Ši knyga yra dokumentas. Spaudai jį paruošė ne pats autorius. Jis negavo net korektūrų peržiūrėti. Rinkinį iš likusių rankraščių ir jau anksčiau periodikoj spausdintų eilėraščių suredagavo poeto draugai. Todėl visus galimus priekaištus dėl rinkinio sutvarkymo jie norėtų pasiimti sau, gerai žinodami, kad autorius daug ką kitaip būtų padaręs ar pasakęs. Bet laukti nebebuvo galima: per daug jau reikalingas šiandien poeto žodis.
Draugai
1933.XII.13.
NAKTIS SUTEMO DAR RŪSČIAU
Naktis sutemo dar rasčiau,
sukaustė žemę prievarta,
kol aš eilėraščius rašiau,
kol pagiriojau sielvartą.
Eilėraščiai todėl gal šie
sukaustyti sunkia grandim, —
aš juos ištraukiau iš širdies,
kuri kūrenosi ugnim.
Jaunystę savo kūrenau,
sudeginau vidur nakties,
kad, vargo tėviške, kad tau
naktis sutemusias nušviest.
Ar skilo kokia kibirkštis
ir krito kur — aš nežinau.
Aš pats kalėjimo naktis
sunkiais retežiais žvanginau.
Kaip kalinys tau, prie duobės,
grąžina plieno retežius,
taip grąžinu, tau ant garbės,
iš tavo sielvartos — žodžius.
Tebus vainikas ant galvos
tau dovanotas, miela, nes
— geresnės trūkstu dovanos,
kaip šitas žodžių grandines.
J A U N Y S T Ė S R U G I A P I Ū T Ė
RŪSČIOJI LAIMĖ
Daug kas savęs atsikanda
jaunystės žalios rugiapiūtėj.
Keikiu dienas tas ir valandas,
kur lėmė poetu man būti.
Pareisiu kada į tėviškę pėsčias
ir sustosiu po vartais ties gluosniu.
Tada iš tikrųjų užmiršiu eilėraščius,
nes prakaitą žemės suuosiu.
Tada suprasiu tą laimę rūsčią
būti prastu artoju.
Užmiršti poeto šlovę tuščią
ir kaip nuotaką mylėt vasarojų.
Ir jei prasivers tada burna dainai,
tai tokiai, kaip grūdas,
kuri arimus sėdama eina,
kaip sermėga saulėj nurudus.
LAISVO VĖJO VALIA
Laisvo vėjo valia drumstis,
žalio šilo — gausti.
Tai ir man negali niekas
gausti drumst uždrausti.
Argi aš ne vėjas?
Argi aš ne šilas?
Tegyvuoja valia vėjo.
Tegu skamba žalias šilas.
Vasarojui reikia vėjo,
reikalingas garso šilas.
Reiškia, tokių teisių turi
mano neramus troškimas.
Drumskit, vėjai, vasarojus,
aš jums drumsti draugas.
Aš drumsčiu tą žalią javą,
kur krūtinėj auga.
MEILĖS VASAROJUS
Per laukus, žaliąsias pievas lig vieškelio lydėjai.
Aš tylėjau. Tu tylėjai. Ir laukai tylėjo.
Buvo liūdna. Kelio vingiai gailiai pranašavo:
niekados nebūsi mano, niekados aš tavo.
Ar ne todėl taip liūdėjo žalsvas vasarojus,
kad ant kelio kieto kaklo tada pasikoriau.
Mielas mano, brangus mano! Man ne kas palieka.
Savo meilės vasarojaus aš nepiausiu niekad.
DALIA
Dalia tu daluže dalele,
tai tu padarei taip man.
Eilėraščiais užvertei kelią
sugrįžt atgalios kaiman.
Daržą gyvenimo mano
tai tu taip aptverei stačiai,
kur naktigonėm ganos
ne bėriai — eilėraščiai.
Tai ką gi, daluže tu mano,
ne viską dar tu sudarkei.
Tegu tik darže atsigano
eilėraščiai, mano arkliai.
Vai dalia, dalele daluže,
dalis tu dalis tu dalis.
Neveltui eilėraščiai viesula ūžia,
šuoliuos jų niekas nenuvaldys.
Tik juos nuvaldyti reikėsią
tai mano galvelei, tai man.
Tada tik sugrįžti galėsiu
eilėraščiais raitas kaiman.
BERNYSTEI
Vai bernyste tu mano išklydus.
Iš popierių kalėjimo aš tau iškirsiu bent langą,
kad tu nors vėjam galėtum bernišką gėlą išklykti,
jeigu tarp popieros vietos tau nesiranda.
Tegu tad nešios tave vėjai po barą nokstančios duonos.
Tegu tu drumsies su vėjais arimuos.
Žinos bent svyruojantis gluosnis prie kluono,
kad balsas maištingojo berno dar neužkimo.
S U V I E S U L A IR S U M Y L I M A
SU VIESULA IR SU MYLIMA
Nežinau, katrą pirma pamilau,
viesulą ar tave, mano mylima.
Bet dėl tavęs, o viesula !
Bet dėl tavęs, o mylima!
Einu gyvent beprotiškai pašėlęs
— rankas ištiesęs mylimai,
— iškėlęs vėtrai vėliavas.
Šėlk su manim, viesula ,
mūsų keliai platūs, tiesūs.
Neverk, o mano mylima,
jei žūtų vėtroj tavo mylimas.
MYLIMOSIOS AKYS
Žaliosios pievos — akys mano
ir ašaros — gailiosios rasos.
Tavo bėriai man pievas išgano
pėdose jų — ašarų brastos.
Bėriams, kaip bėriams, bet tau — dovanoju
ašarų mano ežerus.
Kur gi nuplautum tu purvinas kojas,
jei ne į mano ašaras.
PADANGIŲ MĖLYNOS RANKOS
Padangių mėlynos rankos
mažumoje supo man lopšį.
Liepos pro atdarus langus
viesula šniokštė.
Todėl pavasario meilės sode
man laimės, mielas, permaža.
Esu įsikirtus akia godžia
vėtrų miražą.
Traukia, vilioja melsva toluma
be galo, be krašto.
Negi tavo akių melsvuma
ne to pačio rašto.
Tolumą melsvąją, širdį degančią
audros sūkuriuose suliesme.
Tada išgirsi vėtra klegančią
širdies mano giesmę.
MYLIMOSIOS ILGESYS
Vėtroje mylimas mano paklydo
man jo neprišaukti.
Lig vakaro laukiau. Laukiau lig ryto.
Klykia padangėj trys mėlynos paukštės.
Paukštė pirma — auštant išlėks,
paryčiu.
Dvi mėlynos akys paukštę lydės,
Dvi tekančios saulės,
kad tave prižadinčia.
Paukštė antra — išlėks su diena,
nuskęs padangės šilkinėje.
Paukštę lydės saulė viena,
kur dega,
liepsnoja mano krūtinėje.
Paukštė trečia... Temstant išlėks,
kai miglose maudysis lankos.
Paukštės trečios nieks nelydės,
sparnai du — dvi ištiestos rankos.
LAISVI SAKALAI
Negerai, mano miela, labai negerai,
paklydo padangėj laisvi sakalai.
Išskrido su saule, su rytu kartu,
pranyko — nuskrido melsvuoju taku.
Eikliuoju sparnu užsimojo laisvai,
negrįš — nesugrįš, kai ges vakarai.
Tik žvaigždžių stulpai jų kelią nuties,
pačiam viduryje tamsiosios nakties.
Tik rytas liepsnodams iš naujo gaisru
praneš, kad mūs takas, tai — jų.
ŽEMIŠKA LAIMĖ
Temsta vakaras.
žvaigždės viršūnėje jovaro brėkšta,
kad noris jas žemėn pašaukti.
Tai žemiška laimė naktį žvaigždėtą
kaip jovaras auga į aukštį.
Aš savo laimę taip užauginsiu,
kad jiji su žvaigždėm bučiuotis galėtų,
kai mylimą moterį aš apkabinsiu
po jovaru naktį žvaigždėtą.
Lengvai atsidus tolumoje arimai,
javais sujūruos šilainė,
širdis, kaip žvaigždė viršūnėj, nurimus
išgirs, kaip auga iš žemės žemiška laimė.
S V E T I M A S D A N G U S
LAUKIANT TRAUKINIO
Taip tyliai, tyliai vėjas švilpia,
ir traukinio ant reikų dega akys.
Patrauk šalin,
kol nepanertas kilpa,
kol drąsiai šaukia tamsios juodos naktys.
— Panele, ar tau nenuobodu
stovėt prie bufieto desėtkas antras metų,
jei taip —
išeikime į kelią platų.
Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai
per daug tikiu, nes visad alkanas
gal meilės, o gal vėtros,
gal duonos kasdieninės,
vistiek,
po marškiniais lietuviškojo lino
krūtinėj neramu.
... taip trošku.
... taip tvanku.
O mintys liūdnos
lyg garlaiviai per jūrą brenda,
gal todėl, kad dvasia —
tas amžinas Kolumbas —
naujos vis žemės ieško,
o ranka
stveries už saulės krašto,
gal kad vėliau už meto, antro, trečio
paleistum porą žodžių per padangių paštą,
kad toks ir toks daug rašė ir parašė,
kol galop parašė paskutinį tašką.
O tu neliūsk, panele. Traukinys jau čia.
Sustojo. Pro geležines šnerves atsiduso,
prunkščia ir —
tau —
jei tu gyvent norėsi,
gyvenk kaip viesula drąsiai ir rūsčiai.
SVETIMAS DANGUS
Taip nusibodo svetimas dangus
ir gatvės svetimos ir žmonės.
Norėtųsi matyti tėviškės laukus
bent iš kartuvių paklodės.
O jeigu jau ir taip nebūtų galima,
tai valkata norėtųsi praeit šalia
pro kaimą gimtinį. Ir baltą kaminą
liūdnai pasveikint kepure.
O gal ir motina ant gonkų laukia
sūnaus paklydusio po svetimas žemes.
Ir žiūri ilgai antakius suraukus,
neg vieškelis žingsnius sūnaus praneš.
Nelauk, motute! Manęs nesulauksi,
o jei sulauksi, irgi bus ne kas.
Dar labiau tu antakius surauksi
pamačiusi sūnaus žaizdas.
VILKO LAIMĖ
Ir vėl vėlų vakarą vėtra
vieškeliais švilpia laisva.
Nerimsta iš vėtros išplėšta
nelaimingoji mano galva.
Langas ir durys jau atlapos,
vėjai švilpia kampuos.
Kelk iš užustalės valkata,
viesula siaučia laukuos.
Namas. Pastogė. Ir kaminas,
Žodžiai ne tavo dainos.
Vilkas vėtroje pratinas
graudingos staugimo natos.
Jeigu neliko jau girių
ir negirdėti vilkų.
Kryžkelės staugia pastirę
tarp rudeninių laukų.
Ir mano laimė, kaip vilko,
todėl man vėtra sesuo.
Žydėkite, melsvos vosilkos,
žydėkit, nors vėlus ruduo.
B A L T I J A
BALTIJOS PEIZAŽAS
Saulė vėjuotą vakarą
nuskendo Baltijos mariose.
Gintaro žvejai į Baltiją
išplaukė saulės žvejoti.
Per naktį nerimo Baltija.
Iš ryto žvejai į pakrantę
vežė saulę gintaro valtyje.
PAKLYDUSI ŽUVĖDRA
Blaškausi žuvėdra paklydusia —
klykiu —
žemės laisvos neišvyst.
Audrą šaukiuosi — perkūnija švystelsiu —
ir žaibui krist į vilnis.
MEILĖ IŠ TOLO
Tave mylėti tegalima iš tolo.
Arti tu tokia kaip Baltija.
Tik todėl, tur būt, toks meilės atolas
atžėlė tada, kai nesimatėme.
Kai sutikau: nesava truputį.
Lyg gaila gelstančio atolo.
Todėl teisybė: tegu ir rūsti:
tave mylėti tegalima iš tolo.
MOTERIS BALTIJOS KRANTO
Tu tokia, kaip Dauguva.
Tu tokia, kaip Baltijos krantas,
kur pušys smalingos auga
ir vėjas vėtras iš marių tramdo.
Tu mano pušis ant marių kranto,
todėl tau tinka vėtrų vainikas
ir poetas, kuris supranta,
kad be vėtros niekai viskas.
Todėl tau mano meilė kaip vėtra
ir dainos — jų aidas
iš pamario vėjų išplėštas
ir — kaip vėjas — palaidos.
BALTIJOS VĖJŲ DAINA
Dainavo Baltija su vėjais.
Su vėtrom Baltija dainuos.
Rūstusis vargas dainas sėja,
pjūtis ateis perkūnijos aiduos.
Skambėk Pabaltėje
laisva
kaip Baltija
daina.
Per piūtį sudrebės Pabaltija.
Per piūtį sudrebės laukai.
Perkūnija!
Perkūnija!
Perkūnija!
Per ilgai mes tavęs nematėme.
Per ilgai mūs neaplankai.
Skambėk Pabaltėje laisva
laisvų perkūnijų daina.
KAVINĖ PRIE OPEROS
Ryga. Kavinė prie operos.
Prieš piet. Maždaug pirmą valandą.
Susirinkus visokia biržos cholera
ant respublikos sprando.
Litai. Latai. Bendra muzika.
Ir bendras bankrotas.
Valstietis pakluonėj segdamas guziką
nesusega: lopas ant lopo.
Kasdieną veża kuršiai ir latgáliai
prakaito vežimus į Rygą.
Rygoj viešpatauja biržos sauvalė, —
Parsiveža pusbonkį ir špygą.
Kaminais išrėžytas Rygos fonas
ne fabrikų, bet langų išdaužytų.
Prieblandoj šaukia Provodnikas ir Unijonas,
kad darbininkai ir biržos langus išdaužyti ryžtųs.
Pabaltija. Jūra. Kaimai migloti.
Aplink miškai.
Tik todėl gyvuoja laisvė vogti
pagal įstatymus, demokratiškai.
Sako, Suomiuose rankas kirto,
jei kas ką ne savo paims.
Dabar kitoki laikai virto: —
kalėjimas tautai, laisvė vagims.
O Baltija, Baltija, Baltija,
bala gi tu ne jūra.
Pušys iš gėdos rausta pakrantėje,
o tu dar vis melsvai žiūrai.
Amžius kovojo pabaltija,
kad būtų laisva, kaip tu, kaip jūra.
PABALTIJO MENININKAM
Broliai, jam porą žodžių
paprastų, kaip mano kraštas prastas.
Tegu ir valkata tarp jūsų pasirodžiau,
ant galvos kurio 9 vėtros draskos,
tačiau tai mažmožis, draugai!
O ir menas dar ne viskas.
Kaktos keturkampį stačiau kai atstatai,
rūsčiau perkūnijos akyse tvyska,
todėl visur žiūrėdamas
pro vėtrų prizmą
atkakliai aš agituoju
už visokeriopą aktyvizmą.
Poetai!
Dailininkai!
Muzikantai!
Atremontuokime aktingai
Pabaltijo krantą!
O B E L I S IŠ S U V A L K I J O S S O D O
OBELIS
Rūsti dalis man nusibodo,
širdis rūdyse surūdyjo.
Obelis iš Suvalkijos sodo
sausa šaka širdy prigijo.
Obelies žiedai širdies rūdyse
aršiau, neg piūklas, širdį graužia.
Obuolių tos obelies gal nematysiu,
tačiau širdy nunoks, kaip meilė, dainos graudžios.
Vai dainos, dainos, širdgėloj sužėlę,
pavasariu sugriaudėsite jūs.
Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle,
tos dainos tau žalius lapus supūs.
TYRLAUKIŲ TĖVYNĖ
Tėvynė mano tyrlaukiai,
kur vėjai sielvarta kaukia.
Kaukite, vėjai, šiaurūs staukite,
pavasario sulauksite.
Vėtros, perkūnijos blaškykitės,
sielvartą išblaškysite.
ŽODŽIAI APIE TAVE
Tie žodžiai visi apie Tave
tokie sunkūs, tokie stambūs.
Tais žodžiais žiauriam vakare
padangės griūdamos skamba.
Negi galiu išsemti ežerus.
Negi ežerai patys išdžius.
Ta padangė, ta deganti padangė žeria
į širdį neramius žodžius.
Greičiau, sunkūs žodžiai, greičiau
eilėraščių stulpais sustokit.
Stambiausių aš neišbarsčiau,
paremkit mano mylimai pastogę.
SU BERŽAIS
Žali beržai, beržai žali
baltuose marškiniuos, —
o aš su perplėšta širdim
ant vėjų kankinuos.
Daina, kad bent daina
su vėjais sielvartą pakeltų.
Daina, kaip saulė kruvina,
nuvirto ten už skliautų.
O vėjų sielvarta!
O vėjų sielvarta!
Ir ąžuolai tavęs neišturi.
Gal aš, gal jūs, žali beržai,
nulūšime kuris per vidur|.
Nulūšime. O vėjai ūš,
o vėjų sielvarta
atkels
saulėtekiui vartus.
Vai tu saulėteki,
tai tu naktis viltim braižai.
Gal aš už jus,
o gal jūs už mane
pasveikinsit saulėtekį, beržai.
D A I N A D R A U G Y S T E I
DRAUGYSTEI
Tegu ir nieko nebeliktų
iš dovanų žalios jaunystės,
tačiau, kaip saulę danguje, aš pasilikčiau
Tavo draugystę.
Esu aš draugas šiurkščiai žemei,
draugas — dainai,
bet tavo aš draugystę įgijau
visų draugysčių kaina.
Draugystė mudviejų —
tarp kūjo
ir priekalo —
gyventi teisių sau
išreikalavo.
Todėl draugystė su Tavim
tokia — kaip laisvės dainos,
tokia — kaip šiaurūs vėjai,
stambaus gyvenimo kūrėja.
DRAUGYSTĖS AUŠRA
Mes buvome trys draugai
jauni ir drąsūs.
Dabar kalėjime ji ir aš,
o jis — plačiam pasauly bastos.
Tėvynė buvo pamotė mums,
gyvenimas — šiaurūs vėjai,
bet mūsų draugystės nieks nesudrums,
nes ji su aušra užtekėjo.
Todėl ši daina
ir jam —
ir jai —
draugystės skaidrios švyturiai.
Mes buvome trys draugai,
mes esam, būsim
didžiosios kovos sakalai,
laimėsim arba žūsim.
Jei žūsim — žemė drebės,
o vėtros mūsų raudos.
Laimėsim — saulė tekės
didžiosios draugystės aušros.
DRAUGAM
Draugai, draugai!
Po plazdančiom žvaigždėm pakrikę broliai!
Tai jum dangaus skliautai — pastogė,
kalėjimas — namai.
Pabar tamsi naktis, rugsėjas,
padange krinta meteorai,
žvaigždėm žemę sėjant,
tai jūs, mano broliai.
Tai jūsų žydrios akys
užgęsta, kad nušviestų dangų nykų.
Taip daug jūs krinta. Rugsėjo naktį
žaibų lietus tarytum lytų,
kad būt dangus visiem šviesi pastogė,
o žemė būt visiem laisvi namai, —
su plazdančiom žvaigždėm jūs krintat, broliai,
su auštančia diena jūs žūstate, draugai.
SU DRAUGAIS
Su draugais buvau kalėjimuos,
su draugais kovose.
Drauge mes kentėjome,
drauge pasauliui laisvę iškovosim.
Mūsų draugystė
— laisva, galinga, didelė,
kurios jokios Bastilijos
neįgali.
Mūsų draugai
— fabrikuose, dirbtuvėse, laukuose
savo galybe
visą pasaulį apjuosia.
Tai mes gyvenimą statom
didelį, galingą, stambų.
Tai mūsų kovos garbei
laisvės dainos skamba.
Tai mes laimėsim pasaulį
teisybei, laimei, laisvei,
nes mes visą žemę
krauju ir prakaitu aplaistėm.
Per mūsų kovą, prakaitą ir kraują, —
žinau aš! —
Pasaulis užtekės, kaip saulė,
šviesus, skaistus ir naujas.
S U G R Į Ž I M A S
NEMUNAS
Dairaus aplink ir netikiu akim
— nejaugi būtų kraštas tas,
kuris prailgusiom naktim
širdyje buvo atrastas.
Ir Nemunas nejaugi tas,
kurio toli klausiau raudos,
kai nešė jo srauni srovė
su sieliais krašto sielvartą.
Pažįstu, Nemune, tave,
nešei tu sielius į marias,
o aš todėl — diena, naktim
apkaustytas esu grandim.
Kai vėtra suūżia šiluos,
blaško skynimus nykius,
drauge su sieliais skandinuos,
su viesula verkiu sykiu.
Tau nesusemt visas raudas,
man neaprėpti sielvartos.
Per girią atūžia audra,
viršūnėm šėlsta viesula.
Per viesulą, per audrą tą
ir sieliai traukysią viržius,
aš nuskandinsiu sielvartą
ir vargo kieto retežius.
DAŽNAI MATAU PAVEIKSLĄ TAVO RŪSTŲ
Dažnai matau paveikslą Tavo rūstų
ir liūdesio aptemusias akis.
Tiktai todėl likimą savo plūstu
ir keikiu be aušros naktis.
Bet tada, kada širdis nurimsta
ir graužia ilgesys, aš suprantu,
tik sielvartoj nauji pasauliai gimsta
ir savo vargui atrandu krantus.
Tada man tolumoj nušvinta Tavo veidas
ir žvaigždės klaupiasi po kojų Tau.
Ne amžinai man saulė nusileido —
Tavo akyse ją tekančią matau.
Ir liūdesys ir sielvarta pranyksta,
aplink, kaip prieš saulėtekį, šviesu.
Atrodo, visa buvo tik menkysta,
o aušta dienos gražios iš tiesų.
Tada aš vėl tikiu pasauliu,
likimą laužau, traukau retežius.
Skaisti tu užtekėsi, mano saule,
su tavim užtekės gyvenimas gražus.
DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS
Didžiosios nuodėmės tėvynę mano slegia,
bet mano nuodėmė užvis sunkiausia,
apleidęs tėviškę vidur nakties beregę,
blaškiausi kraštuose kuo tolimiausiuos.
Jaunystę savo iš sielvarto sutrupinau,
išbraidžiojau visus kelius ir šunkelius iš ilgesio,
tai kuo dabar, aš graudžiai susirūpinau,
neramią savo sąžinę nutildysiu.
Aš kaltas prieš visus. Kokia bausmė man gresia?
Kalėjimas?
Sušaudymas?
Ne, man per lengva bausmė sunkiausia.
Kas aš? Milžinas, didvyris?
Ne, aš menkiausių menkas,
kuriam gyvenimas sunkesnis, kaip kalėjimas,
žvanginant grandinėm pakelti tenka.
Dabar aš suklupau. Ko norit iš manęs?
Blanksta tolumoj kruvinos pašvaistės.
Keršto norite? — Tad meskit akmenim,
aš juos priimsiu dėl tėvynės laisvės.
Kazys Boruta. Duona kasdieninė. Kaunas, Prometėjus, 1934.
