Be pavadinimo. BJ nuotraukaBe pavadinimo. BJ nuotrauka        Straipsnyje „Apie žodžio prigimtį“ („О природе слова“, 1921) Osipas Mandelštamas kėlė klausimą, ar rusų literatūrą galima vadinti corpus unum, saugantį tapatybės tęstinumą. Atsakydamas į pesimistinę Piotro Čaadajevo (1) viziją, tvirtinančią istorinį ir kultūrinį Rusijos atskyrimą tiek nuo Vakarų, tiek nuo Rytų tradicijos, tikrą intelektualinę skraidūnę, O. Mandelštamas tvirtino, jog būtent kalboje slypi ta achroniška jungtis (remiantis bergsoniškąja samprata), kuri lemia tautinės literatūros genotipą ir atskleidžia vidines tautos mąstymo struktūras. Tuo pačiu „sidabro amžiaus“ poetas pripažino ir išorinių tarpusavio ryšių svarbą, ir prasmių substratų įtaką žodžiams, kurie nuo pat savo etnogenezės mezga dialogą su kitais kultūriniais dariniais. Dėl šios priežasties, anot O. Mandelštamo, rusų kalba tęsia helenistinę tradiciją, kaip kad romanų kalbos tebesaugo lotynų kalbos paveldą.

 

Diskursas apie nacionalinės kalbos vaidmenį kuriant identitetą atveria mums keletą interdisciplininių perspektyvų: atsižvelgiant į tai, kad tapatybės formavimas yra iš esmės psichosociologinis procesas, susijęs su asmens savęs, kaip individo ir kaip tam tikros grupės nario, suvokimu, būtina pabrėžti ir antropologinių, etnolingvistinių, sociologinių studijų svarbą. Tautinės literatūros –­ „vietos“, kuriose gaminami ir perduodami tam tikri vaizdinių kompleksai – atspindi šiuos psichoantropologinius identiteto formavimo veiksnius. Kultūrologas Jurijus Lotmanas, kalbėdamas apie šių reiškinių literatūrose analizę, pasiūlė vartoti „semiosferos“ terminą, kuriuo nacionalinė literatūra (taip pat ir kultūra, kurios verbalinė išraiška yra ši literatūra) įvardijama kaip kolektyvinis intelektas ir kolektyvinė atmintis, t. y. neindividualus tekstų (makro-ženklų) kūrimo, saugojimo ir perdavimo mechanizmas (2). Tokiu būdu tautos kultūrinė erdvė sutampa su kolektyvinės atminties erdve, pasižyminčia tam tikromis konstantomis – kultūriniais kodais. Tačiau kolektyvinė atmintis nėra stabili ir nekintanti struktūra, priešingai – tai „dialektiška“ atmintis, kuri dinamiškame istorijos sraute išsirenka ir aktualizuoja skirtingus tekstus, taip transformuodama ir vidinę kolektyvo organizaciją.

 

J. Lotmanas skiria informatyvią atmintį ir kūrybinę atmintį, atsižvelgiant į nevienodą jų santykį su laiku. Kūrybinė atmintis yra iš esmės panchroniška, daugiasluoksnė, nes steigia dialogą su įvairiais praeities tekstais kaip su bendralaikiais, panaikindama istorinio sąlygiškumo konotacijas. Tai reiškia, kad tekstai lyginami sinchroniniu, o ne diachroniniu principu. Tokia atmintis gali netikėtai apversti „atsiminimo-užmiršimo“ paradigmą, visiškai modifikuodama kultūrinę gramatiką. To pavyzdžiai galėtų būti Dante’s „Dieviškosios komedijos“ įtaka itališkojo Risordžimento literatūrai ar Vita nuova įtaka rusų simbolistų teosofizmui, anglų metafizikų atgarsiai T. S. Elioto kūryboje ir taip toliau.

 

Nors J. Lotmanas pripažįsta, jog kalba kartu su tradicija yra kultūrinės tapatybės atrama, nenusigręžia ir nuo ir ekstranacionalinių visumų idėjos, kurią yra išplėtojęs ispanų literatūros komparatyvistas Claudio Guillénas (3). Pavyzdžiui, kas yra dvikalbystės ar daugiakalbystės fenomenas – S. Becketto, V. Nabokovo, M. Kunderos, P. Celano? Ar tai – dvilypio elgesio padarinys, ar sudėtingo daugiaformiškumo, literatūrinės minties „tarptautiškumo“ suvokimas ir kosmopolitinės Goethe’s Weltliteratur (4) idėjos siekimas? Šis vokiečių rašytojo 1827 m. pasiūlytas terminas akcentavo literatūros fenomeno universalumą, nacionalinių literatūrų giminiškumą, bendro mitologinio ir kultūrinio paveldo egzistavimą. Erichas Auerbachas straipsnyje „Philologie der Weltliteratur“ („Pasaulinės literatūros filologija“, 1952) apibrėžė visuotinę literatūrą kaip daugiaformį bendro likimo foną. Remiantis tokia nuostata, nacionalinės kalbos yra reikalingos tik kaip pagalbiniai įrankiai, daugiau techninis nei koncepcinis priartėjimas prie nenutrūkstamo literatūrinio dialogo srauto. Tam tikra prasme ši literatūros samprata jau buvo įgyvendinta viduramžių kultūroje, kurią vienijo lotyniškasis „ekumenizmas“ (šv. Augustino sąvoka), iki pat Renesanso epochos ir kalbų „susiskaldymo“ išlaikęs solidų kultūrinės Europos tapatybės tęstinumą. Situaciją dar labiau komplikavo romantizmas, kuris kosmopolitiniams apšvietos principams priešina individualaus tautinio identiteto svarbą. Tautos sampratos sklaida neabejotinai turėjo įtakos tam, kad buvo susidomėta mažesnėmis kalbų grupėmis (pvz., Herderis domėjosi baltų kalbomis), jų folkloriniu paveldu (ukrainiečių liaudies kūryba Gogolio raštuose).

 

Vis dėlto ryšys tarp kalbos ir tapatybės neapsiriboja šiais trumpais svarstymais apie antitetinį nacionalumo ir universalumo santykį. Visa XX a. literatūra reaguoja į vadinamąjį „epistemologinį lūžį“, paženklinusį filosofinės minties raidą (M. Heideggeris, L. Wittgensteinas, hermeneutika), kurio dėmesio centre atsiduria kalbos ir būties tarpusavio jungtys. Poetiniai dadaizmo, siurrealizmo, futurizmo ir kitų lingvistinių eksperimentalizmų judėjimai liudija naujos tapatybės ieškojimą, deformuojant ir dekonstruojant kalbines formas. Claudio Guilléno nuomone, modernioji literatūra apskritai pasižymi vis didėjančiu nepasitikėjimu žodžiu ir lingvistine inquietudo („nerimasties“) būsena, kuri nusidriekia nuo simbolistų iki fragmentizmo, tylos poetikos, beveik antiliteratūriško F. Kafkos kalbos santūrumo. Beje, vien F. Kafkos atvejis galėtų pasiūlyti nemažai medžiagos studijai apie kultūrinį identitetą ir atmintį: gimęs Prahoje ir priklausęs žydų bendruomenei, F. Kafka suartėja su vokiečių kalba ir kultūra. Gilus kaltės jausmas, kuris, anot artimo F. Kafkos draugo ir biografo Maxo Brodo, lemia nuolatinių teismų, procesų ir bausmių vykdymą rašytojo novelėse ir romanuose, yra iš dalies neįvykusio dialogo su hebrajiška tapatybe, iš dalies apskritai žmogiško susvetimėjimo padarinys.

 

Kalbant apie žydų bendruomenės kultūrinę atmintį, George’as Steineris pabrėžia unikalią hebrajų tautos identifikaciją su vieninteliu tekstu, Senuoju Testamentu, kurio „aktyvus“ skaitymas tampa pagrindine jungtimi su gimtąja žeme ir jos tradicija, kiekvienas Knygos komentavimas virsta atvertimi, asmeniniu ir visuotiniu grįžimu namo (5). Šiuo atveju kultūrinio identiteto apibrėžimo ieškojimas galėtų apimti ir religinės tapatybės problematiką, tuo labiau kad literatūroje randame ryškų religinės minties pėdsaką (krikščionybės ženklai T. Tasso, A. Manzonio, F. R. Chateaubriand’o, L. Tolstojaus raštuose, dostojevskiškoje „kristologijoje“, viduramžių literatūros simbologijoje ir t. t.).

 

Tačiau stabtelėkime ties tapatybės genezės klausimu, ties kultūrinės identifikacijos strategijomis. XIX a. vokiečių filologija įtvirtino mitą apie graikišką Europos kilmę: tai filosofinės minties formavimas (Sokratas, Platonas, Aristotelis), politinė savimonė (Periklis, Temistoklis), literatūrinė kūryba (Pindaras, Sapfo, graikų tragedija), pasiekę mus pro lotynų kultūros filtrą. Šiandien dar tik pradedama kalbėti apie realų graikų pasaulio ir aplinkinių kultūrų (Mesopotamijos, semitų, hetitų) tarpusavio ryšių suformuotą sinkretizmą. Iš tiesų graikų mitologija suvaidino lemiamą vaidmenį, kuriant vakarietiškos kultūros atmintį: mitas – simbolinis žmogaus būsenos vaizdavimas – padėjo pagrindus ne tik socialinių ir moralinių modelių pasirinkimui, bet ir pasiūlė neaprėpiamą temų (archetipų ir vaizdinių) repertuarą, kuris literatūrinėje kūryboje virto tikrais kultūriniais τοποι (italų lit. kritikas Cesare’as Segre’as apibrėžia literatūrinius topus kaip „kolektyvinės atminties vietas“, kuriose stereotipiniu pavidalu išsaugomos veiksmo, situacijų ir kt. schemos (6)). Galima palyginti Odisėjo mito adaptavimo formas tremtinių ar išeivių kūryboje (Ovidijus, Dante, D. A. Walcottas, J. Joyce’as, J. Brodskis, A. Nyka-Niliūnas...), kurių daugelis tapatinosi su „didžiojo graikų nostalgiko“ (M. Kunderos apibrėžimas) figūra. Taip pat Orfėjo, Antigonės, Sizifo, Fedros mitų literatūrinės kontaminacijos. Tematologijos studijos linkusios atskirti dvi literatūrinio mito kategorijas: iš mitologinio pasaulėvaizdžio pasiskolintas mitas (teksto perėjimas nuo žodinės kultūros formos į rašytinę kodifikaciją) ir pačios literatūros susikurtas mitas (pvz., Don Giovanni). Kitas išskirtinis temų generavimo šaltinis, kuris kartu su graikiškuoju paveldu stimuliuoja kultūros atmintį, yra, žinoma, Šventasis Raštas: ne tik atskiri mitai ir epizodai, bet ir gausūs Biblijos perrašymai (vienas paskutiniųjų – José Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, 1997).

 

Paskutinis su šia tema susijęs svarstymas apimtų postkolonijinių literatūrų, šiandien sudarančių žymią Amerikos ir Afrikos kontinentų literatūrų dalį, tapatybės problematiką. Po ilgalaikio europocentrizmo dominavimo šios literatūros atsidūrė ties kultūrine kryžkele: viena vertus –­ kolonijinės kultūros palikimas, kita vertus – etninio identiteto atgavimo būtinybė. Diskusija, kokia turėtų būti Afrikos literatūra dekolonizacijos epochoje, išryškina kalbos klausimą (čia vėl svarbus kalbos ir tapatybės, netgi kalbos kaip tapatybės santykis). Kai kurie rašytojai sąmoningai renkasi buvusio kolonizatoriaus kalbą, argumentuodami, kad taip jų kūryba turės didesnes kultūrinės ir geografinės sklaidos galimybes ir taps visaverčiu atsaku į tautos patirtą agresiją. Tarp šių rašytojų – tunisietis A. Meddebas, pasirinkęs prancūzų kalbą, Nigerijos rašytojas C. Achebe’as, rašantis angliškai. Be to, ir Paulis Celanas, poeziją rašęs tautos, išnaikinusios jo artimuosius, kalba. Gana skirtinga atrodo Lotynų Amerikos ir Karibų literatūrų realybė, kur ilgas sugyvenimas su svetimšalių kultūra lėmė naujų hibridinių (kreolinių) kultūrinių tapatybių susiformavimą. Būtų galima išskirti ir mažai nagrinėtą vadinamąjį „vidinės kolonizacijos“ fenomeną, pavyzdžiui, afroamerikiečių judėjimą už jų kultūrinio identiteto ir atminties pripažinimą, kuris įkvėpė tokius meninius reiškinius kaip Harlem Renaissance JAV ir „negritude“ Prancūzijoje, kuriame dalyvavo ir Jeanas-Paulis Sartre’as su „Juoduoju Orfėjumi“ (1948).

 

George’as Steineris teigia, kad atsižvelgdami į platų šiandienos masinės migracijos reiškinį, mes regime naujo literatūrinio žanro, kurį būtų galima pavadinti ekstrateritoriniu, gimimą. Su literatūros intertekstualumu susipinantis visuomenės multikultūralizmas paverčia „nacijos“ savoką, anot B. Croce’s, pseudokategorija, tad galbūt Weltliteratur idėja pasieka aukščiausią savo realizacijos tašką.

____________________________________________
1 Aštuonių „Filosofinių laiškų“ (1828) autorius (1796–1856).
2 Lotman J. Atmintis kultūrologijos požiūriu // Kultūros semiotika (vert. D. Mitaitė). – V.: Baltos lankos,­ 2004. – P. 295–299.
3 Cl. Guillén. ENTRE LO UNO Y LO DIVERSO. INTRODUCCIÓN A LA LITERATURA COMPARATA („Tarp vieno ir skirtingo. Įvadas į literatūros komparatyvistiką“). – Barcelona, 1985.
4 Vok. Weltliteratur – pasaulinė/visuotinė literatūra.
5 Steiner G. NO PASSION SPENT. 1978–1996.
6 Segre C. NOTIZIE DALLA CRIS. –­­ Einaudi, Torino, 1993. – P. 216.

 

Literatūra ir menas

2009-07-03