vienkartinis
kalbėjomės puodeliais
vienkartiniais
po vieną gurkšnį
ir į šiukšlių dėžę
spygliuotas
Ir būsi Eglė
- taip pasakė -
iš jos spyglių
tu padaryta
už viską, ką aš
per tave patyriau -
būsi Eglė
žaltys labiau nei karalienė
vardas sudegintų ant laužo.
Ir džiaugsis žmonės tavimi
vienintelį Kalėdų rytą
o kitą dieną
siurbliu įtrauks
su dulkėmis
nes kadagiui ne giminė tu
ir nieko tavyje nėr
švento
eilėraštis su degtukais
aš ta, kur degina tiltus
vaikystėje vis niurkdoma į neapykantą -
tik pažiūrėk,
kas iš manęs
išaugo.
mergaitė su degtukais
ant Bražuolės kranto.
aš ta, kur degina tiltus
iš nuobodulio
arba kai nesimiega
vis žybčioju sutemus
kaip Aleksandrijos stebuklas
nors danguje vargu ar rasčiau giminių
sapnams apie tave nurodau
teisingą trajektoriją
ne, ne
aš tavęs visai nesapnuoju
tik nubudus
stebiuosi
kad tavęs čia
nė kvapo.
savaitgaliui
savaitgalis bėgo už lango.
kairė - dešinė.
mano - tavo.
kvepavau oru, kurį iškvėpdavai.
kalbėjomes apie negyvenamų salų demografines problemas.
mirusios eglės dainavo už židinio grotelių.
kojas šildė gatvės žibintas.
Bis! Bis! Bravo, maestro! Bis!
pratrūkau.
du arbatos puodeliai maloniai kuteno naktinį stalelį.
nebuvo kur eiti.
net nepastebėjau, kada spejai suvalgyt visą pakelį džiovintų snaigių.
rytoj pietums vėl bus makaronai.
nesvarbu.
savaitgalis.
mano kairė - tavo dešinė.
bandėm pasidalint mėnulį.
laikas - naivuolis - tikėjosi mus aplenkt.
negimusių žodžių eilėraštį
perdaviau tau
iš lupų į lupas.
ir išėjau.
savaitgalio pėdsakais.
iš šiaurės
šnibždėjos
varnos suko ratus
vėjas sūpynėse supos
tyla
sakė žmonės
blogis ateina iš šiaurės
dainavo
merkė veidą į nerimą
žemėlapius degino
žiemos vakarais
žinojo
blogis ateina iš šiaurės
stebėjo
migdolų akis lupinėjo
pyragui
šerkšną nuo veido nulaižė
tik priebalsiai liko
jo kalbos nemokėjo
tik meilės
matė žmonės
blogis atėjo
iš šiaurės
ratu
meluoji
ne taip viskas buvo
kai rakinėjau
grįžulo ratus
pabirusius po tavo plaukus
ar ką jautei?
- ne, tik perštėjo -
meluoji
ne taip viskas buvo
kai nesuveikė
kablelių akupunktūra
ir liko tik
taškų randai
man neskaudėjo
dabar
veikiau veikiu
užleidau savo eilę
pas dievą
autografo
meluoju
ne taip viskas buvo
nesuprastu kovo balandžiu
buvau
aštuntą naktį
gimiau
šauktuku
pauzė
pabalo pasąmonės smėlis
nelimpa
pirštai prie uogienės
trečio aukšto balkonas vis skrenda
- ir skrenda
pietų metas
šakutės - stalčiuj po dešine
kai nukrisiu veidu į purvą - apsuk mane nugara
peiliai - po kaire
katiną beria nuo Panevežio pieno
kaip šalta, kai nežinai apie ką jis masto
pirmadienis - menų pauzė
kai nukrisiu purvu į veidą - atsuk man nugarą
arba lik kur esi
pašto dežutėj
septintas numeris
laimingas
pabaigos
mano buitinės pabaigos.
be virvių. dujų. peilių.
ne plika ranka.
be skrydžių. be vandens. be abejonių.
be pabaigos.
nes man vis ne gana.
mano pase
aš ne Veronika.
nesijaučiu nei nuskriausta,
nei pakasta.
nemoku nieko. svetimas klaidas kasdien kartoju.
aš - vienų vartų moteris.
todėl liūdna.
noli me tangere
Koks apgailėtinas tavo gyvenimas
apverktinas koks
koks išgalvotas
lyg pasaka apie transformerius
nei gąsdina nei juokina
bet vis šis tas
ką galima bus pavadinti
mano
koks banalus tavo gyvenimas
B klasės filmas - du herojai
ir viskas tobula
(manęs nėra pagal scenarijų)
koks taisyklingas tu
kaip nuotrauka iš Polaroido
dama su šuniuku
ir nė raukšlelės nė dėmelės
nė debesėlio
koks tobulas
kaip graikų deivė
su nukapotom rankom
(tik
noli me tangere
lyg prakeiksmas
per amžių amžius)
koks be gyvybės
sukaustytas įmūrytas
užnuodytas
koks
štai toks tavo gyvenimas
visai toks pat
kaip mano
tolstantis
visos vienodos
tavo stotys
čia nerūkoma
nemylima
tik mirštama
atvira liepsna
tolstant mažėja
kiekvienas jausmas
nekaltumo prezumpcija
(aš ne bėgu
tik nenoriu tavęs
neapkęsti)
žemė po kojom arba ėmimas į dangų
iki nirvanos dar du žingsniai
dar ne vėlu
be dešimt šešios
dar galima sustoti
nupirk man metrą laminato
ir būsi tikras
jog paslysiu
užkliūsiu
ar kaip kitaip
nusižudysiu
kerštas saldus
aš tavęs laukiau dešimt metų
kaupiau saldainius
juodai dienai
štai ta juoda diena
štai dėžės mėtų karamelės
kiekvienas tavo žodis tai siuntimas
iš šešto aukšto
į devintą dangų
nejau nesupranti?
nei aš kilminga,
nei šventa
nei žemės sklypo neturiu po kojom
nei pasaulio.
ne-laikai
ir buvo laikas juoktis. arba verkti.
dabar - ne-laikas apie tai kalbėti.
iš skausmo. nevilties. gal meilės.
deginom debesis.
nebuvo laiko pagalvoti
nesišypsojom. nepavargę.
sumaišėm prakaitus.
negavom meilės.
devynios vakaro.
mėnulio skardos riebaluotos
ne-laikas švęsti.
laikas bučiuotis.
kalbėjomės puodeliais
vienkartiniais
po vieną gurkšnį
ir į šiukšlių dėžę
spygliuotas
Ir būsi Eglė
- taip pasakė -
iš jos spyglių
tu padaryta
už viską, ką aš
per tave patyriau -
būsi Eglė
žaltys labiau nei karalienė
vardas sudegintų ant laužo.
Ir džiaugsis žmonės tavimi
vienintelį Kalėdų rytą
o kitą dieną
siurbliu įtrauks
su dulkėmis
nes kadagiui ne giminė tu
ir nieko tavyje nėr
švento
eilėraštis su degtukais
aš ta, kur degina tiltus
vaikystėje vis niurkdoma į neapykantą -
tik pažiūrėk,
kas iš manęs
išaugo.
mergaitė su degtukais
ant Bražuolės kranto.
aš ta, kur degina tiltus
iš nuobodulio
arba kai nesimiega
vis žybčioju sutemus
kaip Aleksandrijos stebuklas
nors danguje vargu ar rasčiau giminių
sapnams apie tave nurodau
teisingą trajektoriją
ne, ne
aš tavęs visai nesapnuoju
tik nubudus
stebiuosi
kad tavęs čia
nė kvapo.
savaitgaliui
savaitgalis bėgo už lango.
kairė - dešinė.
mano - tavo.
kvepavau oru, kurį iškvėpdavai.
kalbėjomes apie negyvenamų salų demografines problemas.
mirusios eglės dainavo už židinio grotelių.
kojas šildė gatvės žibintas.
Bis! Bis! Bravo, maestro! Bis!
pratrūkau.
du arbatos puodeliai maloniai kuteno naktinį stalelį.
nebuvo kur eiti.
net nepastebėjau, kada spejai suvalgyt visą pakelį džiovintų snaigių.
rytoj pietums vėl bus makaronai.
nesvarbu.
savaitgalis.
mano kairė - tavo dešinė.
bandėm pasidalint mėnulį.
laikas - naivuolis - tikėjosi mus aplenkt.
negimusių žodžių eilėraštį
perdaviau tau
iš lupų į lupas.
ir išėjau.
savaitgalio pėdsakais.
iš šiaurės
šnibždėjos
varnos suko ratus
vėjas sūpynėse supos
tyla
sakė žmonės
blogis ateina iš šiaurės
dainavo
merkė veidą į nerimą
žemėlapius degino
žiemos vakarais
žinojo
blogis ateina iš šiaurės
stebėjo
migdolų akis lupinėjo
pyragui
šerkšną nuo veido nulaižė
tik priebalsiai liko
jo kalbos nemokėjo
tik meilės
matė žmonės
blogis atėjo
iš šiaurės
ratu
meluoji
ne taip viskas buvo
kai rakinėjau
grįžulo ratus
pabirusius po tavo plaukus
ar ką jautei?
- ne, tik perštėjo -
meluoji
ne taip viskas buvo
kai nesuveikė
kablelių akupunktūra
ir liko tik
taškų randai
man neskaudėjo
dabar
veikiau veikiu
užleidau savo eilę
pas dievą
autografo
meluoju
ne taip viskas buvo
nesuprastu kovo balandžiu
buvau
aštuntą naktį
gimiau
šauktuku
pauzė
pabalo pasąmonės smėlis
nelimpa
pirštai prie uogienės
trečio aukšto balkonas vis skrenda
- ir skrenda
pietų metas
šakutės - stalčiuj po dešine
kai nukrisiu veidu į purvą - apsuk mane nugara
peiliai - po kaire
katiną beria nuo Panevežio pieno
kaip šalta, kai nežinai apie ką jis masto
pirmadienis - menų pauzė
kai nukrisiu purvu į veidą - atsuk man nugarą
arba lik kur esi
pašto dežutėj
septintas numeris
laimingas
pabaigos
mano buitinės pabaigos.
be virvių. dujų. peilių.
ne plika ranka.
be skrydžių. be vandens. be abejonių.
be pabaigos.
nes man vis ne gana.
mano pase
aš ne Veronika.
nesijaučiu nei nuskriausta,
nei pakasta.
nemoku nieko. svetimas klaidas kasdien kartoju.
aš - vienų vartų moteris.
todėl liūdna.
noli me tangere
Koks apgailėtinas tavo gyvenimas
apverktinas koks
koks išgalvotas
lyg pasaka apie transformerius
nei gąsdina nei juokina
bet vis šis tas
ką galima bus pavadinti
mano
koks banalus tavo gyvenimas
B klasės filmas - du herojai
ir viskas tobula
(manęs nėra pagal scenarijų)
koks taisyklingas tu
kaip nuotrauka iš Polaroido
dama su šuniuku
ir nė raukšlelės nė dėmelės
nė debesėlio
koks tobulas
kaip graikų deivė
su nukapotom rankom
(tik
noli me tangere
lyg prakeiksmas
per amžių amžius)
koks be gyvybės
sukaustytas įmūrytas
užnuodytas
koks
štai toks tavo gyvenimas
visai toks pat
kaip mano
tolstantis
visos vienodos
tavo stotys
čia nerūkoma
nemylima
tik mirštama
atvira liepsna
tolstant mažėja
kiekvienas jausmas
nekaltumo prezumpcija
(aš ne bėgu
tik nenoriu tavęs
neapkęsti)
žemė po kojom arba ėmimas į dangų
iki nirvanos dar du žingsniai
dar ne vėlu
be dešimt šešios
dar galima sustoti
nupirk man metrą laminato
ir būsi tikras
jog paslysiu
užkliūsiu
ar kaip kitaip
nusižudysiu
kerštas saldus
aš tavęs laukiau dešimt metų
kaupiau saldainius
juodai dienai
štai ta juoda diena
štai dėžės mėtų karamelės
kiekvienas tavo žodis tai siuntimas
iš šešto aukšto
į devintą dangų
nejau nesupranti?
nei aš kilminga,
nei šventa
nei žemės sklypo neturiu po kojom
nei pasaulio.
ne-laikai
ir buvo laikas juoktis. arba verkti.
dabar - ne-laikas apie tai kalbėti.
iš skausmo. nevilties. gal meilės.
deginom debesis.
nebuvo laiko pagalvoti
nesišypsojom. nepavargę.
sumaišėm prakaitus.
negavom meilės.
devynios vakaro.
mėnulio skardos riebaluotos
ne-laikas švęsti.
laikas bučiuotis.