Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/alisanka%201.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/alisanka%201.jpg


alisanka 1.jpg


saulėgrįža


nei išeiti, nei būti,
kranto nėra, ši vieta be pradžios,
kuo trumpesne diena, ryškėja žmogus,
nei atleistas, nei kaltas, be šalnos apnašų,
tamsos progumėj judesys
tartum žaibas nutvieskia uolas:
foliantai, nakties raižiniai,
bet išlieka daugiau,
atmintis išskalauja gyvybę,
nuo ledyno lig miesto,
ir iliuzijos atsveria obuolio sėklą,
naktį kiekvieną,
kiekvienam kambary,
kai šokama nuo aukščiausios uolos,
ir niekados tampa esamuoju laiku

Ališanka, Eugenijus. Peleno miestas: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



***
kokiu raktu
prisišauksi šįvakar laiką,
tai, kas įvyksta po trumpo
širdies plykstelėjimo, yra tamsa,
atskirianti mus, iš juodžemio
lūpų išplaukęs pasaulis, kuriam
neatsakysi mirtim,
kur gyvenimas tarsi netyčia,
o meilė yra neišvengiama

Ališanka, Eugenijus. Peleno miestas: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



periferinis žvilgsnis

pirmiau nei akis pasiklysta,
paviršiuos daiktų nusistovi
lietaus blizgesys, žmonės,
tie išblyškę priemiesčio perlai,
perbėga tyliai į savo rytdieną,
kirsdami civitas mundi,
kartu su kiautais, ir jų neužgauna
sienų obscesija,
langų uždulkėjęs graffiti,
netgi toji, kurios matinės krūtys
suteikia žvilgsniui atokvėpį, ir ji
yra laikina, nors pirmiau,
nei tai supranti, lyg šešėlis
nakties pakrašty pasirodo prasmė,
kad išsprūstų palikus ant lūpų
realybės kartėlį

Ališanka, Eugenijus. Peleno miestas: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



dialogas rūsy

prasiveria žiotys, ir užlieja
rūsius, žvirgždas, jodu kvepiančios žolės –
guolis keleivio, drengiant šlapdribai
vis labiau siaučias jis
į saulėtą savo sapną,

kam jis rūpi, kam rūpi amfora,
iškelta iš paskendusio laivo
triumų ties dardanelų sąsiauriu,
uždara savyje forma, neprigyjanti
kambarių kvadratuos ir paveikslų
rėmuose? yra daug estetikų,
sako profesorius, ir pati
svetimiausia globojama galių,
kurios bjaurisi mumis,

priimu iššūkį, atsako poetas,
esu negražus, balsas mano
monotoniškas ir bespalvis,
nepanašus į menezingerį
su daiktdėčiu, špaga prie šono,
ir vis dėlto aš mylimas,

kiti laikai, atsisveikina keleivis,
mes per giliai nusileidom į požemius,
rašome ant drėgnų sienų apie
tai, ko nebenorime regėti,
išgerkim vyno, ir sudiev

Ališanka, Eugenijus. Peleno miestas: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.



du tūkstančiai metų

miškų apgulty degantis miestas:
atsiveria vartai pro kuriuos
du tūkstančiai metų traukia pilki legionai
kiekvieną kartą grįždavau nešinas tavimi
kiekvieną kartą smigdavo į grobį
pavydo ašakos: kšatrijas jaunas karys
neturintis teisės į amžinąjį gyvenimą

ir išties mirdavau nesulaukęs ryto
laidotuvių dieną tu išnykdavai o gal
tik pakeisdavai balsą: virsdavai morta
marija ar nėščia užupio karaliene
tik mano pelenai patręšę tavo plaukų šaknis
bylojo apie mudviejų ryšį

ar taip mus sutiks ir pasaulio baigtis
dvi laikrodžio rodyklės liudijančios viena kitą
ir niekur nesustojančios peleno miestas
ir švelni miško žolė laukianti ryto
aš mėgau skaičiuoti metus bet visad
pradėdavau nuo mirties: taip prasideda
visos istorijos atsiveria vartai pro kuriuos
du tūkstančiai metų traukia pilki legionai

Ališanka, Eugenijus. Peleno miestas: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 199



tas, kuris juokės iš mirusių

tas, kuris juokės iš mirusių,
buvo tarp mūsų,
galėjom liestis rankom, grimzti
į knygų tankmę, po vieną, slapčia,
lyg sulėtintam kadre: išplėšti
iš nakties apdaro,
kažkieno lūpos niūniavo atsisveikinimą,
akyse sirpo žalčialunkis vasaros
horizontas, kažkieno rankos dalijo
dienas, bet norinčių buvo nedaug,

tas, kuris juokės iš mirusių,
buvo vienas iš mūsų,
mes negalėjome jo atpažinti, pareikalauti
aukščiausiojo teismo, mirties ar
slapčia jo išsižadėti, mes tikėjom
tikėjimu, bet gyvenom iš palūkanų, laukdami
kritulių, nuplausiančių mūsų klystkelius, kad
negrįžtų tai, ką sapnavom atmerkę akis,

tas, kuris juokės iš mirusių,
buvo mūsų laikas,
sklidinas lyg amfora, iš kurios
mes gėrėme lig apsvaigimo,
ligi beprotybės, ligi vėmulio,
mes nematėme dugno, nematėm akių
to, kuris juokės

Ališanka, Eugenijus. Peleno miestas: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.