Eugenijus Ališanka, „Jeigu“. Apipavidalino Romas Orantas
Eugenijus Ališanka, „Jeigu“. Apipavidalino Romas Orantas


      











       kuo būčiau

 

       properšoj — mėlynas pažadėtosios giedros sklypas

       kuo būčiau jeigu ne lietus

 

       pilka išaugtine striukele stypčioju septyniasdešimtaisiais

       per šlapius sidabrų dobilus

       su varnalėšos lapu ant galvos vietoj kepurės

 

       iki pat gedimino prospekto aštuoniasdešimtaisiais

       kur ir toliau stypčioju pačiu gatvės viduriu

       šokdindamas skėtį plėšdamas stewartą

       i am sailing i am sailing home again ̒cross the sea

       i am sailing stormy waters to be near you to be free

 

       ir per altajaus kalnus su brezentine abalachovo kuprine

       devyniasdešimtaisiais po plyštančia nuo lietaus

       adatų skraiste

       pro pat beluchą čiabuvių šventąjį kalną

       žemyn link barnaulo aplankyti savęs

       gulinčio ėdžiose su šventąja savo šeimyna

 

       kuo būčiau

       jeigu ne švino lietus keturiasdešimtaisiais rešiotuos

       laistyčiau šiandien savo senelių

       perdžiūvusius kryžius

       suvarpytus kirvarpų ir tujų spyglių

       kur nors prie obelių ar leliūnų

       buvo pažadėtas ir jiems giedros sklypas

       negavo kažkas apgavo

       bobūnė sakė klaida viešpaties ministerijoj

       kiti sakė klaida genų kombinacijoje

       tokiems tik važiuoti ir važiuoti

       iš vieno lietaus į kitą

       keisti traukinius kai baigias anglis

       kai baigiasi duona kai vyno tik lašas

       įsigėręs į baltus marškinius ir tas pats

       greičiausiai iš trisdešimtųjų neišplaunamas

       neįveikiamas kokiais anestetikais detergentais

 

       kuo būčiau jeigu ne bajoro kraujas

       kurio ne kaži kiek ir likę

       keli raudonieji kūneliai klaidžioja

       murmansko lietvamzdžiais

       eilėraščių tirštėjančiom venom

       keli rieda zabarijos lango stiklu

       pramaišiui su lietaus kūneliais

       laša iš dvidešimto amžiaus

       į paskutinįjį

 

 

 

 

       ginčytis su savimi nėra prasmės

 

       gruoblėtas vėjas kaulai girgžda

       priešintis nėra prasmės sakai

       yra

       daug prasmių

       po vieną ant kiekvieno medžio

       sausy kybo tarsi pernykščiai lapai

       tarsi mebijaus juostos susisukę

       visad viena puse

       baigi kuo pradėjęs

       ko dar tikėjais

       nepataisomas agnostike

       nuėjęs pusę kelio

       kur nei pradžios nei pabaigos nematyti

       filano aklas homere

       rašantis istoriją

       kuri galioja taviems vaikams

       yra

       po vieną itakę

       ant kiekvieno antkapio

       po vieną šokį

       ant kiekvieno vėjy išbarstyto kaulo

 

 

 

 

 

       wildspitz

 

       geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai

                                                         VLADIMIRAS VYSOCKIS

 

       kam rūpi tie kilometrai virš jūros lygio

       tie metai batų dydis tie skaičiai daugybos lentelėj

       kalnų matematikos studentas

       bandau įsikirsti į kalno logiką

       visais nagais

       daugiau dangaus mažiau deguonies

       pilstau iš vieno plaučio į kitą

       pridedu atimu dauginu iŠ ledinio gūsio

       ir vis tiek gyvenime lieka nežinomasis

       lieka klausimas koks neišsipildys sapnas

       nešė į tas akmenų galerijas

       nelaikau prakaito širdis ir ta

       atsilieka per porą dešimčių metų

       ir tik pačioj viršūnėj pasiveja

 

       į kitą pasaulį mes išeiname dalimis

       prisiminiau bičiulio žodžius

       leisdamasis žemyn

       jau be kojų

       pūslių pagalvėlėm

 

 

 

 

       pačiam sau

 

       arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu

       naujas dar mokėjo Švilpauti

       nesudėtinga melodija ne lakštingala

       pritardavau kaip mokėdavau

       be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė

       busdama pašonėj

       dabar jau nesusišnekam

       netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu

       tepuos sumuštinį

       mano rankose aštrus peilis

       slysta sviesto paviršium

       kaip ir gyvenimas sakyčiau

       tik atšipusia puse sakyčiau dantyta

       filosofuoju apsimetu kad negirdžiu

       mes kaip kraujo broliai

       geriam tą patį vandenį

       tavo gerklė mano gerklė

       todėl ir neatsiliepiu

       pats žinau kad degsiu pragare

       ant melsvos dujų liepsnelės

       urgzdamas eilėraščius

       pačiam sau

 

 

 

 

       matavimo vienetai

 

       celsijus kai traukia skersvėjis perone

       kai nesulaukęs traukinio keliauji bėgiais

       ir sniegas mažomis vinimis kala tave prie karpatų peizažo

       celsijus kai išjungia kraujotaką

       kai nepadeda trejos devynerios

       kai rytas nėra protingesnis už vakarą

       celsijus kai nori kito vaidmens

       kai stypčioji scenoj degančia

       juokdario kakta

 

       dioptrijos kai apsipažįsti

       kai neperskaitai kainos

       ir moki už visą gyvenimą

       dioptrijos kai sėdi ne į tą troleibusą

       negrįžti į kalvarijas

       dioptrijos kai ironijos akiniai

 

       sekundės kai finišo tiesioji

       kai esi paskutinis

       žalgirio stadione mokyklos spartakiadoje

       minutės kai omnitelis kai ne ryšio zonoje

       kai šauki į tuščią ragelį

       valandos kai skaičiuoji avis neužmigdamas

       užmigęs pabundi nuo danties skausmo

       dienos kai sninga žiedlapiais

       kai nieko nevyksta arba važiuoji per lenkiją

       spausdamas akseleratorių iki dugno

 

       voltai kai perdegi

       kai nutrūksta siūlelis

       ir tavaruoji tamsoj

 

 

 

 

       muzikinė dėžutė

 

       prasidėdavo kaip visad

       sekmadienį po pietų

       kai laikas užsnūsdavo liepos šešėly

       po kiemo axis mundi kuriame kybodavom

       pusžaliai vaisiai raudonieji spaliukai

       pratrūkdavo tylos votys

       bliatjobtvajumat̒ ubju ir dar daugiau smuikų ir čelių

       paleisdavo į darbą

       vėl pageidavimų koncertas

       sakydavau broliui

       ne popso karaliai

       dekoracijos nekeičiamos

       kaip ir patalynė

       nori tik meilės atožvalgos supratimo

       nori nedaug veik neįmanomo

       jiems pritardavo kitas kaimynas

       su armonika kiek pamišęs

       sakyčiau dabar

       tada grojo mažoro tonacijoj

       sako girtuokliai išmirė nuo acetono

       klijų ir lako

       nemokėjo gyventi

       užtat mokėjo negyventi

       kiekvienas instrumentas

       turėjo vietą kalvarijų orkestre

       net ir tie bebalsiai ar daužę kilimų būgnus

       iki šiol pasuku muzikinės dėžutės

       rankeną negražiai mirę o taip gražiai

       groja

 

 

 

 

       namų vaizdeliai

 

       prasuku vaizdajuostę su katinu

       kurio niekada neturėjau

       štai tas mano pirmasis benamis

       paslapčia parsineštas į namus užanty

       tėvo išspirtas su keiksmais tą pačią dieną

       blogio įsikūnijimas dabar suprantu kad ne tėvas

       bulgakovo begemotas šėtono parankinis

 

       o štai ir antras plyšy tarp sandėliukų

       užsismaugęs paspęstoj vielos kilpoj

       tas tikriausia nukeliavo tiesiai į pragarą

       anot sergejaus kasdien tykojęs jo baltagūžių balandžių

 

       štai dar vienas juosta kiek nusitrynus

       sunku atpažinti kieno jis

       tiksliau tik galva ant suklypusios išvietės stogo

       ir romka apsipažino verkė kruvinom ašarom

       pasirodė be reikalo jo katinas grįžo po medžioklės

       šis tebuvo anoniminė kiemo indėno auka

 

       va ir dar vienas jau šeimynykštis zenono namų dvasia

       pasilenkęs stebeilijuos jam į akis

       o šis tik šast nagais per blakstienas

       vos spėju atšokti nelįsk į dūšią

       vaizdajuostė nespalvota nesimato kaip kraujas

       plūsteli veidan

       ne bičiuliai mes visai ne bičiuliai

 

       čia katinas nindzė pasitinkantis mus tarsi nepasitikdamas

       meditacijos meistras

       juodas kaip pragaro anglys

       mėgstantis šlapintis ant kaimyno buto kilimėlio

       kitame vaizdelyje jis mūsų jau nepasitinka

       kažkas už kadro sako kaimynas pasistengė

 

       čia jau kaimynės katė lanko mane vienišą

       prie laužo sutemus

       suka ratus glaustos pilna meilės

       eroso apsėsta išties balandis morčiaus metas

       graži kaip nuotaka kitame gyvenime gal ir kitaip pabendrausim

 

       o štai ir paskutiniai epizodai

       sniego pusnys įmitus žiema

       katės po kaimynų devynaukščio balkonu

       baikščios kaip ir visi sulaukėję žmonės

       bet vos užmato tą moterį traukiančią iš rankinės

       maišelį supuola trinas ropščias

 

       iš tolo tarsi groteskiškas šventas pranciškus

       su katėmis ant pečių

       vieniša kaip kitaip mokanti daugiau negu vieną kalbą

       ir katinų ir net paukščių

       žiūrėk čia ta pati moteris iš kito maišelio traukia

       sutaupytą duoną laužo kaip plotkelę

       jau ir balandžiai patikliai tupia aplinkui

 

       pavydžiu tokios šeimos

       kur katinai ir balandžiai lygiom prie stalo

       bet nepatinka banalus filmo hepiendas

       todėl siūlau prasukt atvirkščiai

       pradėti nuo paskutinės eilutės

 

 

 

 

       iš zabarijos legendų ir padavimų

 

       pasipyko sugyventiniai

       grįžęs girtas baladojos apie uždarytas duris

       išdaužė langą

       o ta kirviu per nagus

       dėkui tam kurio nė vienas neišpažino

       ne ašmenim tik pentim

       iš skausmo užkaukė per visą kaimą

       laukais nuvinguriavo pas buvusiąją

       palikdamas šliūžę nešienautoj pievoj

       trys dienos praėjo nesulaukė pargrįžtant

       tada susikvietę sūnus

       sūnūs kaip sūnūs

       visad už motiną

       išėjo ieškoti sugyventinio

       brydę surado

       ir pabėgėlį

       nespėjo žaizdų apsilaižyti

       užtvatijo pagaliais

       drūto vyro būta

       ir su dalgiu mosuodavo išsijuosęs

       nežinau nė kur kryželį sukalė

       nė kas

       giminių neturėjo

       buvo ne iš šio kaimo

       tai kaip ir nebuvo

       kaip ir nieko nebuvo

       žmonės tik pasakoja

       kiekvienas vis kitaip

       kad žalčiu buvo virtęs

       tikru žalčiu

 

 

 

 

       home sweet home

 

       užstrigau šiose platumose

       kur į keturias lygias dalis gali padalinti

       metus ir nebemoki kalėdoms atėjus sudėti

       rudens likutis vasaros skolos

       o kur dar žiemos ir pavasario sumo imtynės

       lašininis su kanapiniu

       juodo sniego taukais užtaškytos gatvės

       kur paslysti ir čiuoži iš vieno mėnesio į kitą

       nesilaikydamas kalendoriaus lapelių

 

       užstrigau platumose kur greičio perviršį apmoki honorarais

       nes tai irgi kūryba kuriai reikia vaizduotės

       matyti net tuos kurių nėra šiame gyvenime

       nes ir eilėraštis šiose platumose tik viršyto greičio vaisius

       įsibėgėji iki saldumo burnoje

       po to nors tvanas nors vasaros sodai su viengule palata

       žemės graibymas dehidracija surakinti ratai

 

       užstrigau šiose ilgumose mylėti sodinti namus

       statyti sūnų auginti plaukus

       gyvenimo moderatorius mato šiose ilgumose

       žemė nėra derlinga greičiau sudygsta šešėliai

       todėl ir sapnuos auga koraliniai rifai

       stalagmitai ir stalaktitai

       šaknimis į viršų mangroviniai miškai

       kada nors atsibusiu kitoj platumoj ilgumoj dykumoj

 

 

 

 

       per lietaus pratybas

 

       per lietaus pratybas

       buvau slapiųjų pusėj

       įveikiau miestelį vienu įkvėpimu

       jokio pasipriešinimo

       skėčiais gynės tik moterys ir vaikai

       nuoga butiko manekenė

       be jokios gėdos siūlėsi į sąjungininkus

       nebuvau tikras kad lietuje

       nepradės blukti kaip platano kamienas krantinėj

       barstyti blakstienas verkti juodom tušo ašarom

       žinojau vienas lauke ne karys

       o tuščias kavinės staliukas

       ne spąstai praeiviui

       turistas iš neperšlampamos šalies

       su neperšlampamo tabako trupiniais kišenėse

       matavau atstumą nuo gotikos iki baroko

       nuo pranciškaus iki kalvino

       nuo vieno varpo iki kito

       vis trūko sprindžio kad suriščiau virvių galus

       batų raištelius miesto gatves

       kaip labirintai kiauromis sienomis

       galėjau išeiti bet kada

       bet sukau ratus neperšlampamas dervišas

       šokau su įkvėpimu šokau kaip bitė darbininkė

       prieš užmigdytus tranus

       pasakodamas kelionės legendą rodydamas kelią

       į namus iš namų

 

       nes miestelis buvo be vardo

       nes jo nebuvo žemėlapy

       nes tik vyko pratybos

       nieko tikra išskyrus lietų

 

 

Eugenijus Ališanka, „Jeigu“. Apipavidalino Romas Orantas
Eugenijus Ališanka, „Jeigu“. Apipavidalino Romas Orantas



 

       Ališanka, Eugenijus. Jeigu: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2011.