Petras Babickas – poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas, fotografas, žurnalistas, dailininkas, kraštotyrininkas, redaktorius, kino operatorius, radijo laidų organizatorius, pedagogas, diplomatas, keliautojas – nuėjo ilgą, sunkų ir sudėtingą gyvenimo kelią.
Gimė jis Kupiškio krašte, Virbališkių-Laukminiškių kaime 1903 m. balandžio 29 d. Jo gražuolė sesutė artistė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė (pagarsėjusi kūrybiniu Unės Baye vardu) buvo šešeriais metais vyresnė už brolį Petrą.
Mirė Brazilijoje 1991 m. rugpjūčio 27 d., palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“.
Tačiau šį kartą noriu pakalbėti apie Petro Babicko muziejinį rinkinį, kuris yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o tuo pačiu priminti ir paties rašytojo keletą gyvenimo faktų.
P. Babicko archyvas iš Rio de Žaneiro parkeliavo jachta „Laisvė“. Tai simboliška. Rašytojo viso gyvenimo tikslas buvo Lietuvos laisvė. Ir mirė nepriėmęs Brazilijos pilietybės, liko Lietuvos piliečiu. Archyvą parplukdė drąsus buriuotojas – jachtos kapitonas Ignas Miniotas, keliavęs aplink pasaulį 1993-1995 metais. Jis įteikė šių eilučių autorei didžiulę, užklijuotą dėžę su Maironio lietuvių literatūros muziejaus adresu. Ją Lietuvon suruošė tautietis Juozas Miliauskas, globojęs P. Babicką iki paskutinės gyvenimo valandos ir jį palaidojęs. Taip parkeliavo archyvas į Kauną, į P. Babicko jaunystės miestą, gerokai pagraužtas negailestingo laiko ir braziliškų dulkių, skylėtas nuo kirvarpų, netvarkingas – viskas vienoje dėžėje. Matyti, kad sudėta iš stalčių visa, kas liko po rašytojo mirties. O daug vėliau muziejun atskriejo pono J. Miliausko laiškas, kuriame įdėtos paskutinės P. Babicko fotografijos: paskutinysis Palaiminimas, paskutinioji žemiška kelionė į be galo keistas, mums neįprastas kapines, kai žmogus užmūrijamas tarsi lentynoje akliname amžiname būste... Šis išdidus, įvairiopai gabus žmogus mirė vienišas, prasiskolinęs, apleistas portugališkame nušiurusiame namelyje gana toli nuo Rio de Žaneiro, Duki di Kašiaso mieste. Nuotraukose akis bado skurdas, vargas, kažkokie rakandai, skudurai, o tarp jų – Paskutiniajam patepimui šviečiantis veidas... Kartais bičiuliams ar pažįstamiems laiškuose P. Babickas nusistebėdavo, kad išeiviai lietuviai yra pristeigę įvairių fondų, o jam niekas nenori padėti. Žinoma, senatvėje kai kurie lietuvių fondai skyrė nedideles pašalpas. Tačiau būdavo, kai badaudavo po keletą dienų. Jis gyveno kaip koks paukštis, ...grožėdamasis medžiais ir žiedais, kurių, kaip žinai, čia netrūksta... (Iš laiško E. Petraičiui, 1984 10 06).
Archyve, atkeliavusiame iš Brazilijos, saugoma 1500 eksponatų. Daugiausia fotografijų bei laiškų. (Beje, maždaug tuo pat metu nemažą P. Babicko laiškų pluoštą iš šeimos archyvo muziejui perdavė ir Gintra Babickaitė-Naris, brolio Kazio dukra, gyvenanti Amerikoje). Susirašinėjimas išlikęs abipusis, nes P. Babickas išsaugojo ne tik kitų asmenų laiškus, bet ir savo mašinraštines kopijas. Plačiai atsiskleidžia jo diplomatinė tarnyba: daugybė kanceliarinių dokumentų anglų, ispanų, portugalų kalbomis, oficialių laiškų, kreipimųsi, susirašinėjimas su lietuviškų laikraščių redakcijomis. Fotografijose Brazilijos gamta, architektūra, žmonės. Visa tai fotografuota paties P. Babicko, todėl jis pozuoja tik vienoje kitoje. Nuotraukos be jokios metrikos – nei metų, vietovių, nei asmenų. Vargu ar pavyks išsiaiškinti ir muziejininkams... Tačiau šiaip archyvas yra labai informatyvus, iš jo atsiveria daug įdomių faktų, detalių ne tik apie P. Babicko gyvenimą, bet ir apie bendrą mūsų išeivijos kultūros foną. Archyvo medžiaga supažindina ir su tolima, egzotiška Brazilija.
Kokią P. Babicko biografiją formuoja jo archyvas?
Nerašysiu šįsyk apie P. Babicko darbus ir veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje, apie jo plačiašakę kūrybą, tik priminsiu, jog jis šalia kitų pomėgių, talentų buvo ir muziejininkas. Turėjo aistrą važinėti dviračiu po Lietuvą ir užrašinėti ne tik tautosaką, bet ir rinkti muziejines vertybes. Jų buvo sukaupęs tiek, kad jau turėjo namuose muziejėlį. Ypač rinko juostas, gintarinius dirbinius, medžio drožinius, smulkiosios buities reikmenis, fotografijas. Antrojo pasaulinio karo metais Vytauto Didžiojo karo muziejuje įsteigė Raudonojo teroro muziejų. 1944 m. traukdamasis į Vakarus, savo muziejinį rinkinį P. Babickas paliko globoti seseriai Unei, kuri maždaug apie 1958 m. sugebėjo iš Lietuvos persiųsti 13 dėžių eksponatų į JAV. Iš ten P. Babickas persivežė juos į Rio de Žaneirą ir įkūrė privatų muziejėlį. Svajojo jį įteisinti, praplėsti, gauti patalpas ir palikti brazilams kaip lietuviškumo ženklą. Deja, stigo lėšų, nebuvo patalpų ir rinkinį teko išskirstyti, išdalyti, kad originalūs ir brangūs daiktai nepražūtų, išliktų. Iš laiškų matyti, kad rašytojas juos persiuntė B. Kvikliui, S. Balzekui. Likviduodamas muziejėlį, patyrė nemažai rūpesčių ir savotiško sielvarto. <...> likviduoju verkdamas muziejų... Perleidžiu viską Br. Kvikliui. (Iš laiško neišaiškintiems bičiuliams, 1970 10 24). Muziejus P. Babickui buvo mylimas kūdikis, kuriam negalėjo išsaugoti gyvybės.
1944 m. su didžiąja emigrantų banga P. Babickas buvo nublokštas Vokietijon. Traukėsi su brolio Kazio šeima. Tačiau būdamas klajūnas, iš Vokietijos nuvyko į Italiją, kur, neturėdamas pinigų, gilinosi į menus ir kūrė eilėraščius. Vėliau pasiekė Braziliją, iš ten pasuko Kanadon. Čia sunkiai susirgo ir 1948 m. balandžio mėnesį buvo operuotas. Kauną pasiekusiame rašytojo archyve yra išlikęs lapelis, rašytas prieš operaciją su testamentiniu rankraščiu tam atvejui, jei aš nueičiau Anapus, kuriame išvardytos skolos, o pabaiga – lakoniška ir netikėta: Ačiū visiems. Atsiprašau. Lietuva bus laisva! P. Babickas. Nepavykus apsigyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose, po operacijos P. Babickas sugrįžo į Rio de Žaneirą visam likusiam gyvenimui. Lietuvių kolonija čia buvo nedidelė (apie 250 žmonių), bendravimo erdvės neplačios. P. Babicko veikla atsiskleidžia iš kirvarpų sukapotų laiškų įvairiems asmenims. 1950-1965 metais jis dirbo Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, kultūros ir spaudos attache. Nors pareigos buvo svarbios ir garbingos, jų neužteko pragyvenimui. Apie drabužių įsigijimą nė svajoti netenka, laimei, čia dėl šilto klimato galima išsiversti pigiais marškinėliais, o reprezentacinį baltą lininį kostiumą dr. F. Meieris man prieš dvejus metus padovanojo... (Iš laiško V. Lozoraitienei 1954 11 04).
P. Babicką dirbti į Lietuvos atstovybę pasikvietė konsulas Frikas Meieris (1893-1965), kuris, nors ir vokiečių kilmės, buvo mūsų tautos patriotas.
1965 m. Lietuvos atstovybė buvo uždaryta, P. Babickas iš darbo atleistas. Šį įvykį išgyveno labai skaudžiai, liko bedarbis. Oficiali veikla tebuvo radijo valandėlės apie Lietuvą portugalų kalba, kurias jis vedė nuo 1958 m. ilgiau nei dešimtmetį. <...> man tenka vadovauti savaitinei programai per Vera Cruz radiofoną Rio de Janeire portugalų kalba: A VOZ da Lituania (Lietuvos balsas), ir ta proga aš daug informuoju apie ne tik istorines, bet ir žymesnes Lietuvos vietoves. Tos programos klausosi labai daug brazilų, ypač moklseivių, kuriems žinios apie Lietuvą reikalingos klasės darbams. Pasiuntinybei ofic. esant uždarytai, mūsų programa yra vienintelis jiems žinių apie Lietuvą šaltinis. (Iš laiško Br. Kvikliui, 1966 12 20). Šiame laiške P. Babickas prašo, kad B. Kviklys jam atsiųstų leidinį Mūsų Lietuva, kuriame yra daug žinių ir reikalingos radijo laidoms informacijos.
P. Babicko kultūrinis veikimas Brazilijoje yra tikrai ženklus ir turiningas. Visko būta – literatūros vakarų, parodų. Parengė ir išleido informacinių leidinių apie Lietuvą: Lituano antigna (1947, ispaniškai), O Baltico (1947) ir Lituania Ilustrada (1951, 1954, portugališkai ) – abi kartu su Meieriu, Gražioji Lietuva (1958, lietuviškai, angliškai ir ispaniškai). Parašė ir išleido kelionių knygą Brazilija (1951), parengė antrąją dalį Brazilijos vaizdai, bet šis veikalas nebuvo išleistas. Kadangi Brazilija labai įdomus ir labai apšmeižtas kraštas, noriu rašyti apie ją. (Iš laiško J. Prunskiui, 1950 09 21).
P. Babickas bendradarbiavo Aiduose, Drauge, Mūsų pastogėje, Lietuvių enciklopedijai parengė straipsnių apie portugalų ir brazilų literatūras, vertė kitų poetų eiles. Viena iš jo verstųjų autorių buvo brazilė Rachelė Portella-Audenienė (1910-1960), prozininkė, poetė, žurnalistė. Ištekėjusi už lietuvio inžinieriaus Kazio Audenio, ji laikė Lietuvą antrąja Tėvyne, dedikavo jai savo eiles. P. Babickas išvertė į lietuvių kalbą R. Portellos eilėraščių, iš jų autorė sudarė poezijos rinkinį Sielos aidai, kuris, deja, taip ir liko tik mašinraštis. P. Babicko archyve yra šių vertimų pavyzdžių.
Publicistikos knygoje Gyvenimas – laimė (1940) P. Babickas rašė: Turime kurti gerovę ir laimę čia, savame krašte, o ne dangintis kur į Braziliją ar Argentiną vargo vargti. Deja, jam teko gyventi svetimame krašte, tačiau viskas, ką jis gyvendamas Brazilijoje darė, buvo skirta Lietuvai.
Maironio lietuvių literatūros muziejus