Alis Balbierius. FORMŲ KNYGA. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Taip norėjau parodyti visus Ž. Andriušio žaislelius, kad A. Balbieriaus žaidimams mažai teliko vietos. Galiu pasiaiškinti formaliai – jei abėcėlę matuotumėm centimetrine juostele, tai matytumėm, kad tarp inicialų Ž. – A. yra daugiau vietos nei tarp A. – B.
Čia taip tik juokauju, – iš tikrųjų Alis Balbierius turi mažiau žaisliukų, bet jis juk rimtas poetas, tad šioje, jau septintojoje lyrikos knygoje radau tik tris formelių rūšis: trumposios formos, forminės formos ir formos, įprastos akiai. Formos formomis, o turinys jose maždaug tolygus ir vienodas. Į šias formas supilta daug gamtos (abstrakčios ir detalizuotos), – išlenktuose eilėraščių skliautuose kybo apvalūs sodo vaisiai ir mėnuliai („nasrai mėnulio smėlio jūrom vemia“ (p. 39); „plevena mėnuo tarsi paukštis“ (p. 76)); rasime šioje knygoje truputį moterų ir šiek tiek būgnų.
Moterys čia (man) pasirodė neįdomios, įprastai dekoratyvinės: „varį piešė ant klevo vainiko šalna / lyg mergaitė, rūbais skaidriais Botičelio“ (p. 64), moterys čia gražios tiek, kiek gražūs visi gamtiški paviršiai: „Moters akys – / vėlei dviejuose ežeruos / esu paskenduolis“ (p. 12); „užuolaidos dega: tavo linijų / kūno šilkinis vanduo“ (p. 43); „Sniegas akių, / Šiaurės pašvaistė / plaukuos“ (eil. „Apie šaltą gražią moterį“, p. 52). Kybo Balbieriaus soduose nokstančios vaisiškos moterys: „aš žvelgiu – ir atsimena pirštai / tavo odą nei lapų aksomą / tavo obuolio formas ir šilką“ (p. 63), kol galutinai persikūnija į gamtos formas: „Gamtovaizdis nušvinta tarsi apsinuogintų / Dvi grakščios kalvos palei upę / Gražuolės krūtys eglių viršūnėlėm“ (p. 38); dar šiek tiek gamtos kūno: „Sniego kapuos / apnuogina krūtis / liūtys pavasario“ (p. 55) – štai ir viskas, tiek tos vegetariškos aistros kitai lyčiai.
Būgnai dunda šioje knygoje tapatūs mėnuliams: „ten / mėnulio vanduo / lyg būgno oda“ (p. 25); būgnai Balbierių dažniausiai prikelia naktį ir tratėdami subilda, virpindami eilėraščius: „sapno būgnas dundės vis greityn / dundesys pasikels tartum rūkas“ – „skvarbiai žvelgia kur būgno ugnis“ (p. 42); jis paleidžia ištisas „stumbrų kaimenes / mušančias / neaprėpiamų girių / žemės būgnus“ (p. 45), arba drąsina: „šok / ant girgždančio būgno po pilnatim / mėlyno mėnesio; sniego oda / iki kraujo išgrauš kojas; / levituok virš sniego būgno: išgauk / garsus dvasios smūgiais“ (p. 67).
Trumposios formos pabertos pirmame, ketvirtame ir šeštame, paskutiniame knygos skyriuose, čia pilna smulkių nušvitimų. Trieiliuose telpa ir mineralai: „kerpių ratilais / apie vienatvę / rašo ir rašo akmuo“ (p. 8), ir vaisiais nukabinėti peizažai: „žydram danguj / kriaušių smuikais / grojančios širšės“ (p. 11), ir netgi truputis poetiško politikavimo: „laisvės ašaka / gomury – / skurstantys žmonės“ (p. 8).
Antrą skyrių užpildantys „forminiai“ eilėraščiai, rodos, sustumti į tas savo formas per jėgą ir visai be reikalo. Eilėraščių eilutės, ilgėdamos ir trūkinėdamos, suformuoja vienuolika paveikslėlių, – eilėraščiai supilti į molio šukės, kolonos, kriaušės, taurės, smėlio laikrodžio, kryžiaus, vazos (ar sustumtos amforos), obuolio, kalavijo, paukščio ir pasagos formas. Ieškau papildomų tokio eilėraščių pateikimo prasmių, pvz. smėlio laikrodį (eil. „šiame laikrodyje“, p. 21) perskaitau ir atvirkščiai – iš apačios į viršų, iš dešinės į kairę, – jei autorius tekstui suteikė smėlio laikrodžio formą, tai žodžių smiltys joje turėtų tekėti ir apverstos? Kitaip – kam visa tai? Dėl „gražumo“? Rodau šiuos eilėraščius vaikams – žiūrėdami į kriaušės formą, į kurią įspraustas eilėraštis pavadinimu „sulaukėjusio sodo kriaušė sprangi“ (p. 19), vaikai džiaugiasi, kad iš prirašyto puslapio iškirptas varpas, – ne varpas čia, kriaušė – aiškinu aš jiems, tačiau įtikinu tik perskaičius šitą kriaušišką eilėraštį. Tad – formos formomis, o gražiausiais vis tiek čia turiniai tepasilieka, tarkim, „Birželio vakaras“:
Lyja: šlapia lapė
Šlapioj žolėj
Ieško šlapios pelės.
Literatūra ir menas