beresnevicius_pabeges_dvaras
1
Moliuskas Titas sumanė tokį dalyką; jis atsisėdo, pagalvojo, tačiau pasamprotavęs nutarė, kad jo sumanymas niekam tikęs.
2
Moliuską Titą pamatė katė; ji pribėgo prie Moliusko Tito ir norėjo jam įkąsti.
3
Moliuskas Titas pamatė bitę ir sudėjo apie ją tokį eilėraštį:
Kas įkando katei koją?
Katei koją kando bitė.
4
Moliuskas Titas ėjo šaligatviu; ant tvoros tupėjo katinas.
Koks tu didelis, – pagarbiai pasakė Moliuskas Titas.
5
Moliuskas Titas priėjo prie veidrodžio ir ten pamatė tyvuliuojančią jūrą.
Neįtikėtina! – tarė sau Moliuskas Titas.
6
Moliuskas Titas suprato gėlių kalbą; jis laistydavo gėles, o jos sakydavo: „Laistyk, laistyk!“
7
Moliuskas Titas nerado namų; tiesa, prie vieno namo buvo parašyta „Moliuskas Titas gyvena čia“, bet tai buvo tiesiog nesusipratimas.
8
Moliuskas Titas pamilo moterį, o moteris, apie tai patyrusi, prarado savitvardą.
Tu tik Moliuskas Titas, – paaiškino ji ir ėmė jam draskyti akis pirštais.
9
Moliuskas Titas atrado gamtoje tokią skylutę; pavargęs jis ten įlįsdavo ir stipriai užsimerkęs tupėdavo – ilgai, ilgai, kol, kiek atsipeikėjęs ir sukaupęs jėgas, vėl išlįsdavo į paviršių.
10
Moliuskas Titas surado titnagą ir ėmė skelti iš jo žiežirbas; taip elgdamasis jis atrado, kad kai kurios žiežirbos panašios į kometas, ir susimąstė.
11
Moliuskas Titas pagalvojo, kad jo sąmonė tuoj pat aptems; bet tai buvo klaida; jo sąmonė neaptemo.
12
Moliuskas Titas nė nesuvokė, kas įvyko; jis paprasčiausiai stovėjo iki kaklo vandenyje, o tas pasibaigė.
13
Moliuskas Titas labai nemėgo skaičiaus „13“.
Jis baisus, tas skaičius; verčiau žmogus jo nė nebūtų išradęs, – kartais pagalvodavo Moliuskas Titas.
14
Moliuskas Titas nejautė pagarbos varliagyviams. Jie tokie slidūs, – paniekinamai kalbėdavo jis.
15
Moliuskas Titas nuėjo į dangų.
Moliuskai Titai, Moliuskai Titai, – sakė jam kažkas.
Sveikas, Moliuskai Titai, – tik ir sklido iš visų pusių.
Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. –