bociarovasbociarovas       taip netikėtai užsidegiau. tikėtai. labai labai man norėjosi. kažkokiam gal pigiausiam interneto puslapy radau telefoną ir paskambinau. o jausmas mane apėmė, kaip į kokį pirmą pasimatymą einantį: iškilmingumas, paslaptis, jausmai, dusulys suėmė mane. vos žvakių neuždegiau. o gal ir uždegiau, nepamenu. aš pasakiau labas vakaras ir paklausiau, ar tikras tai skelbimas, ar netikras tai skelbimas. ji patikino mane, kad tikras, ir aš nurimau – tapau dalykiškas ir tiesus – kada atvažiuos ir kiek reikės sumokėti, – paklausiau. mudu puikiai sutarėme – pusvalandį. pusvalandį palaukti aš galiu. ir valandą galėčiau. ir dvi gal net. aš visą gyvenimą ko nors laukiu, kas man pusvalandis. panorama. bet per pusvalandį aš prisigėriau ir ėmiau truputį mažiau norėti. aš susitaręs – nėra man nieko šventesnio, nei žodžio laikytis – atsisėdau ir laukiu. o po keturiasdešimt penkių minučių dar paskambinau. sakė, kad palaukčiau, nes tuojau atvyks, neranda mano namo, ir dar sakė, kad aš zuikis. tiksliau, pirmiau pavadino mane zuikiu, o vėliau paaiškino, kodėl vėluoja. arba pirma pasakė apie zuikį, o po to apie vėlavimą. man yra be galo malonu, kad aš zuikis. tiesa, pirma susinervinau, kodėl man sako, kad zuikis aš – taip netikra ir negyva ir mirtimi smirda man tai, vadinas, ir zuikis nudvėsęs, o zuikis gi aš, išdvėsėm mes, bet kad jau pasiryžau laukti, būtinai susiėmiau nenusiminti. atvažiavo. graži tokia. dėvėta, bet graži. gal dėl to ir graži. gailestis didelis suėmė mane. net gal prisipažinčiau apie meilę ką nors, susijaudinau labai aš. bet nebe taip, kaip skambindamas pirmąsyk – tikri kilnūs jausmai mano širdelę suspaudė. sakau, tegu būna, kaip filmuose rodo, ir laimingi būsime abu. negarsiai sakiau, išvis nesakiau aš taip, pagalvojau tik. kas gi taip sako tokioms moterims. labai gražūs jos batai. dideli tokie. ir sijonas labai nedidelis – gražu labai. liepė man įpilti sulčių. o man šitaip svarbu, taip jausmas kažkoks smaugia, sakau, ar galiu uždegti žvakeles (daina tokia yra, todėl taip sumaniau). leido man žvakeles uždegti. labai intymu ir romantiška labai. gali taip būti, kad jai truputį mažiau intymu ir romantiška, nei man, bet jausmas mano gaivintis ėmė. man labai gaila visko pasidarė: Irako, nenuoširdžių ir užguitų darbininkų, prostitučių, visko labai gaila pasidarė. ir išvis panorau, kad jau važiuotų ji namo. negaliu taip svečiui pasakyti, negalima taip. o ji paprašė, kad pinigėlius iš anksto visus atiduočiau. atidaviau, ką taip kilniai bemąstydamas daryčiau daugiau? nieko nedaryčiau. tada ji kiek atsipalaidavo ir ėmė nesustodama gerti sultis. ir vapėti apie savo vaiką ir kalintį vyrą. tiksliai neatpasakosiu, nes esu ir atidžiau klausęsis gyvenime, staiga prisiminiau, kadgi žmogų dirbti pakviečiau, ir už pinigus dirbti, o ne pasakas man pasakoti. būsiu atviras, labai nedrąsiai užsiminiau, kad, matyt, jau metas būtų eiti... o ji dėl kažko baisiai nustebusi pasitikslino, ar sėksadariti. be galo sutrikau, kad taip paklausė, išraudau net, nes tikriausiai visi supratom, ko čia susirinkome, bet buvau priverstas atsakyti, kad taip.
       aš tada buvau pragare. kadangi naktis, mes atsigulėme į lovą, ir baisiai bloga buvo taip gulėti. kančia nežmoniška: sau svarsčiau, ar čia dabar jau pinigėlių gaila man (o gaila), ji nesvarstė nieko ir nejudėjo. man norėjosi, kad darytų ką nors man, bet nieko neįvyko. ji atsigulė ir sustingo. ir aš atsiguliau – juk sumokėjau, ko čia nepagulėsi šalia. viena vertus, malonu – susimokėjau, dabar viską galiu, o kita – kad aš nenoriu nieko, kas man iš to galėjimo. na, noriu, bet jinai nejuda, negaliu paliepti. o gal ir galiu, klientas visuomet teisus, o aš juk klientas, bet neetiška gi liepti ką gulinčiam (-iai). ne dėl nuovargio. o jeigu miega? bet žinau, kad pinigėliai ir laikas senka, ir būtiniausiai reikia man imtis veiklos. aš vaikystėj turėjau tokią šviesiai geltono medžio lentyną. graži buvo. kvepėjo labai, bet labai negyva.
       staiga mane didelis iškilmingumas suėmė – be galo be krašto panorau bučiuotis, šėlti, tarytum rugiagėlė būčiau.
       gali taip būti, kad visai netrukus man pranešė, kad ji nesibučiuoja, nes į pareigas neįeina. po pranešimo šventė kaip ir baigės, – nusiminiau, bet, sakau, gi, blin, sumokėjau, tai ir pasiimsiu.
       tada buvo labai nemalonu. man kartas nuo karto primindavo, kad pas mane atvyko ne šiaip, o tiesiai iš kliento, ir aš iš karto suprasdavau, kad nežmoniškai trokštu miego. betgi nevarysi svečio.
       galiausiai aš bumbėdamas išvykau į tualetą (o bumbėjau visiškas nesąmones, nėra tokių žodžių lietuvių kalboje, – kažkoks blogumas suėmė mane, čia todėl), pasiėmiau skaityti laikraštį ir tvirtai pasiryžau likti čia, kol ji sureaguos.
       o mergaitė labai protinga – šlykštu mudviem (o jai dar bus ir bus, bus ir bus šlykštu, vems ir sausa jai bus, spjaudys sausomis seilėmis ant pirštų, kad bent centimetrą sudrėkintų, ir apie vyrą savo kalėjime pasakos visiems), kaip suskubo. Aš vėl norėjau sakyti ate, bet svetimiems nevalia sakyti ate, todėl nieko nepasakiau. tiesa, apėjau žvakides, užpūčiau viską – be galo rūpestingas aš – ir sumaniau, kad taip gerai, kad vienas žmogus esi, teleloto gali pažaisti, galiausiai pradėti skirti gašlybę, šlykštybę nuo gražaus tyrumo, o ir svajoti – žvakę gali užsidegti pigiau nei už 150 litų, be galo pamokoma istorija. tik liūdnumas didelis smaugia.

       ***
       Petras dėvėjo juodus marškinėlius su nupieštu raudonos kraujo spalvos nuliu, perbrauktu įstrižai, ir akinius apvalius nešiojo.
       Iš pradžių jis nužudė Neringą, tas mums nepasirodė neįmanomai blogai, dėl to mes nepasmerkėme Petro. Tačiau po to jis ėmė piktnaudžiauti mūsų atlaidumu: nužudė dar ir dar kažką, o vėliau aš supratau, kad tą patį Petras ketina padaryti ir man. Aš ir prieš tai šitai jaučiau, tik vijau tokias mintis šalin. Ne dėl to, kad tikėčiau Petru, labiau, sakyčiau, dėl to, kad nenoriu mirti, o štai Petras pageidauja mano mirties, ir nemalonu labai tas man.
       Ilgą laiką laikiausi žmonių, kad tik nelikčiau vienas. Žinojau, kad Petras išsyk mane aptikęs vieną nužudys.
       Turėjo jis tokią negerą savybę: mokėjo pamatyti, kas ir kur, ir kada yra, ir pats ten mokėjo atsirasti, nepaisydamas sienų, nei spynų sunkiausių. Ir tas man kėlė didelį nerimą.
       Galiausiai aš vis viena atsiskyriau nuo visų ir buvau namuose, kol prireikė kažkur su vaikais išeiti. O mums išėjus, atėjo Petras. Aš jo ir paklausiau, ar ketina jis dabar mane nužudyti. Petras patikino, kad ne. O patikino taip, kad iškart supratau – ketina. Tada paraginau vaikus eiti su manimi namo ir išvydau sienoje Petro šešėlį: jis laikė rankose įtemptą lanką, o vietoje strėlės buvo švirkštas, nežinia ko pritrauktas. Supratau, kad Petras šaus, ir Petras šovė. Laimė, aš buvau su juodu šaliku, o Petro šautas švirkštas į jį ir pataikė. Tada išbėgau laiptinėn, kur sutikau laiptais lipantį ilgaplaukį juodaplaukį senį kaimyną.
       – Iškvieskite policiją, ten šaudo, – paprašiau tokiu tonu, kad ir pats, taip paprašytas, iškart iškviesčiau. O kaimynas ėmė juoktis ir kartoti: „Iškvieskite policiją.“
       Bėgti negalėjau, nes vaikų nėra mano, o juos man rasti reikia, o Petras pikto man linki.
       Tada paėmiau vaikus (Petras vaikų neskriaudžia) ir be galo nusiminęs nuėjau namo.
       Aš niekada nebepasitikėsiu Petru ir visiems papasakosiu, koks jis.

       Literatūra ir menas, 2007-04-20 nr. 3139