Accessibility Tools

Ramonas-VincasRamonas-VincasVincas Ramonas. Dulkės raudonam saulėleidy. Romanas. Išleido LKSD Liet. Knygos Klubas. Chicago, 1951 m. 396 p.

 

Vincas Ramonas apie dvidešimt penkeri metai dirba lietuvių beletristikoje. Jisai į spaudą išėjo anais laikais, kada pradėjo reikštis naujausioji karta po pirmojo karo. Sykiu su juo periodikoje žymėjos Juozas Grušas, J. Paukštelis, Salomėja Nėris ir dar eilė kitų. Vieni jų ilgainiui nubiro pakelėje ir išnyko, sukurstę vilčių, bet vėliau neištesėję. Kiti išsimušė tarp pirmųjų.

Iš jų V. Ramonas sudaro lyg ir kokį vidurį. Jis pradžioje atkreipė dėmesį ir sužadino viltis, išleido knygą „Dailininkas Rauba” ir paskui ilgokai tylėjo. Priežasties gal reikėtų ieškoti lyg ir per mažame susidomėjime minėtu veikalu, o gal ir tame paprastame psichologiniame reiškinyje, kad kūrėjams reikia tam tikros atvangos, kuri, iš šalies žiūrint, dažnai atrodo lyg ir koks dykinėjimas, o iš tikrųjų esti naujas brendimas. Mūsų nuomone, kenksminga iš rašytojo reikalauti, kad jis be atsipeikėjime duotų veikalą po veikalo, lygiai tokiu pat produktingumu, kaip duonkepys šauna krosnin savo kepalus. Tai gal ir tiktų tiems dideliems kraštams, kur poetas, dramaturgas ar beletristas iš savo kūrybinio darbo minta, bet mažoje šalyje tai vargiai pasiekiama. Tokioms sąlygoms esant, mums gal būtų tikslingiau duoti mažiau veikalų, nesiblaškyti, bet susitelkti prie esminių išgyvenimų, juos išreikšti pagrindiniuose savo kūriniuose, tegul jų ir mažiau bebūtų. Tokia perspektyva ypač niūkso šiais kūrėjui sunkiais tremties laikais, kada daugeliui mūsų rašto ir meno žmonių kasdieninę duoną pelnytis tenka itin tirštu veido prakaitu. Mūsų gi raštų praeitis rodo, kad užtenka vienų Donelaičio „Metų” ar vienos „Amerikos pirtyje”, arba tokios plonos, bet iš pat širdies dugno išdainuotos knygos, kaip „Anykščių šilelis”, kad rašytojas eitų iš kartos į kartą, visados gyvas, naujas ir didelis.

Šis nukrypimas parodys, kad retos V. Ramono knygos nėra jokis rašytojo talento nuvertinimas, kaip kartais gali vaidentis tiems, kurie yra pratę prie masinės produkcijos ir linkę tau pakišti faktą, kad toksai Upton Sinclair jau yra išpylęs apie aštuoniasdešimt veikalų, kurių daugelis yra dideli ir savo puslapių skaičiumi. Betgi ir toje pačioje amerikiečių literatūroje tokios pirmo dydžio žvaigždės, kaip Willa Cather, Ernest Hemingway arba anglu virtęs T. S. Eliot nėra apstūs savo tomais. Ką jau bekalbėti apie tokius lyrikus, kaip Paul Valery arba Gabriela Mistral, kurių visa poezija lengvai telpa vienoje kuklioje knygoje. Cia sveria ne puslapių skaičius, bet kūrybinė autorių galybė.

Vincas Ramonas davė tris knygas. Pirmutinis jo veikalas iš dalies nušviečia tą eksperimentinį laikotarpį, kada į lietuvių literatūrą pūtė visokių naujų vejų. žiūrint „Dailininko Raubos” stiliaus ir idėjų, būtų ne taip sunku patirti, kad vietomis ten dvelkia ekspresionizmas, atėjęs greičiausia iš vokiškos mokyklos. Nėra ko abejoti: ten rasime ir impresionizmo pėdsakų, nors šiuo atžvilgiu mūsų kritikai dažnai piktnaudoja rašytojus, to impresionizmo su žiburiu ieškodami veikaluose, kur jo visai nėra. Daugelį jų suklaidina faktas, kad jei kas lyriškiau rašo apie gamtą, tai savaime jis jau impresionistas, pasinešęs Knuto Hamsuno keliais. Deja, būti impresionistu reikia kažko daugiau, negu gamtą aprašinėti: reikia atitinkamo stiliaus, minties, nusiteikimo ir psichologijos. Grįžtant prie „Dailininko Raubos”, verta pastebėti, kad tai, turbūt, vienintelė mūsų literatūros knyga, kur jaučiama giminystė su Jurgio Savickio beletristika, lengva jo įtaka tam tikrose vietose. Galop toj knygoje esama ir realistinių dalykų. Iš visų V. Ramono trumpesnių kūrinių geriausias yra „Linai”, savyje jungiąs tvirtą kaimo darbų, žmonių ir gamtos pažinimą.

Tas savybes jisai perdavė ir savo romanams. Dar ir šiandien mūsų galvose skamba tas triukšmas, kuris užgriuvo, pasirodžius „Kryžiams”. Gaila, kad visas alasas buvo perkeltas į idėjinę plotmę, daugeliui garsiakalbių pamiršus, kad „Kryžiai” buvo ne tik tam tikros tezės, bet ir meno veikalas. Jo kritimas ar išlikimas kaip tik priklausė ne nuo vedamosios minties, bet nuo meninio stiprumo. Kovos dūmams ir riksmui prasisklaidžius, galima ramiau pažvelgti į „Kryžius” ir konstatuoti šį faktą: jie pasiliko. Kai žiūri nūn į juos iš tam tikro nuotolio, matai gerąsias jų puses, ant kurių laikosi knyga: eilė personažų apibrėžti ryškiai ir stovi ant savo kojų; pasakojimas dinamiškas, veikėjų kalba spalvinga ir individuali; vaizdžiai atsimuša kaimo darbai ir dienos, lygiai gražiai įpinami gamtos bruožai, nors autorius, nepiešia gamtos dėl gamtos; galop pati idėja gabiai supinta su asmenimis ir veiksmu, o ir pats aprašomasis laikotarpis yra lemtingas mums patiems ir visai tautai. Visi šie elementai dar nieko nereikštų, jeigu jų neperpūstų vientisa dvasia, kuri paskiras dalis sulydina į vieną apvalų ir savimi gyvenantį paveikslą.

Visa tai padarė, kad Vincas Ramonas su „Kryžiais” atsistojo tarp pirmaujančių mūsų šios dienos beletristų.

Einant prie „Dulkių raudonam saulėleidy”, reikia turėti galvoje, kad šis romanas buvo parašytas dar gerokai prieš „Kryžius”. Gale net ir data padėta: 1942. Tai nevisai tikra, kadangi dabartinė knyga per šiuos devynerius metus buvo smarkiai taisyta, papildyta ir kaitaliota, tuo būdu įgaudama naują veidą, nors pagrindai pasilieka tie patys. Ir skaitant pačias „Dulkes”, galima jausti, kad čia yra kaip ir jaunesnis veikalas.

„Dulkės raudonam saulėleidy” yra tradicinis romanas, išėjęs iš geros realizmo mokyklos ir pasižymįs visais tos srovės išviršiniais ženklais: tiek intrigos sustatyme, tiek veikėjų apibrėžime, tiek akcijos pravedime, tiek kalboje ir stiliuje. Aptiksime ir retų impresionizmo nuotrupų kai kur gamtos ir meilės pavaizdavime, bet vargiai galėtume pripažinti, kad čia esama impresionistinių personažų. Prieš mus tad guli būdingas realistinis veikalas, kokį galėjo parašyti ir pereitojo amžiaus realizmo srovės atstovai. Tai turi vieną reikšmingą atžvilgį: šis kūrinys yra epiškas. Nemaža šios dienos romanų turi lyrinį atspalvį, pav., Francois Mauriac. Tas bruožas neretai pastebimas ir lietuvių beletristikoje. V. Ramonas yra stipriai epiškas. Tik retkarčiais jo veikale pasigirsta lyrinė gaida, aprašinėjant meilę ir gamtą. Meilės atveju tas lyrizmas kartais išplaukia iš paties personažo prigimties ir nebūtinai liudija autoriaus lyrines intencijas. Kaip pavyzdį, kur padvelkia švelnus lyrizmas, galėtume paimti tuos puslapius, kur Vincas žolynas pasakojasi savo mažų dienų atsiminimus (90-91). Čia gražiai susilieja ir gamtos paveikslas, ir jausmai, ir mažų dienų vaizdas.

Įsidėmėtina, kad ši scena didele dalimi praeina dialogu. Dialogą reikia laikyti V. Ramono stiprybe, ir retas kuris mūsų beletristas taip sėkmingai juo pasinaudoja. Dialogas autoriui turi daugeriopą paskirtį: per jį lukštenamas veiksmas, atskleidžiami personažai, atidengiama praeitis, duodami gamtos aprašymai, iškeliamos idėjos. Štai ištrauka, kur ir gamtos paveikslėlis ir praeities atsiminimas išsakytas dialogu:

 

Bronė nusijuokė ir paklausė:

– Jūs atsimenat savo mamą?

– Nedaug. Man jau paaugusiam kiti priminė, ko aš ją klausinėdavau ir ką jai pasakodavau. Motina ravi darže, o aš bėgioju apie balą ir žiūrau, kas ten darosi. Aš negaliu atsistebėti varlėmis. Jų akys tokios išverstos, ir visos kažin kodėl žiūri tik į mane. Ir jų rankutės tokios gražios, mažytės.

– Neik arti, dar varlės praris, – perspėja motina.

Aš nuo balos kiek pasitraukiau ir galvoju, ar galėtų taip būti, paskui atsakiau:

– Nebijau. Aš didelis, o jų bur-niukės tokios mažos.

– Neik, matysi, kaip įkąs.

Aš vėl galvoju. Iš tikrųjų – įkąsti gali. Pasiėmęs akmenį paleidžiu į balą, valandėlę stoviu ir žiūrau, o paskui nubėgęs pranešu motinai:

– Mama, kad daviau su akmeniu, net visos varlės nuskendo!

O mama nusijuokia, paglosto mane, apkabinusi priglaudžia prie savęs ir sako:

– O, tu mano varliuke! (p. 91-92).

 

Dialogų dėka V. Ramono kūryba atrodo dinamiška, skaitytoją traukianti tolyn ne tik savo intryga, bet ir tam tikra išvidine energija. Tai ir vėl lyg išimtis mūsų beletristikoje, kuri dažniausiai yra lėta ir rami. Tarp paskesniųjų mūsų pasakotojų prie tokių dinamiškų rašytojų galėtume priskirti Jurgį Jankų, kuris yra ir komplikuoto veiksmo meistras. V. Ramono knygos judrumas taip pat priklauso ir nuo veiksmažodžių pasirinkimo: jis mėgsta tuos, kurie išreiškia judesį, dinamiką, o nėra perdaug pasišovęs į tokius, kurie apsako nuotaikas, statinę daiktų ir asmenų būseną, šį veiksmingumo įspūdį didina ir tai, kad autorius laikosi trumpų sakinių, visai nemėgsta išsilieti į ilgus ir komplikuotus perijo-dus.  Štai tokio veiksmažodinio stiliaus pavyzdys, kuriame didžioji veiksmažodžių dalis siejas su vienokiu ar kitokiu judesiu:

 

Žolynas valgė skubėdamas. Išgėręs alų, tuoj užsimokėjo. „Kad nė sekundės neužtrukčiau, kai reikės eit”, ėmė vartyti „Tiesą”, pro laikraščio lapus žvilgčiodamas į Dagį. žvilgtelėjo j laikrodį – pusė vienuoliktos. Dagys rengėsi eiti.. Jis linktelėjo vienam bolševikų kariui, o žolynas dar labiau pasilenkė prie laikraščio. Praeidamas jis stabtelėjo prie Žolyno stalo (380 p.).

 

Vietomis tokio išviršinio judesio veiksmažodžiais autorius vykusiai perduoda ir išvidines personažų nuotaikas ir būsenas, nors ši priemonė pavaizduoti psichologiniams momentams šiandien būtų jau lyg truputį „senoviška”. Be to, tie veiksmažodžiai kartais duoda sugestijos pačiam autoriui ta prasme, kad nė nepajunti, kaip jie čia pat kartojasi kai kuriuose sakiniuose: žvilgčiodamas – žvilgtelėjo; linktelėjo – pasilenkė... Iš esmės kartojimasis nėra kokia yda. Turime žymių rašytojų, kurie tų pačių žodžių pasikartojimą itin mėgsta. Bet čia yra tam tikra jų stiliaus savybė, kažkas susiję su pačiu jų šnekėjimo būdu.

Kaip veiksminio stiliaus atstovas, autorius nėra pasinešęs į aprašymus, kurie buvo toki būdingi realistinei mūsų beletristikai, taip pat ir impresionistinei. Tik atsiminkime Žemaitę, A. Vienuolį ar Igną Šeinių, kuris lyg per anksti savo talentus uždarė ir nutilo. V. Ramono aprašymų esama dvejopų: jis su meile piešia gamtą, nors ir trumpelytėse pastraipose, ir su tam tikru atsikratymo jausmu kalba, kaip atrodo namas, baldai, gatvė – žodžiu, mūsų kasdienybė. Šis aprašymų taupumas vienu atžvilgiu sutampa su šios dienos tendencijomis. Neseniai amerikiečių literatūros istorikas ir kritikas Joseph Krutch nusiskundė, kad šiandien gamta yra beveik žuvusi iš amerikiečių beletristikos ir poezijos. Jos vietą užėmė psichologinė tema, ypač nenormalių apraiškų analizavimas.

V. Ramono nepavadintume pirmoje vietoje rašytoju psichologu. Jis veikiau mums čia sukūrė būties ir idėjos romaną. Savo veikėjus gi jis mums pristato tradiciniu realistinių romanų metodu. Daugiausia dažų paskirta Norkaičiui, nuo kurio neatsilieka ir jo žmona. Tai tartiufų šeima, miesčioniško savanaudiškumo ir materializmo egzemplioriai, logiški ligi paskučiausios smulkmenos savo egoizme. Jų paveikslą paįvairina ir tai, kad jie yra pedantiški katalikai, iš fariziejų veislės. Norkaičio savanaudiškumas nėra kokia iš viršaus jam užmesta skraistė, bet jo sielos dalis: jis toksai yra ir kitoks negali būti. Todėl jisai iš knygos lapų išeina ne kaip karikatūra, bet kaip žmogus. Tik jeigu jo kaimynystėje vietomis jaučiame tam tikro literatūrinio stangrumo, tai greičiausia bus dėl to, kad autorius lyg perdaug tirštų dažų išsyk ant jo sukrovė. Tuo atžvilgiu tobulesnis buvo „Kryžių” Kreivėnas, kurį mes pažįstame palaipsniui iš jo veiksmų, o ne iš pradinio autoriaus aprašymo. Dabartinėje knygoje V. Ramonas Norkaitį beveik pilną išvelka į sceną pat pradžioje, o tolesnėje eigoje jau nedaug teatsiveria pagilinančių jo bruožų.

Žodį pasakę apie Norkaičius, ilgiau nesustosime prie kitų šio veikalo asmenų. Tik mums rodytųsi, kad stambią rolę gavęs Žolynas dar reikalautų papildymo. Jame esama tam tikro blyškumo ir vienodumo. Pav., net trys mergaitės savo širdis palaužia ant jo, nors iš jo veiksmų ir žygių dar neregime, kad jis būtų koks nenugalimas „damų žudikas”. Atrodytų įvairiau, jei kuri jo širdies auka vis dėlto būtų atsilaikiusi. Iš to darome išvadą, kad ir mergaitėse šiuo atveju esama vienodumo, nors šiaip jos eina kiekviena savo keliais. Apskritai reikia pasakyti, kad V. Ramonas yra galingesnis, kur jisai, mokykliniu terminu tariant, pasigauna neigiamus tipus. Jisai itin stiprus, kur užgriebia jų fizinius ir fiziologinius polinkius, kur šaukia jų kūno ir kraujo balsas. Tai jis šauniai atskleidė kai kuriose ankstyvosiose savo novelėse, paskui „Kryžiuose”, o nūnai šiame veikale.

V. Ramonas susiranda ir tokių personažų, kurie eina su tam tikra idėja arba ideologiniu kompleksu, šis bruožas nėra taip dažnas mūsų literatūroje, kuri vis dar linkusi verstis, pasakytume, natūraliniais tipais, tiesiai iš gamtos atėjusiais žmonėmis, žvali akis ir tokiuose įžvelgia ne tik gamtos vaiką, atklydusį iš kaimo ar girių, bet pastebi ir juose glūdinčią prasmę, šiuo atžvilgiu mūsų prozoje nepalyginami yra Vinco Krėvės skerdžiai, bobulės ir Marcelės: juose kasdieninė aplinka meistriškai susilieja su tam tikra metafizika, ir tai padaroma pa-gaunant būdinguosius mūsų gyvenimo ir sielos momentus, visai nesigrie-biant kokio filosofinio žargono, į kurį kai kada mėgsta pasinešti mūsų rašytojai.

Kalbant apie idėjas, nesunku susivokti, kad patsai knygos pavadinimas jau rodo tam tikrą mintį, tą pagrindinį siūlą, kuriuo pervertas visas veikalas. Pavadinimas mums byloja apie du knygos atžvilgiu, dvi idėjines šakas. Tasai raudonas saulėleidis – tai bolševikinė okupacija mūsų šalyje. Čia regime pavaizduotą pirmąją okupaciją, nors ir nesileidžiant į visą jos šiurpų paveikslą. Tuo būdu šio veikalo apimtis sutampa su „Kryžiuose” parodytuoju laikotarpiu. Apie dulkes gi galime kalbėti autoriaus žodžiais, kai jis sako:

 

– Dulkės!

– Kas?

– Visi Lietuvos n o r k a i č i a i. Kad tik nebūtų jų perdaug... Vargšė Lietuva! Ji kaip vieškelis iš rytų j vakarus. Negrįstas vieškelis. Stovi kryžiai prie kelio – apsamanoję, suskilę... Toliau vyšnių sodai žydi, karvelis ant stogo ir sūrinė aukštai namo gale pakabinta. O dešinėj – pažvelk į tenai – ežerėlis saulėj žiba ir pelkės mėlynuoja migloj paskendę. Ir toli siekia toji migla... iki ten, kur juoduoja piliakalnis.
Daug dulkių šitam vieškely... Kai ateina juodas debesys, kai lyti ima, šitos dulkės į purvą pavirsta. O turėtume būti kaip žvirgždai! Joks vėjas jų nenuneš, o po lietaus jie dar švaresni. Tegul mindžioja praeiviai tokį vieškelį: žvirgždus suspaus, ir vieškelis bus dar kietesnis.

– Tu mėgsti deklamuoti ir filosofuoti.  (309 p.).

 

Paskutinius žodžius tyčia palikome, nes jie iš dalies nusako pačios knygos pobūdį: jos veikėjai mėgsta pafilosofuoti. Tai visai natūralu, kadangi prieš save turime veikalą, kuriame susiduria ne tik žmonės, bet ir idėjos. Idėjas padaryti gyvas meno veikale yra vienas iš sunkiausių kūrėjo uždavinių: jos turi būti ne autoriaus pareiškimai, bet gyvenančioji personažų dalis. Šiuo atžvilgiu labai įdomus yra Thomo Mann šedevras „Zauberberg”, kur į veiksmo aikštę išeina idėjos, bet jos taip esmiškai suaugusios su žmonėmis, kad perskaitę mes nejaučiame savotiško abstraktinio įspūdžio, nors ten regime susigrumiant pačias aukščiausias minties viršūnes. Mintys ten išeina ir susikauja, kaip žmonės, ir jos yra žmonėse, ne pačiame autoriuje. Ir tada jaučiame jose gyvybę ir jėgą plazdant.

Grįžtant prie „Dulkių raudonam saulėleidy”, dingotųsi, kad vietomis mintis, idėjų iškėlimas čia pasilieka lyg teoretinėje plotmėje. Daug kur tai yra individualizuota, tačiau tarpais negalima nusikratyti tam tikro programinio įspūdžio, kad štai dabar turime nušviesti šį ar kitą klausimą, juo padiskutuoti. Galop veikalas baigiamas nauja gaida, prieš tai perdaug nepabrėžta: tai religinis motyvas. Tiesa, su Norkaičiu ir jo tokio pat plauko žmona V. Ramonas visą. laiką mus laikė religinės problemos ūksmėje, geriau tarus, fariziejų ūksmėje. Knygos pabaigoje žolynas, prieš tai nei šiltas nei šaltas, veidu pasukamas j Dievą. Kai ir priešas žlunga, ir meilė nusišypso jam, jis supranta be reikalo šaukęs prieš dangų dėl jo lėmimų prasmės. Jis tai suprato tą valandą, kada okupantai bėgo iš Lietuvos. Deja, praslinko metai kiti, ir tas klausimas vėl grįžo į mus visu savo metafiziniu, psichologiniu ir religiniu skaudumu bei savo neatsakoma tyla, kurioje mes kenčiame.

Nūn užverčiame V. Ramono knygos lapus ir džiaugiamės, kad jo asmenyje turime stiprią dabartinės mūsų literatūros jėgą.

 

Aidai, 1951 m., Nr.7