Eugenijus Ališanka, „Jeigu“. Apipavidalino Romas Orantas
kuo būčiau
properšoj — mėlynas pažadėtosios giedros sklypas
kuo būčiau jeigu ne lietus
pilka išaugtine striukele stypčioju septyniasdešimtaisiais
per šlapius sidabrų dobilus
su varnalėšos lapu ant galvos vietoj kepurės
iki pat gedimino prospekto aštuoniasdešimtaisiais
kur ir toliau stypčioju pačiu gatvės viduriu
šokdindamas skėtį plėšdamas stewartą
i am sailing i am sailing home again ̒cross the sea
i am sailing stormy waters to be near you to be free
ir per altajaus kalnus su brezentine abalachovo kuprine
devyniasdešimtaisiais po plyštančia nuo lietaus
adatų skraiste
pro pat beluchą čiabuvių šventąjį kalną
žemyn link barnaulo aplankyti savęs
gulinčio ėdžiose su šventąja savo šeimyna
kuo būčiau
jeigu ne švino lietus keturiasdešimtaisiais rešiotuos
laistyčiau šiandien savo senelių
perdžiūvusius kryžius
suvarpytus kirvarpų ir tujų spyglių
kur nors prie obelių ar leliūnų
buvo pažadėtas ir jiems giedros sklypas
negavo kažkas apgavo
bobūnė sakė klaida viešpaties ministerijoj
kiti sakė klaida genų kombinacijoje
tokiems tik važiuoti ir važiuoti
iš vieno lietaus į kitą
keisti traukinius kai baigias anglis
kai baigiasi duona kai vyno tik lašas
įsigėręs į baltus marškinius ir tas pats
greičiausiai iš trisdešimtųjų neišplaunamas
neįveikiamas kokiais anestetikais detergentais
kuo būčiau jeigu ne bajoro kraujas
kurio ne kaži kiek ir likę
keli raudonieji kūneliai klaidžioja
murmansko lietvamzdžiais
eilėraščių tirštėjančiom venom
keli rieda zabarijos lango stiklu
pramaišiui su lietaus kūneliais
laša iš dvidešimto amžiaus
į paskutinįjį
ginčytis su savimi nėra prasmės
gruoblėtas vėjas kaulai girgžda
priešintis nėra prasmės sakai
yra
daug prasmių
po vieną ant kiekvieno medžio
sausy kybo tarsi pernykščiai lapai
tarsi mebijaus juostos susisukę
visad viena puse
baigi kuo pradėjęs
ko dar tikėjais
nepataisomas agnostike
nuėjęs pusę kelio
kur nei pradžios nei pabaigos nematyti
filano aklas homere
rašantis istoriją
kuri galioja taviems vaikams
yra
po vieną itakę
ant kiekvieno antkapio
po vieną šokį
ant kiekvieno vėjy išbarstyto kaulo
wildspitz
geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai
VLADIMIRAS VYSOCKIS
kam rūpi tie kilometrai virš jūros lygio
tie metai batų dydis tie skaičiai daugybos lentelėj
kalnų matematikos studentas
bandau įsikirsti į kalno logiką
visais nagais
daugiau dangaus mažiau deguonies
pilstau iš vieno plaučio į kitą
pridedu atimu dauginu iŠ ledinio gūsio
ir vis tiek gyvenime lieka nežinomasis
lieka klausimas koks neišsipildys sapnas
nešė į tas akmenų galerijas
nelaikau prakaito širdis ir ta
atsilieka per porą dešimčių metų
ir tik pačioj viršūnėj pasiveja
į kitą pasaulį mes išeiname dalimis
prisiminiau bičiulio žodžius
leisdamasis žemyn
jau be kojų
pūslių pagalvėlėm
pačiam sau
arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu
naujas dar mokėjo Švilpauti
nesudėtinga melodija ne lakštingala
pritardavau kaip mokėdavau
be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė
busdama pašonėj
dabar jau nesusišnekam
netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu
tepuos sumuštinį
mano rankose aštrus peilis
slysta sviesto paviršium
kaip ir gyvenimas sakyčiau
tik atšipusia puse sakyčiau dantyta
filosofuoju apsimetu kad negirdžiu
mes kaip kraujo broliai
geriam tą patį vandenį
tavo gerklė mano gerklė
todėl ir neatsiliepiu
pats žinau kad degsiu pragare
ant melsvos dujų liepsnelės
urgzdamas eilėraščius
pačiam sau
matavimo vienetai
celsijus kai traukia skersvėjis perone
kai nesulaukęs traukinio keliauji bėgiais
ir sniegas mažomis vinimis kala tave prie karpatų peizažo
celsijus kai išjungia kraujotaką
kai nepadeda trejos devynerios
kai rytas nėra protingesnis už vakarą
celsijus kai nori kito vaidmens
kai stypčioji scenoj degančia
juokdario kakta
dioptrijos kai apsipažįsti
kai neperskaitai kainos
ir moki už visą gyvenimą
dioptrijos kai sėdi ne į tą troleibusą
negrįžti į kalvarijas
dioptrijos kai ironijos akiniai
sekundės kai finišo tiesioji
kai esi paskutinis
žalgirio stadione mokyklos spartakiadoje
minutės kai omnitelis kai ne ryšio zonoje
kai šauki į tuščią ragelį
valandos kai skaičiuoji avis neužmigdamas
užmigęs pabundi nuo danties skausmo
dienos kai sninga žiedlapiais
kai nieko nevyksta arba važiuoji per lenkiją
spausdamas akseleratorių iki dugno
voltai kai perdegi
kai nutrūksta siūlelis
ir tavaruoji tamsoj
muzikinė dėžutė
prasidėdavo kaip visad
sekmadienį po pietų
kai laikas užsnūsdavo liepos šešėly
po kiemo axis mundi kuriame kybodavom
pusžaliai vaisiai raudonieji spaliukai
pratrūkdavo tylos votys
bliatjobtvajumat̒ ubju ir dar daugiau smuikų ir čelių
paleisdavo į darbą
vėl pageidavimų koncertas
sakydavau broliui
ne popso karaliai
dekoracijos nekeičiamos
kaip ir patalynė
nori tik meilės atožvalgos supratimo
nori nedaug veik neįmanomo
jiems pritardavo kitas kaimynas
su armonika kiek pamišęs
sakyčiau dabar
tada grojo mažoro tonacijoj
sako girtuokliai išmirė nuo acetono
klijų ir lako
nemokėjo gyventi
užtat mokėjo negyventi
kiekvienas instrumentas
turėjo vietą kalvarijų orkestre
net ir tie bebalsiai ar daužę kilimų būgnus
iki šiol pasuku muzikinės dėžutės
rankeną negražiai mirę o taip gražiai
groja
namų vaizdeliai
prasuku vaizdajuostę su katinu
kurio niekada neturėjau
štai tas mano pirmasis benamis
paslapčia parsineštas į namus užanty
tėvo išspirtas su keiksmais tą pačią dieną
blogio įsikūnijimas dabar suprantu kad ne tėvas
bulgakovo begemotas šėtono parankinis
o štai ir antras plyšy tarp sandėliukų
užsismaugęs paspęstoj vielos kilpoj
tas tikriausia nukeliavo tiesiai į pragarą
anot sergejaus kasdien tykojęs jo baltagūžių balandžių
štai dar vienas juosta kiek nusitrynus
sunku atpažinti kieno jis
tiksliau tik galva ant suklypusios išvietės stogo
ir romka apsipažino verkė kruvinom ašarom
pasirodė be reikalo jo katinas grįžo po medžioklės
šis tebuvo anoniminė kiemo indėno auka
va ir dar vienas jau šeimynykštis zenono namų dvasia
pasilenkęs stebeilijuos jam į akis
o šis tik šast nagais per blakstienas
vos spėju atšokti nelįsk į dūšią
vaizdajuostė nespalvota nesimato kaip kraujas
plūsteli veidan
ne bičiuliai mes visai ne bičiuliai
čia katinas nindzė pasitinkantis mus tarsi nepasitikdamas
meditacijos meistras
juodas kaip pragaro anglys
mėgstantis šlapintis ant kaimyno buto kilimėlio
kitame vaizdelyje jis mūsų jau nepasitinka
kažkas už kadro sako kaimynas pasistengė
čia jau kaimynės katė lanko mane vienišą
prie laužo sutemus
suka ratus glaustos pilna meilės
eroso apsėsta išties balandis morčiaus metas
graži kaip nuotaka kitame gyvenime gal ir kitaip pabendrausim
o štai ir paskutiniai epizodai
sniego pusnys įmitus žiema
katės po kaimynų devynaukščio balkonu
baikščios kaip ir visi sulaukėję žmonės
bet vos užmato tą moterį traukiančią iš rankinės
maišelį supuola trinas ropščias
iš tolo tarsi groteskiškas šventas pranciškus
su katėmis ant pečių
vieniša kaip kitaip mokanti daugiau negu vieną kalbą
ir katinų ir net paukščių
žiūrėk čia ta pati moteris iš kito maišelio traukia
sutaupytą duoną laužo kaip plotkelę
jau ir balandžiai patikliai tupia aplinkui
pavydžiu tokios šeimos
kur katinai ir balandžiai lygiom prie stalo
bet nepatinka banalus filmo hepiendas
todėl siūlau prasukt atvirkščiai
pradėti nuo paskutinės eilutės
iš zabarijos legendų ir padavimų
pasipyko sugyventiniai
grįžęs girtas baladojos apie uždarytas duris
išdaužė langą
o ta kirviu per nagus
dėkui tam kurio nė vienas neišpažino
ne ašmenim tik pentim
iš skausmo užkaukė per visą kaimą
laukais nuvinguriavo pas buvusiąją
palikdamas šliūžę nešienautoj pievoj
trys dienos praėjo nesulaukė pargrįžtant
tada susikvietę sūnus
sūnūs kaip sūnūs
visad už motiną
išėjo ieškoti sugyventinio
brydę surado
ir pabėgėlį
nespėjo žaizdų apsilaižyti
užtvatijo pagaliais
drūto vyro būta
ir su dalgiu mosuodavo išsijuosęs
nežinau nė kur kryželį sukalė
nė kas
giminių neturėjo
buvo ne iš šio kaimo
tai kaip ir nebuvo
kaip ir nieko nebuvo
žmonės tik pasakoja
kiekvienas vis kitaip
kad žalčiu buvo virtęs
tikru žalčiu
home sweet home
užstrigau šiose platumose
kur į keturias lygias dalis gali padalinti
metus ir nebemoki kalėdoms atėjus sudėti
rudens likutis vasaros skolos
o kur dar žiemos ir pavasario sumo imtynės
lašininis su kanapiniu
juodo sniego taukais užtaškytos gatvės
kur paslysti ir čiuoži iš vieno mėnesio į kitą
nesilaikydamas kalendoriaus lapelių
užstrigau platumose kur greičio perviršį apmoki honorarais
nes tai irgi kūryba kuriai reikia vaizduotės
matyti net tuos kurių nėra šiame gyvenime
nes ir eilėraštis šiose platumose tik viršyto greičio vaisius
įsibėgėji iki saldumo burnoje
po to nors tvanas nors vasaros sodai su viengule palata
žemės graibymas dehidracija surakinti ratai
užstrigau šiose ilgumose mylėti sodinti namus
statyti sūnų auginti plaukus
gyvenimo moderatorius mato šiose ilgumose
žemė nėra derlinga greičiau sudygsta šešėliai
todėl ir sapnuos auga koraliniai rifai
stalagmitai ir stalaktitai
šaknimis į viršų mangroviniai miškai
kada nors atsibusiu kitoj platumoj ilgumoj dykumoj
per lietaus pratybas
per lietaus pratybas
buvau slapiųjų pusėj
įveikiau miestelį vienu įkvėpimu
jokio pasipriešinimo
skėčiais gynės tik moterys ir vaikai
nuoga butiko manekenė
be jokios gėdos siūlėsi į sąjungininkus
nebuvau tikras kad lietuje
nepradės blukti kaip platano kamienas krantinėj
barstyti blakstienas verkti juodom tušo ašarom
žinojau vienas lauke ne karys
o tuščias kavinės staliukas
ne spąstai praeiviui
turistas iš neperšlampamos šalies
su neperšlampamo tabako trupiniais kišenėse
matavau atstumą nuo gotikos iki baroko
nuo pranciškaus iki kalvino
nuo vieno varpo iki kito
vis trūko sprindžio kad suriščiau virvių galus
batų raištelius miesto gatves
kaip labirintai kiauromis sienomis
galėjau išeiti bet kada
bet sukau ratus neperšlampamas dervišas
šokau su įkvėpimu šokau kaip bitė darbininkė
prieš užmigdytus tranus
pasakodamas kelionės legendą rodydamas kelią
į namus iš namų
nes miestelis buvo be vardo
nes jo nebuvo žemėlapy
nes tik vyko pratybos
nieko tikra išskyrus lietų
Eugenijus Ališanka, „Jeigu“. Apipavidalino Romas Orantas
Ališanka, Eugenijus. Jeigu: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2011.