Žilvinas Andriušis. Bildungas: tractatus antilogicus oniricus philosophicus. – Strofa, 2003
Na, štai. Prieš mane – knyga. (Melas, prieš mane – dvi knygos. Irgi melas. Iš tiesų priešais mane daugybė knygų: „Ispanų-lietuvių kalbų žodynas“, Žemaitės „Raštų“ 1 tomas, 2003-iųjų vadovo knyga (atseit, darbo kalendorius), Vytauto Mačernio „Poezija“ ir daugybė kitų, jau neminint visokių enciklopedijų, žodynų, žinynų ir „Poezijos pavasarių“, sukrautų lentynoj, šūsnies popierių, keliolikos diskelių bei poros tuzinų kompaktų.) Tačiau man dabar rūpi tik dvi knygos. (Vėl – melas, nes rašysiu tik apie vieną… Bet retsykiais žvilgtelsiu ir į antrą, – tas tiesa.) Pirmas pirmos knygos viršelio puslapis – raudonas. (Beje, formatas – 136×206 mm – truputį keistokas.) Jame parašyta: „Bildungas/ Žilvinas Andriušis/ Strofa“. (Kol kas nežinau, ką tai galėtų reikšti ar netgi ką reiškia, juolab kad ir nelabai tikiuosi sužinoti.) Tas pats parašyta knygos nugarėlėje, kuri taip pat raudona. Tas pats pakartojama ir 2,3 knygos puslapiuose. (Beje, knygos vidus, neskaitant raidžių, kurios yra juodos, – baltutėlis.) Tačiau čia parašyta ir dar kai kas: „Vilnius 2003“ (p.2) ir „tractatus antilogicus oniricus philosophicus“ (p.3).
O štai paskutinis viršelio puslapis – juodas. Matyt, todėl raidės jame – baltos. Pirmoje eilutėje parašyta: „Vilnius 2002.IV.23–VIII.27“. Toliau – tekstas. Tekstą pasirašė Sigitas Geda. Maždaug pačiame šio teksto viduryje yra toks sakinys: „Visus tuos komentarus, skivytus, „tauzalus“ (kaip mestelėtų koks klasikas) kitose literatūrose yra smarkiai įteisinusi posmodernioji estetika“. Šio sakinio kontekste šiurpiai griaudžia paskutinio knygos puslapio (ar tik ne 126-ojo?) paskutinis sakinys: „Leidykla neprisiima atsakomybės už autoriaus žaidimus su kalba“. Ar tai tradicinis „Redakcija neatsako…“? Bet kad čia – ne laikraštis. O gal įrašas kaip tik ir reiškia, jog knygoje yra tai, ką kitose literatūrose įteisino postmodernioji? Vadinasi, čia skelbiami tekstai mūsų literatūroje kol kas dar neteisėti? Jeigu jie neteisėti, kaip už tai turėtų atsakyti knygos autorius? Ar būtų galima patikslinti tų kitų literatūrų adresus? O kas gali atsakyti į šiuos ir kitus mano klausimus, jei autoriui visa tai – a… a (sutrumpinta – B.J.)?
Ir vis dėlto pats laikas pakalbėti ar bent trumpai užsiminti apie knygos turinį. (Svarbiausią dalyką kol kas nutylėsiu.) Turinys, jei neklystu (o klysti, kaip sakoma, žmogiška, man – ypač), yra 125-ame puslapyje. Čia nurodyta, kuriame puslapyje ieškoti pratarmės ir skyrių, kurių yra 16.
Pratarmėje teigiama, jog „šis veikalas yra ne tik autoriaus pasaulėžiūros ir jo inspiracijų reprezentantas, bet ir jo sielos atspindys“. (Kaip tik dabar, manau, galima atskleisti, kokia antroji knyga tįso priešais mane. Ji taip pat raudona. Tik ilgesniu pavadinimu: „Bildungas & fragmentai“. Ją 1998-aisiais išleido „vario burnos“. Tačiau ši knyga perpus mažesnė ir neturi nei UDK, nei An, nei ISBN, nors kai kas kartojasi, o kai kas yra kitaip. Va. Todėl dabar ją ramiai užverčiu ir daugiau nečiupinėsiu.) Pratarmėje yra ir daugiau teiginių, tačiau dėl laiko bei vietos („Literatūroje ir mene“, ne paslaptis, visada trūksta vietos) stokos negaliu jų nei aptarti, nei paminėti.
Belieka džiaugtis, kad pereiti prie pirmojo skyriaus, kuris vadinasi „Kalba“, laiko vis dar yra. Kalba kišenėj. Tai antras (pirmas – apie lietuvius, todėl jį sąmoningai nutyliu) ir pats trumpiausias skyriaus tekstas. Jį sudaro 12 raidžių, 1 tarpas ir 1 taškas. (Toliau – semiotikų darbas.) Šį tekstą trumpam pasirinksiu kaip atskaitos tašką. Tuomet virš jo kaip dangiškos išminties pavyzdys pakibtų šitoks daiktas: „Poezija yra sutartis tarp žmogaus ir ženklo. Niekad jos nedėstei kokiam išaugtiniam operatoriui?“ (Čia neva tarp kitko leptelsiu, kad gerb. Ž. Andriušis nufilmavo mano 30-ąjį gimtadienį…) Kairėje puikiausiai tinka žvėriškai kanceliariškas „Iš kalbos pasidaro dvi pagalbinės organizacijos“, o apačioje gula liaudiškai švelnus „Knyga knygą nuramina“. Būdamas politiškai korektiškas, dešinėje palikčiau vietos konservatoriams, tačiau toks nesu, tad skubu įrašyti: „Kam reikia sąvokų šokant aušros vartų lygyje?“
Žinia, jog kalbų daug, o pasaulis tik vienas verčia mane peršokti (nervingai žvilgčiojant į laikrodį) prie skyriaus „Pasaulis“. Ganėtinai pasaulietiškai skamba sakinys: „Gėris yra moksliškas pogrindis“. Grynai pasauliniu pavadinčiau šį: „Pasaulinis darosi iš vaikystės noro kampo tarptautinėje erdvėje“. Ar kas nors prieštarauja? Ne? Tuomet dar vienas įrašas: „Lacanas man sakė, kad mano padaras iš padarų atverkė į Europą“. Toks pasaulis, todėl net ir pačiuose aukščiausiuose taškuose „Žemiausios tiesos – trebos“. Trumpas skyrius. Toks pat trumpas ir „Žmogus“. O ar gali būti žmogus ilgesnis už pasaulį? Na, nebent, kai miega. „O kur moteris?“ – ko gero, paklaustų A. Rybalko. „Moteris – svarbiausia!“ – patikintų O. Baliukonė. Nedrįsiu ginčytis, nors, man atrodo, kad visi lygūs. Valkatos ir prezidentai, moterys ir net poetai, – visiems (bent jau ne penktadieniais) užtenka vietos „Trečiame brolyje“. Svarbu nepamiršti, kad „žmogus kinta o voverė ne… Darwinas sakė tokia laikinoji atranka vyksta išganingose vietose kur viskas maišos“.
Norisi pažvelgti kitaip ir manyti (prieš tai su kuo nors pasitarus), kad laikas yra moteris. Ir atvirkščiai: moteris yra laikas. Arba nėra – nei laikas, nei moteris (žodžių tvarka – pagal abėcėlę). Keista, kad, nesant laiko, kai kas staiga puola šerše-lia-famintis. Ir ką jie sau mano, tie užsieniečiai… Nors „Šiaip tai kiek tu vienąkart gimei?“ A???
O dabar pasižiūrėkime, nes „nėra geresnės kelionės kaip grįžti žvilgsniu“. Čia svarbu vaizdas, o ne kablelis, todėl reikia žiūrėti, o ne kabliuotis, kaip tai neretai pasitaiko. Juolab kad ne tik leidykla, bet ir redakcija už visa tai neatsako. (Tegul kas nors kitas, net ir neklaustas, atsako.) Todėl miegokit ramiai, gerbiami redaktoriai, taip pat ir judu, Liudvikai su Alvydu, nes tai tikrai ne Dariaus Pocevičiaus tekstas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio: „Kuo daugiau baleto, tuo mažiau miško. Kuo daugiau haliucinacijų, tuo daugiau baleto“. O paskui – vėl apie lietuvius.
Apie garsą autorius žino daug. Na, jei per drąsiai pasakiau, tai bailiau patylėsiu: jis keletą yra girdėjęs. Už šiuos žodžius galiu atsakyti pats. Nors ir dabar. Todėl tikiu: „Muzika viena sudaryta iš garsų. Ji tam moteris“. Na štai. Dar viena.
Kol statistika guli ir miega (juk moteris), statistai tvirtai stovi. Apie sielą, kaip ir apie moterį, nieko neišmanau. Aš netgi nesu jos matęs. (Ne moters. Sielos.) Todėl šį skyrių verčiau tegu skaito Rička (Ričardas Šileika, – B.J.).
Po to skyriai „Sapnai“, „Būsenos“, „Kūryba“, „Forma“, „Miestas“, „Valstybė“, „Šalys“, „Gamta“… O, štai kur mano žirgelis. Bet, pasirodo, nėra ko per anksti džiūgauti, nes, kaip aiškėja, „Nėra gamtos – yra realybė“. O realybė, pasak klasiko, yra reali. Ji tokia: „Gražus miškas tas, kai apsiverkti norisi, kai ateini ir rūkai…“
Dar yra „Gyvenimas“ su citatomis. Tik apmaudoka, kad nėra nuorodų, iš kur paimtos šios citatos, nes būtų smagu, kai koks susismulkinęs skaituoklis (pvz., aš) suskubtų tikrinti, ar tiksliai pacituota, ar neiškreipta mintis, ir dideliam džiaugsmui ar nusivylimui cituojamo sakinio nerastų. Ką jis tuomet darytų?.. Ai, ne mano reikalas…
122, 123 puslapiuose žodis, kuris, išvertus į vieną iš daugelio A.A. Jonyno kalbų, skambėtų taip: „aiia“.
Nutylėjau svarbiausia – 1 puslapį. Čia yra autografas („Benui nuo Žilvino“, – vadinas, tai Žilvino knyga?)! Jis pradedamas žodžiu „Maskoliškės“, o baigiamas data „2003.09.19“. Autografo teksto necituosiu, nes jis be galo, t.y. be taško, ir labai asmeniškas.
Pagaliau atėjo metas (senkant laikui) apibendrinti, kas pasakyta, ir įvertinti, kokia tai – gera ar bloga – knyga. Ogi nežinau. Tai ne mano reikalas. Aš už tai neatsakingas. Tegu atsakingasis sekretorius rūpinasi.
Rašyk toliau, Žilvinai. Yra vilčių. (Man – kol kas – irgi.)
P.S. Deja, deja. Visą laiką žvalgęsis į eilutes, apie knygą nieko nepasakiau, nes, pasirodo, „KNYGA YRA KELETAS TARPŲ TARP EILUČIŲ“. Bet man kas – aš tik pro šalį ėjau ir į redakciją užsukau parūkyti.
A... a.
Literatūra ir menas, 2003 11 07, nr. 2975