties
1999.XII.2–12
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
grupinis portretas
Algimantui Aleksandravičiui
paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia
išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas
į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik
pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti
su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš
objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į
neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal
atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius
nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į
mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa
atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį
tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta
į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis
neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus
priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis
potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus
2000.XI.29–XII.1
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002.
daugiau
neturiu kur gyventi
būdavo ir nėra, būtasis nesamasis vėjas budina, jau diena, jau saulė šoka anta kalno
per juodą pūdymą apakęs skrieja tik sapno juokas, neieškoki kalto
ir atmuša sparnus, ir suanglėja būtasis liudija, būtasis valdo
sausa eglelė motinos skara tik esamajame, kurio nėra
skaityti galima ā arba ą
2000.VIII.22–23
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002;
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.
***
šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė,
tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per
pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už
langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus-
tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas
paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos
jų suknios, retai besapnuojamos, šnera
švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų
2002.I.7
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002;
Braziūnas, Vladas. būtasis nebaigtinis / imparfait. – Vilnius: Petro ofsetas, 2003.