bernotas-vezesBernoto vėžės suveda į šį rinkinį iš keleto knygų, išleistų tarp 1960 ir 1981 metų: „Lygumos bunda” (1960), ,,Žaibų tyla” (1965), „Karšti lapai” (1968), „Slenkstis” (1972) ir galop „Paglostyk žolę” (1980). Aplanke autorius sakosi norįs skaitytojui „atvirai prisipažinti, kad „Vėžėms” atrinkęs senus ir naujesnius eilėraščius, beveik nieko netaisęs”, nes, girdi, garbingiau yra rašyti naujus eilėraščius, negu tobulinti senus, kadangi „nepriversi širdies plakti lygiai taip, kaip ji plakė prieš metus, o juo labiau — prieš dešimtį, dvidešimtį metų”.
Išeitų, kad Bernotas ne tik į savo gyvenimą, bet ir į pačią poeziją žiūri kaip į raštaženklių seriją, nelyg į suvyniotą pergamentą, kur svarbiau išlaikyti praeities bruožo pirmykštį autentiškumą, negu palikti ateičiai pagal talentą įmanomai tobulesnį poezijos žodį. Jis, žinoma, turi tam teisę, bet kartu ir paskatina mus žiūrėti į jo eiles, taip sakant, „archeologiškai”: atsiliepti į jo mintį, jausmą, įvaizdį pagal tai, kuriame praeities „klode” jie glūdi. Skaitytojas Bernoto nelyg sutapatinamas su istoriku, nors, objektyviai žiūrint, tai būtų tik vienas iš daugelio būdų nagrinėti meninį tekstą; būdas, tarp kitko, nurodantis to teksto mirtingumą.
Kad ir kaip ten būtų, tapę istorikais, domimės, kas autoriaus tekste keičiasi ir kas išlieka, arba svarbiau: kas išlieka, kaip besikeičiančio žodžio kaskart vis nauji įsikūnijimai, taigi sudaro Bernoto poezijos raidą. Visų pirma reikėtų trumpai pažvelgti į kai kurių ideologinių atspindžių evoliuciją jo kūryboje. Neturime prie rankos eilėraščių, rašytų apie 1956 m., to vadinamojo Sovietų Sąjungos „atodrėkio”, o Lietuvos rašytojams — laisvesnio atodūsio metu, bet atrodo, kad net ir 1958 m. Bernotas teberašė, o turbūt ir galvojo, gana ortodoksiškai, pilna burna girdamas ir „vyresnįjį brolį” rusą, ir Sovietų atneštus pasikeitimus krašte. Štai eilėraštyje „Jos gyvos amžinai” iš rinkinio „Lygumos bunda” šitaip prisimenami grįžę bolševikai:
Girdžiu aš aidą balso gero
Iš tų dienų rūsčių.
Jaučiu glamonę rusų kario
Ant krūpsinčių pečių (p. 27).
Tos rusiškos, glamonėjančios rankos, anot autoriaus:
...gyvos amžinai.
Tai jų paleistos upėj trankos
Turbinos — milžinai (p. 28).
Ne tik „socializmo statybos” — po Lietuvos užkariavimo atėjęs jos gamtos užkariavimas — randa Bernoto pritarimą, bet ir permainos sodžiuje, kolektyvizacija. Naujieji kolūkiai sklandžiai autoriaus įvaizdžiu sujungiami su bičių aviliu, vadinasi, ir su seniausiomis, brangiausiomis kaimiškos pasaulėjautos tradicijomis. Eilėraštyje „Lyg nuo kalvos” (1959) skaitome:
— Girdėjote? Vėl kaime agitatoriai.
Net į kolchozą šnekino kelis!.. —
Ir nuskambėjo žemėn vietoj atsako
Nepabaigtas obliuoti lentgalys.—
Bet vis dėlto — jis užbaigė tą avilį! —
Sodelin siuva bitės pro egles
Ir dūzgina, tik dūzgina be perstojo
Nematomas vidurdienio stakles.
Alkūne kuštelia jis, lyg bijodamas
Ritmingą bičių ūžesį sudrumst: —
Kolūkyje dabar patsai darbymetis.
Eime pietų. Medonešis ir mums (p. 23).
Taip gražiai dūzgia Bernotui vienas iš kruviniausių, tragiškiausių pokarinio- Lietuvos gyvenimo laikotarpių. Iš kitos pusės, lietuviai, stoję nuoga krūtine prieš šią Sovietų atneštą „istoriją”, autoriaus prisimenami kaip neišvengiamai pralaimėsiantys klasiniai priešai. Cikle „Žuvėdra” jisai rašo:
Rytojų skaitėme kaip knygą mes,—
Šviesi erdvė, bet žodžiai grubūs:
Krauju apkrešę pilkos lygumos
Ir pilkas kolūkiečio rūbas... (p. 79).
Žuvusieji kovose prieš partizanus pagerbiami tipiška sovietinės retorikos apoteoze:
Ilsėkitės, draugai, ilsėkitės...
Kapus gyvųjų dainos lanko...
Sušvitęs dalgyje saulėtekis
Pakils kaip vėliava į dangų (p. 81).
Net ir žymiai vėliau, 1979 m., partizanų kovos dar vis su ypatinga pagieža grįžta j Bernoto eiles:
Duonos duok — geros, ruginės.
Kepaliuką kaip mišiolą
Dėk ant aukuro tėvynės! —
Nuo to aukuro per žolę
Kraujo pėdsakas lig šiolei.
Ligi šiolei: — Melas! Melas! —
Loja juodas vamzdžio galas.
Kad ne melas, mano ponai,
Apkabinus jūsų kojas,
Kaip lopšy dar verkia duona,—
Želmenėliais dievagojos
Nugalabytas artojas.
(Pokario baladė, p. 240)
Dėl pačių komunistų neapsakomų žiaurybių, dabar jau beveik oficialiai jas pripažįstant „klaidomis”, Bernotas jokios atsakomybės prisiimti nenori, viską pateisindamas tuo, kad reikia statyt istoriją, prisiimdamas tik „darbo” (vadinasi, ne „asmenybės” !) kulto etiketę:
Užgiję sienoj šūvių žymės kalkėm —
Užgiję pėdsakai mirties ir kulkų.—
Jei ateitis ieškos mus kuo apkaltint,
Apkaltinti galės tik Darbo kultu!
(Darbo kultas, p. 83)
Tai toks standartinis sovietiškas Bernotas. Vidinėj pažiūrų evoliucijoj jis niekad iš tiesų nedingsta; atrodo, kažkokia gili, galbūt asmeniška, pagieža per visą jo kūrybą iš naujo papildo šį, anot autoriaus, „švento pykčio” šaltinį. Tačiau įdomu tai, kad šalia jo palengva auga ir dar kitas Bernotas — mylintis gamtą, gamtoje žmogų, žmoguje meilę ir pagarbą gamtos reiškiniams, vienybę su visu kuo, kas gyva, ir abejojantis „darbo” ir „progreso” kulto neklaidingumu. Eilėraštyje „Priekaištas” (1968) su piktu skausmu nuskamba, kaip šiandien sakytume, „ekologinės” temos:
Beržams dainas dainavot andai —
Ir dantys baltavo tarp lūpų.
Nejau beržynai tie — kaip dantys —
Nejau taip gėlė, kad išlupo!?
Suskaldėt kelmus išsijuosę,
l burną šveplas vėjas pučia.
Tai ką dabar mes uždainuosim,
Kada burnoj taip baisiai tuščia? (p. 172).
Visu dešimtmečiu vėliau eilėraštyje „Neišeik, pasilik” lygiai taip skausmingai intensyviai ginamas ir gyvybę nešantis vanduo:
Nekankink tu vandens, išvaduok
Kurčią — nebylį — vandenį — vabalą —
gandrą...
Ar žinai,
Kad pasemtas vanduo
Amžinai
Upės vardą praranda?
Vaiko sielą turi, vandenie,
Tu vaivorykštėm žydinčio atspindžio verge,
Ne tave gal žmonių giminė,
O save savo chemijom vergia? (p. 259)
Šitokioj šviesoj gali paaiškėti, kad ir visas tas Bernoto tikėjimas į darbą, į progresą, iš tiesų ateina ne iš abstrakčios, gamtą užkariaujančios, bolševikiškos ar apskritai industrinės galvosenos, bet greičiau iš kažkokio nuoširdaus, visą jo kūrybą nušviečiančio poetiško impulso. Jo pradžios galbūt reikėtų ieškoti štai kokiam posmely:
Ir tėviškę darysiu
Iš Lietuvos padangių,
Kur baltas paukštis lekia
Ir supas, kaip lopšys.
(Sakau, darysiu dalgį, p. 170)
Lietuvos, gyvenimo, ateities kūrimas prasiskleidžia kaip iš esmės poetinis aktas, atitinkantis eilėraščio gimimą ir formavimąsi. Čia mes jau žiūrim į patį Bernoto kūrybos centrą, jo aukščiausią pasiekimą — gebėjimą žmogų ir gamtą išsakyti jų pačių būtyje juos vienijančia, į poetinę būties plotmę pakeliančia kalba. Dabar matome, kad per visą Bernoto kūrybą palengva auga poetiškai suprastas gyvybės tąsos brangumas gamtoje ir žmoguje. Siame lygyje tai, kas Bernotui, sovietiškam poetui, brangu, ir tai, kas lietuviui, gamtą mylinčiam ir tikinčiam žmogui, šventa, susijungia į vieną poetinį tekstą:
Aš nesakau, kad klauptum, tik sakau:
žiūrėk —
Žolė rasom lyg ašarom tau kojas plauna,
Kaip nusidėjėlė ilgais plaukais nušluosto.
Žengi pasaulin kaip šventyklon. SALVE.
Įeidamas nuo sielos nusiimk
Darbų darbuos nudryžusią kepurę.
(Nusiimk kepurę, p. 268)
Šis beveik bradūniškas pasaulio prilyginimas šventyklai yra ne vienkartinis įvaizdis, bet greičiau ilgo laiko, kantriai iškentėto kūrybinio brendimo vaisius. Jis užsimezga Bernotui toje plotinėje, kur palyginimas, kaipo kalbos figūra, įgyja metaforos vertę todėl, kad lyginamieji dalykai peršoka iš vienos būties kategorijos į kitą, tuo būdu išreikšdami viską vienijančios autoriaus poetinės pasaulėžiūros principą. Šitaip iš paprasto palyginimo vinies galva — musė išsivysto pavasaris:
Žiūrėk — atokaitoj atšoko nuo tvoros
Ir skrenda surūdijusi vinies galvutė.
Pirmoji musė... Ir nereik antros!
Namai — kalėjimas, o kambarys — vienutė...
(Pavasario dviratis, p. 44)
Kitokio polinkio poetas įvaizdžio neaiškintų, paliktų tą vinies galvutę vieną pačią, skrendančią per kažkokią siurrealistinę erdvę. Tuo tarpu Bernoto duotas šios metaforos raktas („pirmoji musė”) kartu atrakina ir duris į mūsų pačių vaizduotės vidinę erdvę, kur atpažįstame emocijų, bundančios gyvybės ir laiko procesų (nuo rūdžių iki pavasario) nenutrūkstantį tęstinumą, eventualų tolygumą staiga su džiaugsmu suprastoje visatoj. Gana dažnai autorius išlaiko vieną palyginimą per visą tekstą ir pasiekia to, kad tie du, vienas su kitu lyginti dalykai santykiaudami iš tiesų išreiškia paties poeto emociją. Taip yra eilėraštyje „Atsisveikinimas” (1965), kur senos pirkios nugriovimas aprašomas tartum avies skerdynės:
Paglostyt gal? Apsamanoję sienų rąstai
Kaip avys glaudžiasi ir žiūri į akis.
Bet kas gi glosto gyvulį, kuriam nuspręsta
Rytoj bešvintant peilį po kaklu pakišt? (p. 114)
Toliau plėtojant palyginimą, krauju ir atsisveikinimu nušvinta saulė:
Saulėteky raudonai blyksės kirvių ašmens.
Drėgnu langų stiklu saulėtekis varvės.
O aš lyg vaikas, kraujui dubenį atnešęs,
Greit nusisuksiu nuo saulėtekio srovės.
(ten pat)
Šioje įvaizdžio vienybėje tarp gamtos, žmogaus ir daikto išsipildo ir laikas, tapdamas, nelyg kokia poetų ketvirtoji dimensija, apčiuopiamu, žmogaus mirtingumą ir kartu amžinumą išreiškiančiu tekstu:
Girdome karves. Grandinė į ajerus pliaukštelia.
Kaip lydeka. Raukšlėjosi kūdroj vanduo.
Raukšlės... Naujaugi galima jausti raukšlę,
Bėgančią veidu lyg vandeniu? Dar ne ruduo
.
Pirštų galiukais per virpantį veidą pervesk —
Lipnūs voratinkliai apipins rankas.
Vėl jau voratinkliai? Ką gi. Girdome karves.
Visą gyvenimą lauksiu, kol jos atsigers.
(Lauksiu, p. 106)
Toje plotmėje rašant, Bernotui būna momentai, kada vienas tik eilėraštis aprėpia visą laiko, kaip žmogaus sąmones plėtojimosi, esmę, nuo pačios žemės iki mūsų šimtmečio neįtikėtinų technologiškų pasiekimų. Ypač įtaigus šiuo atžvilgiu eilėraštis „Skalsa” iš rinkinio „Slenkstis”:
Laiško sulauksiu ar šaltis atleis,—
Apėmė zylės linksmumas — taip gera...
Žmonės prie šulinio vandenį geria,
Valgę ir dirbę kartu su arkliais.
Gyvuliui, paukščiui — vis delnu dosniu.
Betgi žibuoklėms miške pasipylus,
Pulsim ir patys kaip alkanos zylės
Rinkti nuo žemės žydrių trupinių.
Žydi prilygstanti duonai skalsa.
Atgulė sniegas numirti be skausmo.
Vaikiškai praviras lūpas prikausto
Žiedo taurelėje saulė salsva.
Šitaip dar krūtį lopšy čiulpdami,
Bėgom sapnais mes per motinų miegą.
Augom, bet, niekur pabėgt nepajėgę,
Likom po saulės dosnia krūtimi.
Likom kasvakar stovėti kieme,
Žvelgt į žmogaus išpėduotą mėnulį —
Jau širdyje kaip kelionmaišy guli
Girių žibuoklė ir paukščio giesmė (p. 182).
Susidaro įspūdis: Bernotas todėl tapo poetu, kad visatos slėpinys atsiskleidė jam kaip nenutrūkstama grandis. Jo poetinė vaizduotė turi kaip lik šitą specifinę kokybę. Tai, žinoma, neišskiria jo iš kitų poetų. Greičiau gal atvirkščiai — Bernotas tikrai priklauso prie lietuvių poezijos ryškiausių ir geriausių tradicijų, prie „gamtiškosios” lyrikos, jau nuo pat Donelaičio besitęsiančios mūsų literatūros istorijoje. Šių dienų pasaulyje, kur per daug vienatvės, mums reikia tokio lietuviškos poezijos žodžio, taigi reikia ir Bernoto.
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.
Silbajoris virselis