Jis atsirėmė nugara į sieną. Kaminai vakaro dangaus fone buvo nejaukūs. Jokiu akmeniu nesudaužysi nebylaus kaminų abejingumo.
Jis žinojo, kad Jūratės nebėra ir nebebus. Kai jis nubėgo, viskas jau buvo baigta. Jūratė gulėjo ant upės kranto, išsigandusias dideles akis įsmeigusi į dangų. Jis pasilenkė prie jos ir pamatė, kaip lūpų kamputyje virpėjo šaltas vandens lašas.
Dabar Jūratės nebebuvo. Jis viską žinojo. Žinojimo buvo per daug ir per maža. Paėjęs nuo sienos, Tomas žiūrėjo į veidrodį. Akys buvo sausos, jos neverkė. Mintys buvo liūdnos.
Stovėjo nebylūs, abejingi kaminai, spaudė iš keturių pusių kambario sienos, ir kai pribrėško, jis pamatė Jūratės akis. Jos žiūrėjo susimąsčiusios iš visų keturių kambario sienų ir lydėjo Tomą kiekviename žingsnyje.
Kai saulė nusileido, kaminai staiga pasidarė jaukesni. Namų kaminai Tomui visada būdavo šiurpūs, kai juos matydavo tolimoj erdvėj ir kai leisdavosi saulė.
Maža dulkėta gatvele, kasdieniškai kalbėdami, ėjo žmonės, ir jis norėjo, kad visi žmonės susirinktų jo kambary. Jie galėtų nekalbėti apie Jūratę, galėtų nesakyti užuojautų. Bet žmonės pabūtų kartu su juo, patylėtų. Jis visų jų nesusodintų, bet jie galėtų sėdėti pakaitom. Tačiau žmonės, kurie ėjo gatve, kalbėjo kasdieniškai ir turėjo visokių reikalų.
Tomas užsimerkė. Jis vėl matė Jūratės akis, o sienos vis dar buvo, slinko artyn, ir niekas nepravėrė durų. Jis susiieškojo įskilusią plokštelę, ir kai grojo smuikas, Tomas pastebėjo, kad Jūratės akys buvo pilnos džiaugsmo. Ir jie abu nutarė eiti prie stačių plokštumų. Bet paskui ji nubėgo viena per saulės nutviekstą lygumą, ir prie baltų Ispanijos kaimo pastatų, nesulaukdami raitelių, pririšti žvengė neramūs žirgai.
„Tomai, perskėlei plokštelę, ir dabar melodija visą laiką šlubuoja.“
Namo sienos tebebuvo. Ir Jūratė gulėjo ant upės kranto, o lūpų kamputyje virpėjo šaltas vandens lašas, ir permirkusi suknelė nedengė jos sušalusių kelių...
– Nuostabu! Būkite geras, pagrokite dar kartą. Ta muzika šią gatvelę daro didelę.
„Iš tikrųjų, Tomai, uždėk plokštelę dar kartą, nors ir perskelta ji, nors ir šlubuoja melodija. Pasiklausysim, nubėgsim, pabaidysim raitelių nesulaukusius žirgus, o paskui vėl eisim pasitikti stačių plokštumų. Ką tu, mielas, mes būsim dideli prie tų plokštumų. Ir kaminai jau visai ramūs ir nebaisūs, ir prasmės kiek daug visur.“
– Jūs dažnai grojate šią plokštelę?
Jis krūptelėjo. Jūratės akys buvo kambario sienose, o ta jauna mergaitė stovėjo prie praviro gretimo namo lango ir šypsojosi.
– Jūs dažnai grojate?
– Dabar aš grosiu kas vakarą.
– Ir jūs nepyksit, jei aš taip pat klausysiuos?
Vienas žmogus kalbėjo nekasdieniškai ir atėjo. Jis nesakė užuojautų ir norėjo labai nedaug. Jis beveik nieko nenorėjo.
Nedidelių priemiesčio namų langai ir durys buvo praviros, ir žmonės namuose kalbėjo puse lūpų, tarytum bijodami nuslopinti vakaro kalbą.
„Tomai, tu galėtum išeiti į gatvę. Kartu su žmonėmis pažiūrėtum nuo kalno į miestą ir, ką suprastum, papasakotumei man.“
Jos akys tebebuvo, kambario sienos vėl pradėjo artėti.
– Nepyksit, kad klausysiuos? – mergaitės akys dabar susimąsčiusios.
– Aš nieko nežinau. Aš grosiu kas vakarą.
Kitą dieną jie abu vaikščiojo gatve. Ji buvo jauna ir graži, ir jis pajuto, kaip kažkas nuskriaustas atsikėlė jame. Džiaugsmas, kad yra šita jauna mergaitė, šildė jį, ir pasiryžimą nesustoti didino tolumoj dunksančios pilkos plokštumos.
– Vakar tave aš tikriausiai įpykinau?
– Aš grosiu kiekvieną vakarą, Ema.
Ji nusijuokė.
– Manęs dar taip niekas nevadino, Tomai. Jis džiaugėsi paslapčia, kad jos dar niekas tokiu vardu nevadino.
Paskui jie sėdėjo stadione, ir Tomas matė, kaip ji troško gyventi. Ji mylėjo ir juto viską. Ji norėjo paliesti savo kūnu kiekvieną daiktą ir sužinoti, kaip jis vadinasi iš tikrųjų.
Vakarais Tomas uždėdavo plokštelę, Jūratės akys būdavo visose keturiose sienose, žvengdavo raitelių nesulaukdami žirgai, ir Ema vis prašydavo uždėti plokštelę iš naujo.
Niekas nepraverdavo durų.
Jie abu sėdėjo prie upės, ant įkaitusio smėlio, ir paskui Ema greit nusimetė suknelę ir įbrido į vandenį. Ji brido vis gilyn, ir baisus nujautimas persmelkė jį visą. Ji nuplaukė pasroviui, ji buvo graži permatomame vandenyje, sagė blizgėjo jos plaukuose prieš saulę. Upė tekėjo greitai, ir Tomas, lieknas ir įdegęs, kaip naivus tamsiaodis bėgo upės krantu, įsmeigęs į mergaitę akis ir klimpdamas į karštą smėlį... Ji juokėsi vandeny, ir Tomui jos balsas buvo geras... Jis tirpdė kažką jame ir jungė su pasauliu. Blizgančio vandens nesulaužoma logika įtikinėjo, kad viskas praeina.
Paskui ji išlipo kitame upės krante ir neskubėdama ėjo atgal.
Nurimęs jis atsisėdo. Grojo kaime girdėtą nesudėtingą melodiją, nes tenai kažkam buvo linksma. Nuleidęs kojas į vandenį, jis žiūrėjo toli į laukus, pilnus žydinčių dobilų ir bičių. Kalbėdamasi su krantais, tekėjo upė, ir anoje pusėje jis matė Emą. Ji ėjo nesidairydama, nuleidusi galvą, ir Tomas pamanė, kad su juo gal būtų jai lengviau. Jis norėjo šokti į vandenį, bet vanduo tekėjo ir buvo toks pat, kaip tada, kai Jūratė gulėjo ant kranto ir kai permirkusi suknelė nepridengė jos sušalusių kelių. Staiga tarytum siaubingas griausmas suskambo įskilusi plokštelė, adatėlė šokinėjo lyg per giliausias vagas, o žirgų žvengimas buvo skardus, ir dobilienos ėmė lūžinėti. Jos kėlėsi, virpėjo, ir netrukus iš keturių pusių išaugo didelės sienos; Jūratės akys buvo geros, jos žiūrėjo į vandenį ir norėjo įbristi upėn, nuplaukti ir žinoti, kad ant kranto, nuleidęs kojas į vandenį, sėdi Tomas ir lydi ją akimis.
Dobilienos virpėjo, lūžo laukai, ir sienos darėsi vis didesnės.
– Ema! – sušuko Tomas išgąstingai, bet balsas buvo kimus kaitrią pavasario dieną, ir tarytum nematomi partizanai perpjovė ore laidus, ir ji neišgirdo. Paskui vėl sienos sujudėjo, pradėjo leistis prie žemės, žydėjo dobilai, ir bitės dirbo medų. Ema stovėjo vandeny, jos veidas buvo šlapias. Ji buvo linksma, bet kažkas neaiškus, neišspręstas garmėjo su upės vandeniu.
Prie jo kojų jau kelintą kartą susirinkdavo būrys mažų ir didelių žuvų, jos nardydavo ir į vieną, ir į kitą pusę, retkarčiais išsprogintom akim pro vandeni pasižiūrėdamos į dangų.
Kaime melodija nutilo, ir ten taip pat buvo atidarytos visos durys ir langai, o žmonės klausėsi ir norėjo suprasti, ką kalba kiti.
Jis surado smėlyje akmenuką ir sviedė į žuvų būrį. Jos išsisklaidė į visas puses, bet greitai sugrįžo vėl. Jis sviedė kitą, ir jos vėl spruko į šalis ir vėl greit pasirodė.
„Žuvys, matyt, neturi atminties. Jos tik iš instinkto bijosi. Jei jos suprastų ir atsimintų, kad aš galiu kokią vieną netyčia užmušti, jos daugiau nebegrįžtų. O gal jos labai alkanos?..“
– Tomai, kodėl tu šitaip... Kas tau yra? – ji brido prie jo, ir Tomas matė, kaip srovelėmis nuo jos plaukų bėgo vanduo ir krito į upę.
Jis neatsakė, nors žinojo, kad reikėjo atsakyti.
Ji pažvelgė jam į akis ir išsitiesė ant įkaitusio smėlio; ji buvo trupučiuką pailsusi, neramiai ir nelygiai kvėpavo. Ji juto visą pasaulį, ir jis dar buvo jai geras. Tomui pasirodė, kad be jos negalėtų gyventi.
– Kam tu mėtei tuos akmenukus, Tomai?
– Aš baidžiau žuvis. Jos tik neilgam bijosi. Žuvys neturi atminties, Ema...
Ji atmetė ant smėlio rankas ir nusijuokė:
– Žuvys neturi atminties, žuvys neturi atminties...
Staiga jis krūptelėjo. Nuo jos plaukų per skruostą nuriedėjo vandens lašas ir sustojo lūpų kamputyje. Ji gulėjo, žiūrėdama į mėlyną dangų, ir galvojo kažką, o nuriedėjęs vandens lašas virpėjo lūpų kamputyje. Lyg vagis jis atkišo drebančią ranką prie jos veido, ir ji išsigandusiomis, beveik stiklinėmis akimis žiūrėjo į jo ranką ir sušuko:
– Tomai, kas tau?
Jis atitraukė drebančią ranką.
– Ema, aš nenorėjau to lašo matyti. Dabar jo jau nebėra. Aš jį pasiėmiau. – Jis parodė drėgną piršto galiuką.
Paskui ilgai abu tylėjo ir galvojo, tur būt, apie tą patį. Tomas surišo abiejų drabužius, o ji nuplaukė į kitą krantą, ir jis brido, lyg vėliavą iškėlęs drabužių ryšulėlį.
Gatvės buvo šventiškos ir beveik tuščios. Kepino saulė, mirgėjo namai ir bokštai.
Tik senesnieji, negalėję išsiruošti nei prie upių, nei prie ežerų, nei prie jūros, lengvu žingsniu vaikščiojo šaligatviais, ieškodami pavėsių ir matydami savo tolimą praeitį. Sukeldavo vėją pralėkdami troleibusai, laikrodžio dūžiai buvo duslūs, ir žmonės iš pilies dairėsi į karštą ir tarytum išmirusį miestą, o garlaivis, paėmęs paskutinį keleivį, paskelbė, kad laikas išplaukti.
Jis ėjo kažkaip nedrąsiai, juto, kad greta yra jos pečiai, plaukai su blizgančia sage. Jis žinojo, kad be jos mieste būtų baisu, ir, nieko tikro negalėdamas suprasti, suėmė ją už pečių ir tarė:
– Ema, tu eik. Aš pastovėsiu ir paskui eisiu iš paskos.
Ji žiūrėjo nustebusi.
– Ema, aš noriu tave iš tolo matyti. Tu eik, o aš pastovėsiu. Aš žiūrėsiu į tave iš tolo.
Ji nuėjo. Iš pradžių palengva, paskui greičiau. Jis stovėjo ir per kaitrų orą girdėjo jos žingsnius, matė mirgant gelsvą suknelę, ir paskui tolumoj, už miesto gatvių, pasirodė stačios plokštumos, ir Tomui suplakė mintis, kad ji nueis. Jis pasileido gatve, garsiai šaukdamas. Jai, matyt, buvo gera, kad Tomas pasivijo, palietė petį, kad jis buvo pavargęs ir sunkiai alsavo. Jie abu žiūrėjo į plačios gatvės vidurį, kur stovėjo baltas milicininkas, sulaikęs mašinų virtinę, ir mažyliai per gatvę ėjo, linksmai klegėdami. Knygyno vitrinose užverstos knygos dvelkė paslaptingumu. Tomas pažiūrėjo į jos akis, ir jam pasirodė, kad Emos akys buvo liūdnos.
Vakare jie sustojo prie Tomo namų. Jos akys tebebuvo susimąsčiusios. Ji nedrąsiai, lyg bijodama tarė:
– Tomai, tu nepagalvok... Aš norėčiau užeiti pas tave. – Ir staiga ji krūptelėjo, nes Tomas, išskėtęs rankas, atšoko, tarytum norėdamas uždengti namą.
– Ne!.. – suriko jis šaižiu balsu, ir vaikai, žaidę prieblandos apgaubtoje dulkėtoj gatvėj, sukluso.
Vakare jis vėl uždėjo plokštelę, ir melodija šlubavo, žvengė prie baltų pastatų pririšti žirgai.
Kambario sienos tebebuvo, ir niekas nepravėrė durų.
Paskui atėjo ruduo, kaminai kasdien vis labiau buvo pajungiami į darbą, ir žmonės rečiau laikė duris praviras ir jau nesiklausė, ką kalba kiti.
Jie vėl atėjo prie upės. Kitoje pusėje degdami nuo medžių krito lapai. Ji sėdėjo ant kranto, ji ištiesė įdegusias kojas, ir suknelė pridengė kelius. Upės gargėjimas buvo šaltas ir nejaukus. Jis vėl matė laukus, ir laukai lūžinėjo, vėl stovėjo keturios sienos, kuriose nebuvo nei dobilų, nei bičių.
– Jau ruduo, Tomai, – tarė Ema, ir lapai anoj upės pusėj degdami krito į vandenį.
– Jau ruduo, Ema, – atsakė Tomas.
– Žuvys neturi atminties, Tomai, – tarė ji po valandėlės.
– Žuvys neturi atminties, Ema.
Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.