Gruodžio 28 d. Kaune, kalėdiškais karpiniais išpuoštoje Maironio svetainėje, užbaigti jubiliejiniai poeto, prozininko, vertėjo Stasio Anglickio (1905–1999) metai. Pirmasis minėjimas vyko Kuršėnuose, antrasis – Vilniuje, Rašytojų klube. Maironio lietuvių literatūros muziejaus surengtame vakare dalyvavo poeto sūnūs Anatolijus ir Rimantas Anglickiai, literatūrologas Ramutis Karmalavičius, literatūros tyrinėtojas, leidėjas Stasys Lipskis, Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorius Rimantas Štaras, solistė Jurgita Šalčiūtė, pianistė Daiva Petrulytė, muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.
Pirma vakaro pusė buvo skirta susipažinti su poeto dvasiniu pasauliu, kūryba. J. Šalčiūtė ir D. Petrulytė atliko lietuvių kompozitorių dainas, kurios, A. Ruseckaitės manymu, galėjo patikti S. Anglickiui. R. Štaras paskaitė vėlyvųjų lyriškų poeto eilėraščių.
Antroje renginio dalyje kalbėjo literatūros tyrinėtojai, buvo dalytasi prisiminimais apie jubiliatą. R. Karmalavičius sakė, kad S. Anglickio gyvenimas ir kūryba verti rimtos akademinės monografijos. Jis išskyrė tris intriguojančius momentus, kurie galėtų tapti akstinu rašyti tokį darbą. Visų pirma, S. Anglickis – intelektualus poetas. Taip jį yra pavadinęs Ričardas Pakalniškis. R. Karmalavičius atkreipė dėmesį į tai, kad rimtoji literatūrologija S. Anglickį vertina ne už vėlyvesnius, o už ankstyvuosius eilėraščius, sudėtus į pirmąjį ir antrąjį rinkinius. Tą poeziją jis įvardijo kaip „antilyrišką“, „antidainišką“.
Kita priežastis rašyti apie S. Anglickį, pasak literatūrologo, būtų ir ta, kad šis poetas nėra labai žinomas. Tai vienišas kūrėjas, nepritapęs prie kokio nors literatūrinio sambūrio ar judėjimo. Net literatūrologas Giedrius Viliūnas, suskirstęs rašytojus į kartas, S. Anglickio nepaminėjo.
Įdomūs poeto biografijos faktai. Jis laikė save artimu žemininkams – Vytautui Mačerniui, Alfonsui Nykai-Niliūnui. Literatūrologė Virginija Balsevičiūtė savo monografijoje S. Anglickį įvardijo kaip minėtųjų poetų pirmtaką. Pats rašytojas yra sakęs, jog nedaug trūko, kad po karo jis šoktų į traukinį ir išdumtų. Atsiprašęs sūnų, R. Karmalavičius teigė, kad kūrybai tai nebūtų buvę blogai.
S. Anglickis buvo ir kvalifikuotas germanistas, parašė solidų diplominį darbą apie Mefistofelio vaidmenį legendose ir Johanno Wolfgango Goethe’s kūryboje. Poetas pripažino, kad J. W. Goethe jam darė didžiausią įtaką, o savo protą vadino „getišku“. Pasak R. Karmalavičiaus, S. Anglickis kritikavo Aleksio Churgino Fausto vertimą už „vagneriškumą“. Jis taip pat teigė, kad ankstyvųjų jo eilių nebūtų atsiradę be Rainerio Marios Rilke’s, Georgo Traklio, Stefano George’o.
Literatūrologas svarstė ir apie tai, kokiai politinės pakraipos platformai galėjo priklausyti S. Anglickis. Sykiu su kauniečiu literatūros tyrinėtoju Viktoru Katiliumi jie buvo nusiteikę prieš tautininkus, S. Anglickis net yra parašęs pjesę apie rinkimus. Kaip minties, intelekto poetą jį galima sieti su Bernardu Brazdžioniu, taigi su dešiniąja stovykla. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį poetas nugyveno Sovietų Sąjungoje, bendravo su Antanu Venclova.
Apibendrindamas R. Karmalavičius sakė, kad apie S. Anglickį reikia kalbėti kaip apie visumą. Negalima pamiršti jo pedagoginės ir organizacinės veiklos. Paprašytas įvertinti, kas sieja S. Anglickio poeziją su dabartimi, literatūrologas vardijo: meditatyvumas, refleksinis pradas, antidainiškumas, verlibras.
S. Lipskis pristatė dvi S. Anglickio šimto metų jubiliejaus proga pasirodžiusias knygas: Vytauto Kirkučio Pasaulin žvelgęs akimis Ventos… bei S. Anglickio eilėraščių rinkinį Baltų žuvėdrų puokštėmis. Pirmoji knyga nėra mokslinė monografija, ji parašyta veikiau kaip romanas. S. Anglickis gimė Plungėje, prieš karą gyveno Kaune, vėliau beveik keturis dešimtmečius praleido Kuršėnuose. Ten ne tik kūrė, mokytojavo, vadovavo literatūros būreliui, bet ir dirbdavo įvairius ūkio darbus. Būtent apie pastarąjį gyvenimo laikotarpį pasakoja V. Kirkučio knyga. S. Anglickio poezijos rinktinė pasirodė serijoje „Šimtas gražiausių eilėraščių“.
Prisiminimų apie jubiliatą pažėrė ir sūnūs R. bei A. Anglickiai. S. Anglickis turėjo šešis vaikus, du iš jų mirė. Tėvas buvo labai rimtas ir griežtas. Vasaromis mokydavo vokiečių kalbos, dėstydavo lietuvių literatūrą. Visi kūriniai gulėjo ir tarsi kažko laukė. Kurdavo, matyt, daugiausia mintyse, grįždamas du kilometrus iš mokyklos namo. Pirmoji išleista knyga vaikams buvo ir netikėtumas, ir pasididžiavimas, ir šiokia tokia materialinė parama. R. Anglickis perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą tėvui. Šiuo metu Kuršėnuose yra įsteigta S. Anglickio premija, įteikiama mokiniams už geriausius eilėraščius.
Pirma vakaro pusė buvo skirta susipažinti su poeto dvasiniu pasauliu, kūryba. J. Šalčiūtė ir D. Petrulytė atliko lietuvių kompozitorių dainas, kurios, A. Ruseckaitės manymu, galėjo patikti S. Anglickiui. R. Štaras paskaitė vėlyvųjų lyriškų poeto eilėraščių.
Antroje renginio dalyje kalbėjo literatūros tyrinėtojai, buvo dalytasi prisiminimais apie jubiliatą. R. Karmalavičius sakė, kad S. Anglickio gyvenimas ir kūryba verti rimtos akademinės monografijos. Jis išskyrė tris intriguojančius momentus, kurie galėtų tapti akstinu rašyti tokį darbą. Visų pirma, S. Anglickis – intelektualus poetas. Taip jį yra pavadinęs Ričardas Pakalniškis. R. Karmalavičius atkreipė dėmesį į tai, kad rimtoji literatūrologija S. Anglickį vertina ne už vėlyvesnius, o už ankstyvuosius eilėraščius, sudėtus į pirmąjį ir antrąjį rinkinius. Tą poeziją jis įvardijo kaip „antilyrišką“, „antidainišką“.
Kita priežastis rašyti apie S. Anglickį, pasak literatūrologo, būtų ir ta, kad šis poetas nėra labai žinomas. Tai vienišas kūrėjas, nepritapęs prie kokio nors literatūrinio sambūrio ar judėjimo. Net literatūrologas Giedrius Viliūnas, suskirstęs rašytojus į kartas, S. Anglickio nepaminėjo.
Įdomūs poeto biografijos faktai. Jis laikė save artimu žemininkams – Vytautui Mačerniui, Alfonsui Nykai-Niliūnui. Literatūrologė Virginija Balsevičiūtė savo monografijoje S. Anglickį įvardijo kaip minėtųjų poetų pirmtaką. Pats rašytojas yra sakęs, jog nedaug trūko, kad po karo jis šoktų į traukinį ir išdumtų. Atsiprašęs sūnų, R. Karmalavičius teigė, kad kūrybai tai nebūtų buvę blogai.
S. Anglickis buvo ir kvalifikuotas germanistas, parašė solidų diplominį darbą apie Mefistofelio vaidmenį legendose ir Johanno Wolfgango Goethe’s kūryboje. Poetas pripažino, kad J. W. Goethe jam darė didžiausią įtaką, o savo protą vadino „getišku“. Pasak R. Karmalavičiaus, S. Anglickis kritikavo Aleksio Churgino Fausto vertimą už „vagneriškumą“. Jis taip pat teigė, kad ankstyvųjų jo eilių nebūtų atsiradę be Rainerio Marios Rilke’s, Georgo Traklio, Stefano George’o.
Literatūrologas svarstė ir apie tai, kokiai politinės pakraipos platformai galėjo priklausyti S. Anglickis. Sykiu su kauniečiu literatūros tyrinėtoju Viktoru Katiliumi jie buvo nusiteikę prieš tautininkus, S. Anglickis net yra parašęs pjesę apie rinkimus. Kaip minties, intelekto poetą jį galima sieti su Bernardu Brazdžioniu, taigi su dešiniąja stovykla. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį poetas nugyveno Sovietų Sąjungoje, bendravo su Antanu Venclova.
Apibendrindamas R. Karmalavičius sakė, kad apie S. Anglickį reikia kalbėti kaip apie visumą. Negalima pamiršti jo pedagoginės ir organizacinės veiklos. Paprašytas įvertinti, kas sieja S. Anglickio poeziją su dabartimi, literatūrologas vardijo: meditatyvumas, refleksinis pradas, antidainiškumas, verlibras.
S. Lipskis pristatė dvi S. Anglickio šimto metų jubiliejaus proga pasirodžiusias knygas: Vytauto Kirkučio Pasaulin žvelgęs akimis Ventos… bei S. Anglickio eilėraščių rinkinį Baltų žuvėdrų puokštėmis. Pirmoji knyga nėra mokslinė monografija, ji parašyta veikiau kaip romanas. S. Anglickis gimė Plungėje, prieš karą gyveno Kaune, vėliau beveik keturis dešimtmečius praleido Kuršėnuose. Ten ne tik kūrė, mokytojavo, vadovavo literatūros būreliui, bet ir dirbdavo įvairius ūkio darbus. Būtent apie pastarąjį gyvenimo laikotarpį pasakoja V. Kirkučio knyga. S. Anglickio poezijos rinktinė pasirodė serijoje „Šimtas gražiausių eilėraščių“.
Prisiminimų apie jubiliatą pažėrė ir sūnūs R. bei A. Anglickiai. S. Anglickis turėjo šešis vaikus, du iš jų mirė. Tėvas buvo labai rimtas ir griežtas. Vasaromis mokydavo vokiečių kalbos, dėstydavo lietuvių literatūrą. Visi kūriniai gulėjo ir tarsi kažko laukė. Kurdavo, matyt, daugiausia mintyse, grįždamas du kilometrus iš mokyklos namo. Pirmoji išleista knyga vaikams buvo ir netikėtumas, ir pasididžiavimas, ir šiokia tokia materialinė parama. R. Anglickis perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą tėvui. Šiuo metu Kuršėnuose yra įsteigta S. Anglickio premija, įteikiama mokiniams už geriausius eilėraščius.
literatura.lt
2006 01 04