Renata Šerelytė. BJ nuotraukaRenata Šerelytė. BJ nuotrauka       Nobelio premijos laureatė Wisłava Szymborska savo puikioje knygoje „Neprivalomi skaitiniai”, su humoru recenzuodama ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir kalendorius, receptų knygas, sapnininkus ir panašią lektūrą, teigė, kad būti vienišiems kosmose – anokia čia bėda. Ir kas gi čia baisaus, jei nėra jokių žalių žmogeliukų?.. Galėtume džiaugtis savo unikalumu. Be to, galbūt ir mūsų melas mažiau pasklistų ir šiame pasaulyje, ir kosmose. Gi dabar kosmosą daugelis įsivaizduoja kaip kenksmingą objektą, iš kurio į Žemę spinduliuoja visokia bjaurastis: infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai, nežemiška radiacija ir panašiai. O ką į kosmosą išspinduliuojame mes?.. Kaip žemiškos ir kaip dvasinės būtybės?.. W. Szymborskos nuomonei artimas C. S. Lewiso požiūris, kosmosą atskleidžiantis kaip savotišką dvasinę, nematerialią struktūrą, kaip nepaprastai seną Dievo sukurtų pasaulių ansamblį, kuriame planetos (Jupiteris, Saturnas, Venera, Merkurijus, Marsas ir Žemė) vaizduojamos kaip dvasių personifikacijos (C. S. Lewis, „Kosminė trilogija”), o nuodėmė ir nuopuolis yra bendri simboliai.

 

Kadangi tokie požiūriai artimi krikščionybei, kurią racionalus šio pasaulio protas neretai laiko pasakomis ir neįrodytais mitais, nenuostabu, kad jie nėra populiarūs. Ir nors kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, kad ir K. Vonnegutas, mokslinę fantastiką laiko „blogiausia literatūros rūšimi”, visgi sunku paneigti, kad būtent šios literatūros kūriniuose atsispindi daugelis žmonijos manijų, baimių, nuojautų, utopijų, idealaus ateities pasaulio įsivaizdavimas. Tačiau kadangi laikas nėra linijinis reiškinys, ateitį, tobulesnę už praeitį, gali įsivaizduoti nebent aklas optimistas. Ar proto kartais negalima pavadinti tokiu „aklu optimistu”?.. Juk daugelis įspūdingiausių atradimų susiję su baisiausiais nusikaltimais. Ne veltui sakoma, kad ateitis priklauso Dievui – žmogus numatyti jos negali. Paprasčiausiai todėl, kad ne jo valia sukūrė ir erdvę, ir laiką, kuriame tenka gyventi.

 

Tačiau pulti protą, kaip teigė G. K. Chestertono herojus, katalikų kunigas tėvas Braunas, atliekantis dvasiškiui nebūdingą seklio vaidmenį, – „bloga teorija”. Protas žmogui duotas kaip dovana ir galimybė realizuoti save ir padėti kitiems, įžvelgti tai, kas išmintinga. Kai protas pernelyg sureikšminamas, trumpiau tariant, kai jis tampa Dievu – tada pasaulis pasidaro „labirintu be centro” (taip tėvas Braunas apibūdino ateizmą). „Būsite kaip dievai” – sakė žaltys, ragindamas pirmuosius žmones paragauti pažinimo vaisiaus. Taigi koks tas mūsų pažinimo skonis?.. Ir ar esame mes dievai?..

 

Bene plačiausiai mokslinę fantastiką atstovauja amerikiečių rašytojai (R. Bradbury, I. Asimov, M. Crighton, R. Schekley, H. Cattner ir kt.), o tipingiausia ir įspūdingiausia figūra būtų, ko gero, Arturas Clarkas. Pagal jo „2001 metų kosminę odisėją” pastatytas garsus S. Kubricko filmas žinomas viso pasaulio žiūrovams. Šiame kūrinyje nežemiškas protas inspiruoja primityvų beždžionžmogį tapti protingesniu – taigi įkvepia jam „dieviškos dvasios”. Vėliau tas pats nesenstantis ir nemirštantis Protas romano herojų veda klaidžiais kosmoso keliais į savo planetą – tam, kad jį numarintų ir prikeltų kaip naują būtybę. Ir nors toji būtybė skirta gėriui (sunaikina branduolines raketas virš Žemės), nors ji iškyla kaip Superproto dalis, skaitytojui gali būti baisu. Tobulas Superproto įrankis gąsdina – gal todėl, kad neturi nieko žmogiško, gal todėl, kad jo mirtis ir prisikėlimas – abejotini, tarsi betiksliai. Kam Protui reikalinga būtybė, kurios išsivystymas gerokai žemesnis, nei jo?.. Ar tas Protas kartais nėra savotiška mirusi erdvė, įsiurbianti ir sunaikinanti gyvybę?.. Panašiai nutinka ir kitame Clarko kūrinyje – romane „Susitikimas su Rama”, kuriame Žemės įgula, tyrinėdama keistą objektą, skriejantį pro Saulės sistemą, randa daugybę nepaprastų, žmogaus protui nesuvokiamų dalykų, tačiau jie žmogui neatskleidžiami. Objektas – kosminis cilindras, pavadintas Rama, – išdidžiai praskrieja pro žmogaus akis ir, pasisėmęs energijos iš Saulės, amžiams dingsta kosmoso toliuose. Taigi „pažinimo obuolio” žmogui neduodama atsikąsti. Juo tik pamasinama.

 

Pernai lietuvių kalba išleistame romane „Vaikystės pabaiga” A. Clarkas vėl vaizduoja žmones toli pralenkusią ateivių civilizaciją, kuri Žemėje sukuria rojų – gyvenimą be karų, bado, ligų ir skurdo. Tačiau ateiviai uždraudžia žmonėms skrydžius į žvaigždes. Draudimas, tabu – panašu į Biblijos perspėjimą. Toks draudimas žmonėms kelia įtarimą. Galingieji ateiviai pasirodo besą tik kito, dar galingesnio, proto valios vykdytojai. Ir šitas Protas ganėtinai baisus. Visa žmonijos istorija – nuo seniausių laikų iki šiuolaikinės civilizacijos laimėjimų – jam tėra vaikystės tarpsnis, kuris turi baigtis sunaikinimu. Sunaikinama materija – daiktai, kūnai, objektai. Žmogiški ryšiai, žmogiškumas, tėvų ir vaikų santykiai, meilė. Pagaliau – ir pati Žemė. Kaip neprotinga vaikystė, kuri Protui nėra svarbi. Jis netgi vaikus performuoja (kaip „2001 metų kosminės odisėjos” herojų) – „perrašo” jų atmintį, sunaikina savastį ir žmogaus kaip būtybės statusą. Žmogus nebetenka individualumo – individualumas Protui nesvarbus, nes Protas – vientisas, vienas. Bet šis vienis niekuo neprimena dieviškojo Vienio ir Vientisumo, kuriame kiekviena gyvybės forma, žolės stiebelis ar triušis tai būtų, jau nekalbu apie žmogų, randa savo vietą. Siela ir kūnas Dievo akyse yra vienis. Ne veltui Šventajame Rašte kalbama apie kūno iš numirusių prikėlimą – ir tai nebūtinai turėtų reikšti fiziologijos triumfą, nes juk pasakyta, kad bus pasėtas juslinis kūnas, o atgims dvasinis. Mūsų kūnas su dvasia susietas tokiais glaudžiais ryšiais, kaip vanduo – su ąsočiu. Vienas be kito jie nėra Vienis.

 

O vaikystė... kodėl Biblijoje sakoma, kad vaikai paveldės dangaus karalystę?.. Kad reikia būti tokiais, kaip vaikai?.. Ką tai reikštų?.. Infantilumą?.. Amžiną nesubrendimą?.. Anaiptol. Vaikas arčiausiai Dievo, kol jis nesugadintas pasaulio melo ir veidmainystės. Kol jis „nepažinus”. Neparagavęs draudžiamo vaisiaus skonio. Taigi nenuostabu, kad Protas naikina vaikystę kaip jam visiškai svetimą ir nesuprantamą dalyką – nes Protas niekada nebūna vaikiškas, tik retsykiais – infantilus. Bet ir infantilumas – žmogiška savybė. O šaltasis kosminis Protas neturi nieko, kas yra žmogiška. Jeigu žmogiškumas nėra universali vertybė, apimanti kur kas daugiau, nei mūsų vaizduotė sugeba įsivaizduoti, tuomet visatoje žmogui nėra ką veikti.

 

Kitas mokslinės fantastikos autorius, kurio kūriniai irgi tapę savotišku šios literatūros „aukso fondu” – lenkų rašytojas Stanislavas Lemas. Daugeliui žmonių žinomas pagal jo knygą sukurtas puikus Andrejaus Tarkovskio filmas „Soliaris”, kuriame vaidina lietuvių aktorius Donatas Banionis. „Proto” vaidmenį šiame kūrinyje atlieka mįslingas, neperprantamas, mąstantis okeanas – tai, kad jis ne formuoja žmogų pagal savo šabloną, o tarsi įsiklauso į jį, – šis niuansas skiria Lemo romaną nuo Clarko kūrinių, kuriuose kosminis Protas ignoruoja žmogaus pastangas. Kadrai, kuriuose vaizduojamas keistasis nežemiškas okeanas ir nebyliai tekantis vanduo netoli Kelvino namų – mįslingi, širdį gniaužiantys savo grožiu ir didingumu simboliai, primenantys pasaulio pradžią, kuomet Dievo dvasia pleveno virš vandenų. Tai, ką nežemiškas okeanas siunčia Kelvinui, gali būti traktuojama kaip savotiškas Žodžio tapsmas Kūnu.

 

Žinoma, žmogui, kuris jau yra paragavęs pažinimo vaisiaus skonio, tai yra ne tik nesuprantama, bet ir siaubinga. Nes to neįmanoma logiškai paaiškinti. Neįmanoma suprasti Kitokio Proto, jo logikos, jo mąstymo prasmės ir tikslingumo. Antra vertus, kadangi planetoje, be okeano, nėra jokios sausumos, apskritai daugiau nieko nėra – tai galima suvokti ir kaip savotišką Dievo autonomiją. Jis egzistuoja tarsi pats sau. Todėl „Soliaris” sukelia nepaaiškinamą liūdesį. Liūdesį inspiruoja ir „Nenugalimasis”, kitas S. Lemo romanas, pasakojantis apie mechaninės gyvybės galimybę. Tai pasaulis, kuris turi savotiškų sąsajų su mūsų pasauliu, pasižymi netgi emocijomis, tačiau jis niekada nebus mums suprantamas ir priimtinas. Galbūt todėl, kad jis panašus į sapną, dvasia jame dar tebeplevena, o Žodis dar tebeieško savo formos.

 

Atradimu man tapusi C. S. Lewiso „Kosminė trilogija” (trys romanai : „Toli nuo tylinčios planetos”, „Perelandra”, „Klaikioji galybė”) nėra mokslinės fantastikos objektas nei tematikos, nei žanro atžvilgiu. Nepavadinsi šio kūrinio nei fantasy, nei mitologine, nei tuo labiau – masine populiariąja – literatūra. Ką bekalbėti apie viduramžių legendų (kad ir apie Merliną) ir astrologijos reanimaciją – juk net ir daugelis paslaptingais dalykais tikinčių žmonių skeptiškai žvelgia, tarkim, į astrologiją, laikydami ją šarlatanų ir apsukrių verteivų bizniu. Tačiau jei kosmoso sandarą aiškintų tik astronomija, o žmogaus evoliuciją – tik Darvino teorija, ar nebūtų mūsų vaizduotė suvaržyta, nuojauta paniekinta, o protas nuvestas klaidingu keliu?.. Astronomijos pasaulis – nepaprastai didingas, tačiau ir atšiaurus. Žmogus jame – tik dulkė, tik šapelis. Nepajėgiantis pasiekti žvaigždės. Tačiau argi yra pasakyta, kad žvaigždes galima pasiekti ranka?.. Ar žmogaus dvasia pati negali tapti žvaigžde?.. Jeigu taip, tai nėra ko stebėtis – dvasios nepasieks jokia ranka iš kūno ir kraujo.

 

Lewiso trilogija nesureikšmina mokslo faktų ir duomenų, nors jais ir naudojasi. Mokslas neretai gali tapti jėgų, į kurias žiūri su pašaipa, įkaitu. Protas – taip pat. (NKEI institutas, apie kurį rašoma trečioje dalyje – mokslinių eksperimentų vieta, tapusi Babelio bokšto simboliu ir jo griūties vieta). O suvokti kosmosą kaip Dievo veiklos sritį, tegu mums ir neregimą, ir ne visada suvokiamą – argi tai nėra paguoda šiuolaikiniam žmogui, kuris blaškosi labirinte be centro?..

 

F. Dostojevskis yra pasakęs: „Jeigu Dievo nėra, viskas galima”. Taigi jei Jo nebūtų, iš tiesų galėtų egzistuoti toks Protas. Ir mes jam nebūtume reikalingi – būtume ne jo kūriniai, o svetimkūniai, kuriuos reikėtų perkurti. Ir perkūrimas šiuo atžvilgiu reikštų tik mechaninį veiksmą. Dvasios mums niekas neįkvėptų.

 

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-06-06