Kad žmogus rašo, populiarina klasiką, kad yra užsimojęs iškelti mažiau žinomus literatūros dalykus – tai, be abejo, šaunu. Bet kad tai daro apytikriai – jau nelinksma. Šitaip ir perskaičiau Dariaus Pocevičiaus rašinius apie Kazio Borutos kūrybą („Šiaurės Atėnai“, Nr. 38, 42, 45).
Kodėl apytikriai? Juk parašė Boruta „Kryžių Lietuvą“ ir „Namą Nr. 13“, dalyvavo „Trečiame fronte“, subūrė grupę ir išleido almanachą „Darbas“. Taip, bet tarp tų faktų yra daugybė smulkesnių dalykų ir įvairių niuansų, savaip faktą įreikšminančių (ar nureikšminančių), yra pagaliau bendrasis faktų raizginys, kurio negalima nepaisyti. Literatūros tyrėjui daug ką reikia žinoti. O Boruta yra ypač susijęs su savo epocha. Ir dar – šis kūrėjas yra kietas riešutas pasišovusiam jį perkrimsti, t. y. apie jį rašyti. Jo gyvenimo ir kūrybos kelyje daugybė ieškojimų, projektų, iliuzijų, paklydimų, nusivylimų, netesėjimų... Stebinanti jo kūrybiškumo galia, bet tik mažą jos dalį menininkui yra pavykę suvaldyti, daug kas, ypač jaunystėje, purslais išėjo į šalis.
Norisi adekvačiai suvokti, kuo teisingiau įvertinti, pasverti kas ir kaip. Padėti gali tik geras konteksto (visuomeninio, politinio, literatūrinio) išmanymas, kitaip bus tik trypinėjimas aplink šią stambią ir sudėtingą meno figūrą.
Pocevičiaus nuomone, ankstesni Borutos gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimai tėra „istorinės apybraižos“. Taip, reikėtų naujos žiūros, nūdieniškesnio vertinimo. Ką gi siūlo rašinių autorius? Daugiausia – citatas ir savo spėliojimą: „matyt“, „turbūt“, „greičiausiai“, „manau“, „spėju“, „gal“... Na, tokiu keliu toli nenukeliausi.
Štai Borutos revoliucinė jaunystė, jos siekiai ir vingiai (kalėjimai, emigracija, atsišaukimai, Telšių žydų gimnazija, kova, įtūžis, „Namas Nr. 13“ ir dar daug kas). Ko troško ir kovojo? Prieš ką ir, svarbiausia, dėl ko?
Jaunojo poeto kūryba. Kodėl kryžių Lietuva? Kokie Borutos meniniai orientyrai, ieškojimai? Ką jo kūrybai davė gyvenimas užsienyje, o ypač intensyvusis Rygos laikotarpis? Konstatuoti vien keturvėjininkų įtaką – juokingai maža.
Dėl „Trečio fronto“ – ar iš tikrųjų taip: „nebuvo tiesiogiai susijęs su trečiafrontininkais“?
Ir dar kaip buvo, tegu ir netiesiogiai. Kiek daug tikėjosi. Kaip jautriai reagavo į žurnalo krypties pakeitimą, kaip gynė savo kelią.
Suorganizavo „Darbą“, ieškojusį ne valstybės subsidijų, o atramos visuomenėje. Kaip, kodėl? Kokia buvo anuometinė lietuvių literatūros panorama ir kokią vietą joje užėmė „Darbas“? Rašantysis spėlioja apie magiškąjį realizmą, o nedrįsta įvardinti, kad tai buvo kairioji literatūra (dvi jos ryškios tendencijos – socialistinė ir antiklerikalinė), negana to – būta tikro kairiosios literatūros proveržio: atsigavo „Aušrinė“, pasirodė „Darbas“ ir nemaža knygų.
Tokius ir panašius dalykus apie Borutą autoriui derėjo gerai išsiaiškinti prieš sėdant prie savųjų straipsnių. Tad patarimas lieka tas pats: kontekstas, kontekstas ir dar kartą kontekstas. Visai nebūtina jį, tą kontekstą, išrašyti, bet reikia išmanyti, galvoje turėti ir darant sprendimus (spėliojant) juo pasiremti.
Tuomet gelmė atsirastų, apytikrumo neliktų ir netikslumai nebūtų barstomi kaip dabar: „buvo pašalintas iš universiteto ir priverstas emigruoti į užsienį“ (iš tikrųjų pašalintas tik pusmečiui, o emigruoti niekas nevertė, tam turėjo savų motyvų); knyga „Kryžių Lietuva“, kitaip nei „Namas Nr. 13“, pinigine bauda „apmokestinta“ nebuvo (tik drausta įvežti Lietuvon); Lukauskaitės vardas neteisingas...
Išankstinis autoriaus nusiteikimas priblokšti neišmanėlį skaitytoją „nežinomais“, netgi „niekam nežinomais“ (?!) literatūriniais faktais – tai žaidybinė provokacija (tiesa, nelabai subtili). O rezultatas? Lengvai prišokus, šiek tiek pastudijavus, iš peties užsimojus – šurum burum: šekit naują Borutos kūrybos vertinimą, naują žodį apie Borutą. Bet... viso labo čia tik literatūrologinis hamburgeris.
Šiaurės Atėnai
2009-12-18