Žilvinas Andriušis. BAL ONIRIQUE: onirika. – K.: „Kitos knygos“. 2008.
(Iš pirmos Žilvino Andriušio knygos visiem deklamuoju vieną gražiausių eilėraščių: „pavasaris ritasi medžių skrandžiais“ – toks gyvybinis džiūgsmas, nors perrašyk dailyraščiu ant velykinių atvirukų, – oi, dar šitas senas ir baisiai gražus: „Iš pradžių atrodo dantis gelia, / o paskui lyg maža rilkė gieda.“; o štai šitas frazė-eilėraštis: „laukas kosmoso senelis“ – jau tokia klasika, kad keletą metų gyvenau įsitikinus, jog tai Slombo tvarinys.)
Nebevargindama Jūsų Bildungo reminiscencijomis, noriu parodyti Jums ir šitą, naujausią Ž. A. knygą štai taip, gražiausia (man) citata:
„Latvijos herbas. Profiliu stovi liūtas ir vienaragis. Jie žiūri į dangų. Netikėtai vaizdas pasisuka, ir mes matom žvėrių teismą. Liūtas jam vadovauja, o teisėja (lyg ir pelė) teisia mažas pelytes, kurios vogė iš liūto parduotuvės taureles. Jas bando išteisint, atseit, pelytės tas taureles palaikė savo bateliais, įkišo letenėles ir bandė išeiti. Taigi teisėja ir postuluoja:
JŪSŲ PARDUOTUVĖJE TAURELES
PELĖS PALAIKĖ SAVO BATELIAIS.
Tačiau šis sakinys galėtų dargi teigti, jog pelės bateliais tik palaikė taureles. Girdite! – Palaikė. Bet tai atrodo dar absurdiškiau nei taureles naudoti vietoj batų. Ką nusprendė Liūto teismas, geriau neprisiminti.
Tai citata iš priešpaskutinio knygos skyriaus „Onirinės istorijos su oniriniais slapyvardžiais“. Šį skyrių skaitydama daugiausia prisikrykštavau, nors autorius vadina jį problematiškiausiu. „Gryna onirika tai nelaikau“, – sako jis knygos paaiškinimuose. Kas yra ta gryna bei negryna onirika – paaiškinimai užima šešis pradinius knygos puslapius. Ištisa paskaita – dėmesio, literatūros studentai! – šitą medžiagą galima naudoti seminarams ir kursiniams. Viskas apie Onirinio metodo efemerijas: „Sapnuose mes esame didesni už save. Kūno miegas yra sielos veikla“ (p. 7), bei apie visą knygos sandarą: skaitytojui išaiškinti ir gerokai „sukramtyti“ visi šeši skyriai.
Kai man kas nors neaišku, imu skaičiuoti. Šįkart skaičiuoti pradėjau nuo pat pirmo skyriaus, nuo „Onirinių linksnių“ – eilutės ten sudėliotos pagal išlinksniuotus įvardžius: išryškinti ir „išcentruoti“ įvardžiai driekiasi per puslapius it stuburas, arba greičiau – kebabinės iešmas, ant kurio sukasi sumauti sapno mėsgaliai. Taigi – slydau tais „ašašaš“, „manmanman“ iešmais, kramčiau po vieną visas autonomines eilutes, kol jos man pradėjo kartotis. Dvejinasi akyse! Versija, kad paprasčiausiai apsvaigau, pasigėriau nuo literatūros – man pasirodė per daug dvasinga, todėl ėmiausi skaičiavimų. Štai jie:
„Man gerai, kai AŠ žiūriu į bet kokios kylančios jūros skvernas.“ (p. 15)
„MAN gerai, kai žiūriu į bet kokias kylančios jūros skvernas (…)“ (p. 26)
„AŠ jaučiu, kad AŠ mirsiu ant tavęs ir man vienodai rodo.“ (p. 17)
„Aš jaučiu, kad aš mirsiu ant tavęs ir MAN vienodai rodo“ (p. 25) – ir dar keli susidvejinimai. Kai sutiksiu Andriušį, paklausiu, ar tie susidvejinimai tyčiniai, ar netyčiniai. Dukart identiškai susapnuoti, ar netyčia taip klonuotai išbyrėję, sijojant visus sakinius per pasikartojančių įvardžių sietelį?
Štai dar vienas „pasikartojančio sapno“ atvejis: „Šunys – suspausti ir presuoti / arba aklai rauginti šlapinasi netolimoj / ateity.“ – iš „Bildungo“ šitie šunys. Sakytum, išsipranašavo sau šitaip Andriušis visus vienuolika „šuniškų popierių“ puslapių jau priartėjusioje ir dabartim virtusioje Onirikos puotoje. Čia rasit visas šuniškumo rūšis – ir telefonu meistrui lojančius „Dirbk!“, ir patį šuniaveidį Anubį. Aš suskaičiuočiau net dvidešimt šešias „šunines“ istorijas, bet neaišku, į kiek istorijų gali skilti viena sapninė frazė? Kiek istorijų gali tilpti viename sapno sakinyje? Ir – ar priskaičiuoti tuos pačius raugintus presuotus šunis (p. 205), kurie čia pakartoti? Tas pats tekstas dviejose skirtingose knygose – ar galima teigti, kad nuo pirmos knygos Andriušis stryktelėjo tiesiai į rinktinę? O galima ir neteigti, – jie gi rauginti, tie negiliai pakasti šunys, kas jiem atsitiks, gi negendantys: „Nejau AŠ tik sukuriu patyręs, kad senu šaukštu tik nešu? (…) Jeigu AŠ praeityje jaučiau tai, ką turėčiau jausti būtent dabar, tai pergyvenau tada savo dabartinę kančią“ (p. 15) – štai vienas galimų onirinių atsakymų į visokius skaitant iškylančius buhalterinius klausimus.
Nepaprastai džiūgavau, šitą knygą gavus – paštu ji atskrido, nuo kitų knygų atskirai supakuota. „Tuščiasis“ knygos priešlapis buvo tirštai prirašytas mėlynu tušinuku. O aš pieštuku prirašiau užpakalinius priešlapius. Gal jie vadinami „užlapiais“? Kaip juos turėčiau vadinti pagal priimtas kalbos normas? Jei ir toliau apie normas – tai baisiai smagu šitą knygą skaityt vien dėl to, kokia ji žavingai nenormali. Ant knygos viršelio – legaliai gautas Salvadoro Dali piešinys „Bal Onirique“. Trečias skyrius – „Makaronizmai“ – toks babeliškas, lyg kas ant puslapio būtų išpylęs internacionalinės sausos sriubos pakelį: „OOOO, BIN DER DIR DEN MINT…/ UUUU, ARE ANI AM ANI ANU… VIČI – PLIČI – PLIUČI – MUČI…/ GOG IS JOG DIGLIG…“ (p. 51). Šiame skyriuje radau ir tekstą, kurį kada nors padeklamuosiu, jei prireiks sukrečiančio tosto: „Grožis – tai MARKINI nuo kurios visomis kryptimis daug kas miršta.“ (p. 84)
Ketvirtame skyriuje – ne tik sapnų nuoplaišos, bet ir jų inspiracijos – „Inspiracijomis“ ir pavadintas šis citatomis bei savicitatomis prapliumpąs autopsichoanalizės skyrius. Nepacituosiu nieko iš antrojo skyriaus – ten „Kalbos pasireiškimas rusų kalba“ – vargas gi po vieną simbolį surankiot ilgiausius sakinius kirilica, – ir nereikia, – vos į rankas paėmę šią knygą, patys pamatysite 56 visiškai juodus puslapius, – baltom rusiškom raidėm tie prašmatniai juodi puslapiai nusnigti.
O šeštasis, paskutinysis, skyrius „Formaturantai“ – visas vien pribraižytas ir pripieštas, – gaila, kad tokios grafikos (ar poetinės geometrijos pratybų sąsiuvinio) apimtis – tik penki puslapiai. Nieko ten baisiai gudraus, bet tai toks dar galutinai oficialiųjų knygynų neužkimšęs reikalas. Todėl visai šviežiai, desertiškai atrodo.
Pratarmėje Autorius taip prasitarė apie „Onirinių linksnių“ skyrių: šalia sudėliotos eilutės „ne visada skaitytinos viena šalia kitos. Konstrukto variantų yra šimtai ir kaskart pagal vis kitas sistemas“. Iš karto puolu bandyti – išsirankioju sakinius, ir juos apyakliai suklijuoju: „MANE įsimyli moterys kaip vyrai įsimyli moteris.“ ( p. 31) / „Persunktos stygos sukelia MAN lapkritį“ (p. 24) / „Negali būti nuobodus dalykas, kurio AŠ negaliu pakeisti.“ (p. 16) / „AŠ noriu nevilties, nuo kurios neslinktų plaukai.“ (p. 18) / „Jau iškopė iš indų ir telšių MANO siela.“ (p. 36) / „AŠ noriu pastebėti, kad lietuvių tautos vaizdas niekuo nesiskiria nuo aliejaus“ (p. 19) / „Jei dabar eiles konotuočiau aikščiau, AŠ tikrai karštai įkaisčiau.“ (p. 20) – dėlioju sau Andriušio duotas kaladėles ir staiga suprantu, kaip sunku bus per nuotolį korektorėms išaiškinti, kad, pvz., nereikia „aikščiau“ taisyti į „aiškiau“ ir kitaip tvarkytis.
Viską pacitavau būtent taip, kaip išspausdinta knygoje. Žinau, kad Kalbos komisija dabar labai griežta ir baisi, neleidžia jokių tarmybinių nukrypimų, tad jeigu kas šios recenzijos citatas, neduodkdie, ištaisytų pagal priimtinas normas – susiraskit visas sapniškai stebuklingas klaidas patys – patys nerkit į šią sapniškų pratybų knygą, į šitą onirinį pramogų parką.
Literatūra ir menas