E. Ališankos eilėraščiuose ryškus naratyvinis, pasakojimo („istorijos“) elementas. Ji mažai ką bendro turi su tradiciškai pasakojimui priskiriama linijine laiko tėkme. Atskirame eilėraštyje laiko tėkmė alogiška, greičiau tai net ne tėkmė, o tam tikras galimybių horizontas, tik išoriškai panašus į „istoriją“. Atskirų istorijų nuotrupos pavieniuose eilėraščiuose susipina į kiek chaotišką chaotiškojo „aš“ tapatybės paieškų naratyvą. Lyrinis subjektas, kurį literatūros studentams kategoriškai draudžiama painioti su autoriumi, čia neretai tiesiai įvardijamas vardu ir pavarde, o realūs įvykiai (skyrius „iš traukinio istorijos“ su akivaizdžiomis nuorodomis į rašytojų kelionę per Europą prieš keletą metų) tampa priemone išsiskleisti minėtam galimybių ir tikėtinumų horizontui.
EILĖRAŠČIŲ CIKLAS „IŠ TRAUKINIO ISTORIJOS“
josė saramago žodžiais portugalai turi naujų teritorijų užkariavimo patirtį
Ir mes būnam užkariavę pasaulį prieš atsikeldami iš lovos;
Bet atsibundame – ir jis jau neperžvelgiamas,
Atsikeliame – jo nebėra
Fernando Pessoa
sveikas fernando šis rytas toks kaip visi
po užuolaida vėjas plikos viešbučio sienos
vamzdžiais šniokščia akveduko atneštas
kalnų vanduo abu tylim apie tą patį
tavo amžiaus pradžia mano pabaiga
europos pakrašty boco do inferno kur nutrūksta
geležinkelio linija ir eilėraščio eilutė
nedaug ir manęs esančio čia
kritinė turisto masė kurios užtenka
vienam eilėraščio sprogimui
galiu gerti žalią vyną iš bačkos rūkyti tol
kol leis likimas je ne suis personne
ir tai mane džiugina fotografuoju
atminties negatyvuos retušuodamas miestą
barbarų palikuonis ilgais vėjo plaikstomais
plaukais užkariaujantis europą
seku akimis dūmus tarsi jie būtų mano kelio ženklai
sėdėjau vidudienį su bičiuliu don kichotu kavinėj ir gurkšnojau cheresą
imperijų sostinės dažniausiai kvepia prieskoniais
lauro lapai juodieji pipirai bergamotas
vidury aikštės iš liūto nasrų plūsta krištolinis vanduo
architektūroje dar išskaitomas
išdidžios vienatvės ir nuobodžio palimpsestas
karštis siestos metas cheresas pažadina
vaizduotę: mergaitės veide pirmieji geismo ženklai
jau žinau kuo tai baigsis
pasiversiu buliumi ir išsinešiu ją į kuršių marias
toreodoro dukra mano eilėraščių motina
gimdys tautą po tautos mano kraujas
tekės vyslos ir nemuno venomis
daug visko nutiks mano gyvenime
bus karų ir marų išduosiu ir būsiu išduotas
vaikščiosiu po miestus suplyšusiom kojinėm
lankysiu savo žentus po visą europą
merus valstybių galvas gatvių mergas
visko bus bet žinau kad baigsis gerai
taip baigiasi visos kelionės po morfijaus žemę
marché de la poésie
parduočiau eilėraštį su visom atsarginėm dalim
mažai padėvėta seniausia europos kalba
autoriaus švarkas iš second hand
pilnomis kišenėmis tabako trupinių
kad ir pusvelčiui kad ir už butelį raudono
iš bordo apylinkių galėčiau nukabinti kojas
ant senos kranto su žvejais spoksočiau į ribuliuojantį
vandenį vanduo kaip vanduo visoj europoj
kiek drumstas atspindžio dugne nematai
tik raukšles bangeles kai pro šalį prašniokščia
gyvenimo džiaugsmu trykštantis garlaivis
nežinau kainos gal turėčiau primokėti
kaip tai juodaodei iš san deni
už vaizduotės gašlumą
turgaus aikštėj deruos dėl kiekvieno
žodžio balandžiai burkuoja drąsiai nardo
tarp prekystalių išnešiodami palmių šakeles
viena ir man darau viską kad tik nereikėtų
rašyti maitinu balandžius važiuoju traukiniu
su kiekviena diena sekas vis geriau
parduočiau paskutinį eilėraštį su visom
atsarginėm dalim ir atgal į miškus
seeing is believing
turėčiau parašyti laišką bent atvirutę iššsiųsti
su gražiausios europos aikštės atvaizdu:
gėlių mozaika kurią naktį trypia girtų futbolo sirgalių
ordos ryte stiklo šukės kraujo pėdsakas
nutrūkstantis prie dioniso mėgstamos užeigos
ir aš taip norėčiau būti laužyti dievo kūną
priimti beprotybės komuniją šokti šaukti
neišeina todėl fotografuoju
architektūros detales vitražus kolonas
myžantį berniuką iš bronzos tikėdamas
kada nors pravers
kada nors sudėliosiu europos pasjansą
taip kad neliktų nė vienos kortos
šiaip čia tylu pats ciklono vidurys
belgai ramūs kaip belgai muziejai
dirba iki išnaktų turėčiau užeiti
turėčiau nupirkti ką nors lauktuvėms
neiškentęs spjaunu sakau mesk šituos niekus
eugenijau ir taip neturi kur dėti savo
sapnų suvenyrų istorijų kelkis ir eik
europos šudra iš vieno miesto į kitą
eik ir žiūrėk kaip mirtis vis gražesniais veidais
maitina krūtim gyvenimo džiaugsmą
kada nors pravers
kaip žinia tobulėjant susisiekimo priemonėms daugėja mirties atvejų
taip tau ir reikia anonime eugenijau
pagalvoju numiręs joninių naktį
kažkur anapus kordono
šeratono kapinėse šešių žvaigždučių karste
pabundu išgirdęs garvežio ūksmą
vagonų slankstelius pratampo nevaldomas rąžulys
po to švelnus atminties masažas
pradedu mąstyti kūnu
versdamasis į kitą gyvenimo pusę
žilas plaukas suglamžytas skruostas
savaiminė erekcija galvoju kodėl europoj
nebemėgsta rimų
trečią klasę pabaigus senolė rašydavo
laiškus amerikon galvoju
kodėl rašau eilėraščius lietuvon
vartausi po anonimine antklode
su visos europos anoniminėm moterim
galvoju taip tau ir reikia
žinosi iš kur dygsta ratų bilsmas
pabėgių cypimas kibirkštys ir dantų griežimas
šešių žvaigždučių poete
braingame
Anksčiau ateitis būdavo geresnė
Karl Valentin
(iš stendo Hanoverio mugėje 2000)
laimėti vis sunkiau turiu atsipalaiduoti
sėdėti kaip li bo palenkęs kojas
nieko negalvoti nieko nežudyti nieko nemylėti
pergalė ateina savaime lėtai rieda rutulys
į dangaus vartus lėtai atsimerkiu mano ateitis
jau čia pavydžiu tau botičeli tavo venera
laimėjo mis graikijos rinkimus ir tapo monroe
prosene pavydžiu ir tau imanueli kantai
tavo grynojo proto formos tokios pat tobulos
kaip madonos krūtinė pavydžiu ir tau einsteinai
džiaugsmo laimėti pralaimint mylėti neapkenčiant
ir tau adorno sulaukusiam ateities po holokausto
ir tau tėve išmiegojai saldžiai jaunystę kolos
sniegynuos prišalusiais plaukais
mano ateitis jau čia eilėraščio halograma
vakarėjančiam birželio peizaže
kūnas ritmingai juda kaip mylintis
kaip važiuojant traukiniu lėtai vis greičiau
nieko negalvoti pergalė čia pat
ne paslaptis kad turiu bičiulių rygoj parašau kartais kokį laišką o išsiųst pamirštu taip ir šįkart
Latvijos laikas
kelintą tai buvo
ir kiek gi užtruko
ar nenusibodo
Uldis Berzinis
rašau tau peteri miško žmogau
važiavau pro šalį per rygą
ilgai kratėmės bėgių sandūros mažais
plaktukais kalė per momenėlį
sustojom tiksliai latvijos laiku
nuo juodo balzamo į kitą pusę
persukta galva nuriedėjau vecrigos grindiniu
nebe rieduliai nebe
išmynė latviai savo laiką grindinys šviečias
kitoj pusėj matos kaip čiurlena šnapsės upelis
susėsim mes su tavim ten po tūkstančio metų
oi kaip susėsim ir alumi neužsigersim
visus sutikau ir uldį ir knutą ir leoną
tik tavęs ne užtat mačiau tavo bažnyčia
dar stovi ir gaidys raudona skiautere
plunksnas šiaušia prieš vėją nuo dauguvos
per visą europą beldžiaus kad tave aplankyčiau
su bičiuliais norėjau supažindint
tokie alešas jacekas tomekas
tokie pat pirdžiai kaip ir tu
tik leišių kalbos nemoka
tiek jau tos kitą kartą
gal ten prie šnapsės upelio kokį vakarą
latvijos ar europos laiku
bet tada jau turėsime vieną laiką manding
hell hunting*
I love you jėzus kristus
sako rusė senutė man
aleksandro nevskio cerkvės prieangy
ir tiesia ranką aiškiai apsipažino
myliu ir aš tave ir laiminu deja nedaug
manyje tos galios neturiu kišenėje
estiškų kronų ką tu veiksi su pesetais
zlotais ar litais seniai keliauju
apaugau barzda ir plaukais pasitinka mane
stotyse su gyvom gėlėm pučiamųjų orkestrais
misterijom iš dvidešimtojo amžiaus gyvenimo
turėčiau kažką pasakyti neturiu ką
todėl dažniausiai murmu panosėj eilėraščius
ištiesęs ranką
dažniausiai apsipažįstu
------------------
* kavinė Taline
langas į europą
zavtra na rabotu…
ech, nie perežyvaite,
ješčio možno nakalbasit’sia, poveselit’sia
iš sekmadieninės Peterburgo radijo laidos
štai ir prasideda platybės neaprėpiamos erdvės
kur net mirtis su mirtim per kalnus nesusieina
kaip jos sutilpo į mandelštamo rimą gal ir ne visai
dar kyšo necenzūriniai žodžiai
indoeuropietiškos galūnės
melodinis kirtis už rešotų grotų
laikas sustojo laikrodis tiksi toliau
taisyklinga miesto geometrija
tau svetima bičiuli sergejau
neprigyji vienatvės kvadratuos
ir aš vėluoju į visus įmanomus traukinius
nerandu išėjimo iš viešbučio labirinto
suku ir suku ratais vėl kaip vaikystėj
skaičiuoju iki dešimties ir atsimerkiu
ausyse švilpia vėjas nuo nevos
tavo miestas lukštas po lukšto nuogėja
suplyšę stogai todėl ir poezijos reikia daugiau
ir meilės net ir tos kurią matuoja valandom
gražiausios europoje nevskio mergaitės
dar baltosios naktys matos gerai
smailios krūtys kupolų kryžiai ledų vežimėliai
sekmadienio naktis sergejau dar turim laiko
europos šmėkla
rašytojas – neišsipildęs tironas
Viktoras Krivulinas
keičiasi klimatas išvaizda vėjas pro traukinio langus
sumaišo kortas pašiaušia plaukus suvelia barzdą
stoty esu jau ir visas rasputinas
vienas moteris išrengiu kitas matau kiaurai
nusispjaut man į mano europietišką kilmę
akytas oras prisigėręs įsiūčio ir aistros
atiduočiau visą šiaurės europą
už vieną pasiautėjimą rosijos viešbuty
arba priemiesčio landynėj su geriausiais rusų poetais
keistai žiūri praeiviai į mane
gal ne tas amžius gal niekas neberašo krauju
gal tik perka ir parduoda vakarais žiūri televizorių
pagiriom negeria vandens iš alavinių puodelių
gal ne tas aš gal traukiniui lekiant
protas nebespėja paskui kūną
gal pats kūnas ėmė mąstyti
tiek metų nugyvenai eugenijau
ir še tau pametei protą
klaidžioja dabar po europą kaip šmėkla
pasiklydau mieste ir visų klausinėjau kelio
klausiau vyro prie septynių penktadienių užeigos
ar čia yra dugnas
yra sakė čia ir yra dugnas su daugeliu dugnų
eik tiesiai žiūrėk po kojom
kirtęs požeminę perėją nesistebeilyk į saulę
tavo dugnas keliauja su tavimi
klausiau moters su vilnone skara
ar čia yra sienos
yra sakė čia ir yra siena už sienos
matai šiuos tylius žmones
iš tiesų jų balsus gali išgirsti
priglaudęs ausį prie bėgio
ar klausydamas krosnies ūžesio
tavo sienos keliauja su tavimi
klausiau vaiko ant dviračio nubrozdintu keliu
ar yra čia pradžia pabaiga
ne nėra sakė visa kas prasideda
čia niekad nesibaigia
kas turi pabaigą nėra prasidėję
atsakymai yra klausimai
klausimų neturi būti per daug
todėl nesistenk visko sužinoti iškart
keliaudamas renku žemėlapius o grįžęs nežinau ką su jais daryti
Po spaleniu wszystkich map pozostaje legenda
Robert Morawski
tiek ir radau ryte pabudęs
vienkartinis muiliukas ištrupėję šukų dantys
atklydus eilutė iš tomaszo eilėraščio
tikriausiai įvyko kažkas ko nežinom
tikriausiai įvyko bet kas dabar pasakys
2000 liepa - spalis
babelexpress.livrel.eu