1. Istoriniai-nuotykiniai romanai
K. Almeno pasirinkimas kurti populiariąją literatūrą yra sąmoningas ir motyvuotas, nes „būtent populiarioji kultūra yra elitinės kultūros pamatas, tiltas į aukštesniąją kultūrą“. Rašytojo akimis žiūrint, populiarioji literatūra nėra menkesnė už elitinę, tačiau yra kitas literatūros lygmuo, kurį pats autorius pavadina „populiariuoju antstatu“ (1). Nors nemaža dalis literatūrologų laikosi pejoratyvinės nuostatos populiariosios literatūros atžvilgiu (2), K. Almenui tai atrodo „infantiliška“, nes „man kažkaip apie kitų patologijas skaityt neįdomu. <...> Man atrodo, yra kažkokia baisi tų rašytojų pretenzija, kad jie kažkaip pamokys šį. Na, vaikeli miels, esi dažniausiai gana šizofreniškas asmuo, žiūri iš tos savo virtuvės. Ką tu čia pamokysi tą svietą, kad net nežinai, kaip veikia antrasis termodinamikos dėsnis?“.
Rašytojo nuomone, „skaitant arba perimama informacija, arba pramogaujama. <...> Tekstai yra tam, kad perteiktų kokią nors informaciją arba suteiktų malonumą. <...> Lieka tam tikra elitinė literatūra, kurioje išsakomi rašančiojo išgyvenimai. Tokia literatūra visada turėjo ir turės labai mažą paklausą. Jokioje demokratinėje visuomenėje ji nebus vyraujanti“. Autoriaus požiūriu, jei literatūra neperduoda informacijos, tai tada ji atlieka hedonistinę funkciją. Tokiu atveju, J. Fiske žodžiais tariant, populiariųjų tekstų „vienintelė funkcija – būti prasmių ir malonumų apyvartos visuomenėje priemone“. Dėl ypatingo dėmesio populiariajai literatūrai K. Almenas kartais pavadinamas populiariosios lietuvių literatūros praktiku ir teoretiku: „Šį branduolinės fizikos specialistą būtų galima teisėtai tituluoti lietuvių populiariosios kultūros, taip pat ir literatūros, teoretiku“.
Viena iš priežasčių rinktis populiariąsias kūrinių formas yra adresatas („nuo penkiolikos keturiolikos iki dvidešimt kelių metų vyrukam rašau“), kuriam siekiama tekstą pateikti patraukliu pavidalu, todėl „populiariosios nacionalinės literatūros reikia, nes tiek paaugliai, tiek ir vyresnės kartos žmonės nori knygą į rankas paimti tiesiog pramogai“.
Rašydamas populiariojo pobūdžio kūrinius paiso kanoninių žanro konvencijų: „Populiariajai literatūrai suvokti <...> nereikia specialaus pasirengimo, jos komunikacija su skaitytojais remiasi <...> pastoviais ir nesunkiai atpažįstamais žanro dėsniais“), nes, kaip teigia J. Sprindytė, „popliteratūra turi tendenciją atitikti normas, prisitaikyti prie kanono“. Kanonas, kurio laikosi K. Almenas, yra perimamas atsižvelgiant „į vakarietiškus modelio standartus“, t.y. valterskotiškąją tradiciją.
K. Almenas derina pedagogines intencijas ir pramogą, nenukrypdamas nuo istorinionuotykinio romano žanro kanono: „Skomanto apysakos atstovauja Walterio Scotto istorinės prozos modeliui, tik yra orientuotos į paauglių auditoriją. Jos atlieka istorijos populiarintojo vaidmenį, jaunąjį skaitytoją pratina „į Lietuvos praeitį žiūrėti kaip į savą, ja didžiuotis ir su ja tapatintis“.
Siekdamas kuo labiau įtraukti skaitytoją į įvykių verpetą, skatinti jo empatiją ir susitapatinimą su personažais, K. Almenas išskiria lokalų lietuvišką koloritą:
Kartais prie kranto įkurtoje prekyvietėje maišėsi net kokie trys keturi šimtai žmonių. Triukšmo, derėjimosi ir barnių būdavo ne ką mažiau kaip Plungės turguje, kuriame ne kartą teko dalyvauti ir Rokui. <...> Kai tekdavo derėtis, jos [indėnės] buvo tokios pat užsispyrusios, įgudusios ir kantrios, kaip bet kuris Plungės žydas. Avys buvo didesnės už Rokui pažįstamas Šateikių dvaro juodakojes, ir šių vilna nebuvo tokia ilga ir gauruota, bet tai buvo nepaneigiamai avys.
Lietuviškas koloritas gelbsti ir kaip ekskursas, kuriuo siekiama suteikti informacijos paralelės principu: Lietuvos ir Amerikos vaizdų sugretinimas leidžia susikurti suprantamą vaizdą tuo atveju, jei skaitytojas nežinotų amerikietiškos aplinkos specifikos.
Istorinį-nuotykinį romaną prie paraliteratūros priartina įvykių gausa ir dinamika, nesudėtinga problematika ir nesupainioti siužetai (pvz., „Upės...“ dvišakis veiksmas plėtojamas lygia greta, aiškiai atskiriant dvi tarpusavyje lenktyniaujančių personažų grupes), todėl šio pobūdžio romanai vadintini populiariosios literatūros žanru. Pasak Kęstučio Urbos, „dinamiški siužetai „leidžia kurti nesudėtingus, bet įsimenamus veikėjų paveikslus, besiremiančius viena dviem būdingiausiom savybėm“. Kadangi iš istorinėsnuotykinės literatūros nereikalaujama tikslaus epochos veido atkūrimo ir faktografijos, remiamasi pseudoistorine konvencija, todėl nereikia ypatingo išprusimo, trivialių skaitytojo pastangų tokio tipo romanus skaityti, nes jie rašomi, A. Barūnaitės Willeke žodžiais tariant, „lengvam pasiskaitymui“ – tai taip pat laikytina populiariosios literatūros bruožu. Istoriniame-nuotykiniame romane „vyrauja nuotykiniai-pažintiniai elementai“, todėl viršų ima intriga, avantiūrinis siužetas, neslepiantis jokių sudėtingų poteksčių – taip išryškinami paraliteratūros aspektai, esantys istoriniame-nuotykiniame romane. Istorinės informacijos pateikimo požiūriu, istorinis-nuotykinis romanas pateikia (perfrazuojant G. Viliūną) ne istorinio vaizdo gylį, o plotį ir įvairovę. Be to, pats K. Almenas priduria: „Mes norime parodyti visą trylikto šimtmečio panoramą. Ne kokį nors vaizdelį, ne kokią istorijos atkarpą, bet visą jos vyksmą“.
Vienas iš kriterijų, bylojančių apie istorinio-nuotykinio romano priskyrimą paraliteratūrai, yra kūrinio adresatas – tai ne tik masinis skaitytojas, kuris suvokiamas kaip suaugęs žmogus, bet ir paauglys, kuriam turi būti įdomu skaityti „dėl dviejų dalykų – dėl istorinės egzotikos ir nuotykių“. Juk „romanas, kupinas įtemptos intrigos, spalvingų nuotykių, stereotipiškų veikėjų, tinka jauniems skaitytojams“.
Neretai istoriniame-nuotykiniame romane autorius pasitelkia literatūrinę komunikaciją – komentarus, leidžiančius daryti prielaidą, jog kūrinys laikytinas paraliteratūros pavyzdžiu. Pasak B. Ciplijauskaitės, „komentaras padidina nuotolį tarp skaitytojo ir skaitomojo pasaulio, kviesdamas į šį žiūrėti kritiškai“. Galima pridurti, jog literatūrinė komunikacija yra naratoriaus įsiterpimas į pasakojamą istoriją (tai rodo ir pasakotojo distanciją naratyvo atžvilgiu) skaitytojui skirtu ekskursu – tai noras paaiškinti praeitį, kuri gali būti nesuvokiama dabartiniam adresatui, nes vienas iš kūrinio tikslų yra edukacinis.
Viena iš priežasčių (nors ne pagrindinių), leidžiančių kūrinį priskirti populiariajai literatūrai, yra galimybė jį ekranizuoti: tokio pobūdžio tekstai yra parašyti taip, jog neiškyla jokių keblumų perkelti jį į kitą mediją. Kalbėdamas apie „Šienapjūtę“ V. A. Jonynas išsitaria: „Kaip paprastai istorinį romaną skaitant, norisi šūktelt: „Koks būtų šaunus filmas!“ Šįkart pagunda juo stipresnė, kad „Šienapiūtė“ yra tarsi paruoštas scenarijus“. 1990 metais „TSRS valstybinio televizijos ir radijo komitetui užsakius“ Lietuvos kino studijos sukuriamas dviejų dalių filmas „Marius“, sulaukęs ne itin palankių atsiliepimų dėl sulėtintos veiksmo dinamikos, neišlaikytos Dabulskio ir Giedraičio konflikto linijos, todėl šio filmo žanras tampa tik kostiuminis ir nebepanėšėja į nuotykinį (3).
Serijiškumas yra viena iš priežasčių, leidžianti grožinį kūrinį priskirti populiariajai literatūrai, nes J. Fiske žodžiais tariant, „populiariąją kultūrą ženklina pakartojimai ir serijiškumas, o tai, be kitų pasekmių, leidžia jai lengvai pritapti prie kasdienio gyvenimo rutinos“. Serijiškumas yra skaitytoją įtraukianti ir prie kūrinio „pririšanti“ priemonė, liudijanti, kad visos serijos knygos yra panašios (Skomanto serijos knygas sieja tie patys pagrindiniai veikėjai, nekintanti žanrinė specifika): jei viena Skomanto knyga skaitytojui patiko, jis ims ir skaitys ir kitą šios serijos knygą, nes jis jau žino, ko iš šio pobūdžio knygos galima tikėtis.
Taigi istorinis-nuotykinis romanas priskiriamas paraliteratūrai dėl šių priežasčių:
1. Vadovaujamasi pseudoistorine konvencija – istorija dažniausiai tėra foninė;
2. Pateikiamas istorinio vaizdo plotis ir įvairovė, o ne gylis;
3. Įvykių gausa, dinamika, nesudėtingi veikėjų paveikslai (jų suskirstymas į geruosius ir bloguosius);
4. Adresatas – masinis skaitytojas (jam priskiriamas ir paauglys);
5. Literatūrinė komunikacija – kaip skaitytojo informavimo priemonė;
6. Vyrauja nuotykiniai-pažintiniai elementai;
7. Galimybė ekranizuoti (ar perkelti į kitas medijas, pvz., komiksai).
8. Serijiškumas.
Dėl pejoratyvinės literatūrologų nuostatos populiariosios literatūros atžvilgiu, neretai ir visuomenėje į populiariuosius kūrinius žiūrima įtariai ir skeptiškai, traktuojant juos kaip kičinius. Visgi V. A. Jonynas skuba paprieštarauti: „Kai kurie kritikai paskubėjo „Šienapiūtei“ užkabinti „nuotykių romano“ etiketę, tuo jį lyg ir nupigindami. <...> Neapkaltintumėm „Šienapiūtės“ nei nuvalkiotu melodramatiškumu, nei sentimentalizmu, nei pigia patriotika, niekuo, ką būtų galima palaikyti ekstravagancija, ieškojimu efektėlių, skaitytojo jausmams dirginti“. Kalbėdamas apie K. Almeno kūrybą, V. Kubilius pažymi: „Kurdamas pramoginę literatūrą, kuri kompensuotų veiksmo troškimą, glūdintį civilizacijos sukoordinuotame žmoguje, Almenas stengėsi jai suteikti rimtą informacinę bazę“. Taigi, populiarioji literatūra nėra tokia bergždžia, kokią ją linkę matyti daugelis literatūros tyrinėtojų, tačiau, jei ji kokybiška, atlieka relaksacinę ir kompensacinę funkcijas bei turi kognityvinio aspekto.
Istorinio fakto funkcionavimas istoriniame-nuotykiniame romane ir naratyvo dinamika yra aptarti poskyryje „Istorinis įvykis naratyvinėje struktūroje“, tad išsamiau analizuotinas istorinio vaizdo matmuo ir orientacija į skaitytoją.
Istoriniame-nuotykiniame romane yra svarbu pateikti kuo platesnį ir išsamesnį epochos kontekstą: koncentruojamasi ties tam tikro laikotarpio įvykiais, o ne ties kuria nors istorine asmenybe (tokio pobūdžio kūriniais vadintini istoriosofiniais), nes „komplikuoti ir psichologiškai gilūs veikėjai reikalauja temos, kuri juos įprasmintų ir apjungtų. Vien intrigos čia jau neužtenka“. Per įvykį yra reprezentuojama praeitis ir praeitis nulemia vienokią ar kitokią įvykių eigą ir baigtį (pvz., sutryptos garbės klausimas „Upėje...“ sprendžiamas dvikovoje). Platesnis epochos kontekstas reiškia, jog stengiamasi į regos lauką įtraukti kiek įmanoma daugiau įvykių (taip realizuojamas valterskotiškojo nuotykinio romano kanonas), paaiškinti vaizduojamą laikmetį – visa tai reiškiama literatūrine komunikacija kalbant iš laiko perspektyvos, apibendrintai kalbant apie įvykius:
Ne visiems maras nešė mirtį, ne visiems karas nešė pražūtį. Maras, tiesa, negerbė nei luomų, nei sumanumo. Krito tie, kuriems buvo lemta kristi. Negailėjo maras lūšnelių, nebijojo jis ir rūmų. Bet karas – karas kitaip. Jis buvo visai kitų dėsnių besilaikantis mirties sąjungininkas. Su juo buvo galima sugyventi, net iš to pasipelnyti, ir tam reikėjo tik vieno – būti laiminčiųjų pusėje. O pasiekti jo permainingais Šiaurės karo metais galėjo tik itin nuovokus lankstus žmogus).
Kadangi pasakotojas pasakojamus įvykius mato kaip praėjusius, o ne vykstančius, tai įgalina jį „sutraukti“ laiką, įvykius vaizduoti kondensuotai: aptariamas maras ir siautęs karas, jų pasekmės. Tačiau kartais įvykius kondensuotai nusako ir patys personažai:
– Bet užteks apie mane, – pertraukė savo pasakojimus Erdmonas. – Ir čia, regis, daug dėjosi per visą tą laiką.
– Daug, – sutiko Baltrus, pypkės mostu nutraukdamas mėginusią įsikišti žmoną. – Ir karės, ir dalinimai... Ana, kiek žmonių pasimirė per tiek laiko.
Iš personažų lūpų sklindantys žodžiai yra užuomina skaitytojui apie lemtingus LDK istorijos tarpsnius – apie įvykius – „kares“ ir padalinimus – plačiau nekalbama, vadinasi, tai kūrinio adresatas turi (susi)žinoti. Šis istorinių pervartų žinojimas praplečia skaitytojo vaizduotės lauką, kuriame projektuojamas skaitomas pasakojimas – į jį įtraukiama dar daugiau įvykių, juk dėl padalinimų pakito ne tik politinis žemėlapis, bet ir visuomenės gyvenimas. Skaitytojas yra svarbus, nes „Gansas nurodė, kad aukštoji kultūra aiškiai orientuota į kūrėją (todėl negali būti priimtina visiems, nors to ir norėtume), o populiarioji – į vartotoją“.
Kazio Almeno atveju literatūrinė komunikacija, įvairūs ekskursai yra nukreipti į skaitytoją – jo žinojimui plėsti ir mėginimui formuoti tautinį identitetą. Patriotiniaiedukaciniai tikslai akivaizdžiausiai įgyvendinami Skomanto knygų serijoje: jose pasakojamos istorijos turi laimingas pabaigas, nes, pasak rašytojo, „istoriniai nuotykių tekstai, ir ypač skirti jaunimui, privalo turėti laimingą pabaigą. Atomazgoj lietuviai turi laimėti, ir serijos knygose taip yra“. K. Almeno istorinius-nuotykinius romanus galima vadinti tipiškais valterskotiškojo istorinio romano modelio pavyzdžiais su kai kuriomis išimtimis: „Upėje...“ Erdmonas, vienas iš pagrindinių romano veikėjų, žūsta, nesulaukęs laimingos pabaigos, „net ir Roznickis nėra toks blogas, koks galėtų būti. Turėdamas progą, jis net nebando kėsintis į Raselės nekaltybę“; „Šienapjūtėje“ Mariaus keršto siekimas yra pateisinamas bet kokiomis priemonėmis (Dabulskio ir Giedraičio žūtis nuo jo špagos turi racionalų pagrindą ir motyvaciją). Be to, „Upė...“ nuotykių romano „rėmuose ne visai sutelpa“ mat aprašymai, pvz., „Darvainio kapo atradimas ar indėnų autentiškas atvaizdavimas yra tik keletas pavyzdžių. Grynuose nuotykių romanuose tai retai pasitaiko“.
Derindamas istorinio pobūdžio informaciją ir avantiūrinę veiksmo logiką, K. Almenas mėgina sukurti pramoginį tekstą, kurio tikslas – skaitymo malonumas, juk svarbu „sužinoti istorijos pabaigą (romano malonumas)“. R. Barto žodžiais tariant, „malonus tekstas – toks, kuris patenkina, pripildo, sukelia euforiją“. Maloniu tekstu negalima pavadinti kūrinio, kur dėmesys sutelkiamas ties kūrėju, o neakcentuojamas skaitytojas, nes, kaip teigia K. Almenas, „jau kuris laikas nusibodo skaityti apie autorių kentėjimus“.
Istorinio-nuotykinio romano ir paraliteratūros sąsajos yra akivaizdžios, neleidžiančios suabejoti tokio pobūdžio literatūros pagaulumu ir patrauklumu masiniam skaitytojui, todėl šio pobūdžio kūriniai priskiriami (su kai kuriomis išlygoms) populiariajai literatūrai. K. Almeno tikslas – patrauklios formos pagaulus edukacinio-kognityvinio krūvio turintis tekstas, suteikiantis jo adresatui skaitymo/teksto malonumą.
2. Detektyvai ir ne tik
K. Almeno kūrybinį kraitį sudaro ne tik istoriniai-nuotykiniai romanai, bet ir du novelių rinkiniai („Bėgiai“ ir „Gyvenimas tai kekė vyšnių“), pora detektyvų („Sauja skatikų“ ir „Lietingos dienos Palangoje“), kelionių aprašymų knyga („Motociklu per Afriką“) bei neskelbti scenarijai (4).
Mažiausiai literatūrologų reflektuoti yra K. Almeno novelių rinkiniai. „XX amžiaus literatūroje“ apie juos užsimena V. Kubilius: „Almenas debiutavo realistinių novelių ciklais, kurie pagal amerikiečių prozos pavyzdį (J. Steinbeckas) jungiasi tarsi į mažą romaną – ta pati veiksmo vieta ir laikas, tie patys veikėjai, tik skirtinga veiksmo tėkmė“. A. Barūnaitė Willeke trumpai konstatuoja: „Novelių rinkinys Bėgiai rodo Amerikos vakarų „kaubojų“ nuotykių įtaką – vyksta dvikovos pistoletais, aprašomi gyvulių ganytojai, geležinkelio darbininkai ir valkatos. <...> Toks subjektyvesnio prado pasakojimas tęsiamas ir antrame novelių rinkiny Gyvenimas – tai kekė vyšnių. Su humoru ir ironija Almenas pavaizduoja lietuvių studentų galvoseną, jų įsitikinimus ir laikyseną tame šešiasdešimtųjų metų laikotarpyje, kada Amerikos jaunimas aplamai pergyveno sunkias visuomenines krizes“. Daugiau dėmesio smulkioji K. Almeno proza nesulaukė, todėl tikslinga į ją pažvelgti atidžiau.
Pats K. Almenas linkęs nekalbėti apie „Bėgius“ ir „Gyvenimą tai kekė vyšnių“. Abiejose (o ypač „Bėgiuose“) yra gausu autoriaus biografijos faktų:
„Bėgiai“ - ten yra kelios situacijos tiesiog paimtos iš mano aplinkos, pavyzdžiui, kai aš dirbau Vajominge. Pavyzdžiui, „Ketvirtadienis – bjauri diena“ yra tikras įvykis, na, žinoma, beletrizuotas ir taip toliau. „Geltonas biuikas“ irgi.
Novelėje „Ketvirtadienis – bjauri diena“ rašoma: „Susitikau su Rože pirmą kartą traukinyje, geležinkelio tarnautojams skirtame vagono gale. Važiavau į savo vasaros darbo vietą kažkur Wyomingo prerijose“.
Novelių knygoje „Gyvenimas tai kekė vyšnių“ kartas nuo karto pajuokaudamas ir ironizuodamas autorius perteikia lietuvių studentų, gyvenančių Amerikoje galvoseną, vidines ir išorines konfrontacijas. Rašytojas teigia: „Knyga, kurią aš mieliau išbraukčiau, yra „Gyvenimas tai kekė vyšnių“ – tokios neberašyčiau“. Paklaustas „kodėl?“, jis atsako: „A, galas žino. Buvo ten tokia, na... Aš neskaičiau tų tekstų ir nenoriu jų skaityt“. Vengimas kalbėti apie pirmuosius literatūrinius bandymus gali būti pagrįstas neatitikimu K. Almeno kūrybos programai: rašyti pagaulaus turinio kūrinius istorine tematika. Akivaizdu, kad autoriui reikalingas realus įvykis, inspiruojąs kūrinį/pasakojimą. Kadangi novelėse biografija yra pasakojimo atspirtis, norom nenorom žvilgsnis krypsta į autorių, į jo taip vadinamą „poetinį rašymą“. Novelės žanras nėra išimtinai populiarusis, todėl K. Almeno novelių priskyrimą populiariajai literatūrai galima pagrįsti jų tematika: tai beletrizuoti realūs autoriaus gyvenimo faktai, kuriuos skaitydamas adresatas gali susitapatinti su personažais ar net atpažinti patį autorių, aplinką. Realistinio pobūdžio tekstai padidina skaitytojo empatijos galimybę, ypač skaitytojui išeiviui. Populiarioji literatūra visą dėmesį skiria skaitytojui, vadinasi autoriaus prioritetizavimas yra priešingas K. Almeno kūrybos koncepcijai, todėl vėlesnius kūrinius jis rašė angažuotas istorinio-nuotykinio romano.
Daugiau literatūros tyrinėtojų dėmesio susilaukė rašytojo detektyviniai romanai, kur autorius laikosi populiariosios literatūros kūrimo principų. Pasak K. Almeno, „Yra tiesiog skandalas, jog lietuvių literatūroje neturime nei detektyvinio, nei nuotykinio, nei meilės romanų serijos. Apskritai pramoginės literatūros baras taip apleistas, kad galima kaltinti mūsų kultūrinį elitą (tai galioja Lietuvoje net daugiau negu čia išeivijoje) neatsakomingumu ir tautinių interesų nepaisymu“. Autorius kuria detektyvą, kur populiariosios literatūros principai yra svarbiausi. Vienas iš jų – išlaikomas detektyvo žanro grynumas: „Kur kas svarbiau pramoginėje literatūroje yra ištikimybė žanrinei formulei, kaip, pvz., detektyviniame romane užminimas mįslės ir išvystymas logikos, atmetančios netikrus sprendimus ir vedančios į tikrą atsakymą“. K. Almeno nuomone, detektyvai turi utilitarinį tikslą bei kognityvinį aspektą – gerai parašytas detektyvas suteikia nemažai informacijos apie vaizduojamą laiką (dokumentuoja laikmetį, visuomenę) bei ugdo dedukcinį mąstymą – taip patiriamas/provokuojamas skaitymo/teksto malonumas. Šio žanro kanonu rašytojas laiko britų detektyvus:
[Detektyvuose], kas sudaro tą pramogą arba kodėl įdomu sekt – tai, kai yra mįslė ir nori žinot, kaip ten baigsis. Tai čia yra ta pramoginė dalis. <...> Ypatingai daug yra britų detektyvų ir tie, geresnieji, labai daug informacijos įdeda: apie tą visuomenę, apie tuos laikotarpius – tai gera kombinacija.
Autorius akcentuoja pramoginį pobūdį kūriniui suteikiančią intrigą, vieną iš populiariosios literatūros skiriamųjų bruožų, – pasakojimo perpetuum mobile: „Detektyvas savaime griežtai reikalauja intrigos <...>. Tam žanrui intriga yra absoliučiai reikalinga <...>, nes jei tos intrigos nėr, tai ten gali mėgautis kokiu poetiniu rašymu ir panašiai“. Poetinis rašymas yra rašytojo privilegija, mažai ką duodanti skaitytojui: nei suteikia informacijos, nei pramogos. Aiškus rašytojo angažavimasis į populiariąją literatūrą sufleruoja, jog jam svarbiausias yra skaitytojas. „Pramoginė literatūra skiriasi nuo rimtosios daugiausia savo vidiniu užmoju. Jeigu rimtoji literatūra pažymi pasirinktosios temos žmogišku platumu ir jos meniško apipavidalinimo įvairumu, tai pramoginės literatūros tikslas yra skaitytoją išblaškyti ir jam suteikti malonų užsiėmimą“. K. Almenas atkreipia dėmesį: „Aš nesu iš tų, kuris negali nerašyti. Ir, jei pastebėjot, ten apie mano asmeniškas kančias nedaug ką rasit“. Vadinasi, K. Almenui poetinis rašymas yra lygus „autoriaus kančių istorijai“, kur svarbiausias subjektas ir objektas yra kūrėjas. Kadangi rašytojas prioritetizuoja skaitytoją, viskas, kas pateikiama tekste, yra nukreipta į adresato prusinimą, jo hedonistinių poreikių tenkinimą, todėl, kaip teigia pats autorius,
detektyvinis žanras užtikrina, jog dėmesio centre atsiras ne autorius, o visuomenę (ar jos dalį) sukrečiantis įvykis. Po to seks įvykio pasekmes aprašantis tekstas. Kiek įtikinamai pavyksta, priklauso nuo autoriaus sugebėjimų, tačiau šiame žanre ir mažiau profesionalaus autoriaus tekstas gali suteikti skaitymo malonumo ir naudingos informacijos.
Žanro konvencijų laikymasis suteikia progą realizuoti kūrybines potencijas ir mažiau įgudusiam autoriui, todėl K. Almenas ir toliau žengia detektyvo žanrų pirmtakų pramintu taku: „kaip būdinga šiam [detektyvo] žanrui, Almenas suveda į vieną vietą, į poilsio namus, įvairius spalvingus veikėjus ir sudaro kiekvienam priežasčių tapti žudiku, tuo privesdamas skaitytoją iki galo spėlioti, kas tą nusikaltimą padarė“. Aktualizuojama „amžinoji gyvenimo tėkmės paslaptis – kas gi bus toliau“. Žanro kanono paisymas išduoda K. Almeną esant tradicinių pažiūrų pasakojimo atžvilgiu: „tradicines pasakojimo formas perėmė detektyviniai romanai, kuriems reikalingas veikiantis personažas, judėjimas įvykių labirinte, užmintos gyvenimo mįslės“. Daugiausia literatūrologų tyrinėjimų susilaukė „Sauja skatikų“, nes būtent „su Sauja skatikų, Draugo premijuotu romanu, Kazys Almenas pateikė lietuvių literatūrai neįprastą žanrą – detektyvinių romanų seriją“, be to sukėlė nemažą rezonansą išeivijoje (5). L. Mockūnas pažymi:
Jei bandytume Saują skatikų įstatyti į žanrinius rėmus, geriau atitiktų detektyvinio romano su emigraciniu fonu etiketė. <...> Emigracinio lietuvių gyvenimo Almenas nesiima vertinti. Suminėtos tikroviškos detalės tėra tik fonas, kuriame vyksta skatikų dingimo mįslės atspėjimo procesas. Jame svarbu ne idėjos ir gilūs veikėjai, bet fabula, tai yra, nuoseklus įvykių išdėstymas, kuriame būtų išlaikytas skaitytojo žingeidumas iki romano pabaigos.
Kaip teigia V. Kubilius, „romanas „Sauja skatikų“ – informatyvus ir vaizdingas kelionių po šiuolaikinę Ameriką reportažas, pagrįstas detektyvine fabula, kurią masinė kultūra itin valdingai įdiegė į XX a. pasakojimo žanrus“. Pagrindiniu veikėju pasirenkamas lietuvis milicininkas Donatas Vėbra, atvykęs atostogauti iš Lietuvos į JAV aiškintis skatikų dingimo paslapties. „Sauja skatikų parašyta trečiuoju asmeniu, ir daiktai bei įvykiai žvelgiami milicininko Vėbros akimis. Jo žvilgsnis turistinis – objektyvus išorei ir vidaus detalėms. Autoriaus pasirinktas stebėjimo taškas idealus detektyviniam romanui. Geras seklys juk turi būti kartu ir geras aplinkos stebėtojas“. Į tekstą įliejama lietuviško kolorito, nors veiksmas vyksta Amerikoje, kad kūrinys taptų artimesnis skaitytojui, bandančiam įsijausti į detektyvinį tyrimą.
K. Almeno detektyvinių romanų dilogija taip pat turi dar vieną iš populiariosios literatūros bruožų – galimybę ekranizuoti, nes „romanų kompozicija primena smagų nuotykių filmą“. Visgi detektyvas yra vienkartinio vartojimo produktas: kartą perskaičius ir patenkinus smalsumą („išaiškinus“ nusikaltimą), tas pats siužetas nebeimponuos. Todėl galima teigti, jog „teksto malonumas nepastovus; niekas neužtikrina, kad tas pats tekstas mums patiks ir antrą kartą; šis trapus malonumas priklauso nuo nuotaikos, įpročių, aplinkybių; tai nepatikimas malonumas“.
„Nepretenduodamas į rimtą literatūrą, Almenas parašė detektyvinį romaną, kuris pagauna skaitytojo dėmesį ir įvykiams sukurtu fonu atskleidžia kai kurias mūsų gyvenimo Amerikoje detales, kurias retam rimtų knygų rašytojui yra pavykę taip užgriebti“. Visgi K. Almenui atrodo, kad detektyvo žanrą labiau atitinka „Lietingos dienos Palangoje“, o „Saujoje skatikų“ išsiskleidžia platesnė Amerikos panorama:
Amerikos emigracinę visuomenę, be abejo, pažįstu giliau negu dabartinę Lietuvą. Galiu užtai ir pateikti daugiau atmosferos. Tuo nemaža dalimi „Sauja skatikų“ ir remiasi. O kaipo detektyvinis romanas, bent mano nuomone, „Lietingos dienos yra geresnis“.
Detektyvas dokumentuoja pasakojamąjį laiką, atskleidžia laikmečio sociologiją ir visuomenės ypatumus, tiksliau, išeivijos gyvenimo būdą ir įpročius:
– Hm, maniau, kad Stenlis, – pakartojo senukas jau lietuviškai.
– O čia toks lietuvys. Teip reik sakyt iš sykies. Come in, come in... Aš ot klyninu stubą, nes mano prietelys Stenlis ateina. Bet tu ne iš Šendoriaus.
– Ne, aš iš kur kas toliau. Užsukau pas tamstą pasiteirauti apie jūsų brolio sūnų.
Įėjęs Donatas užvėrė duris ir vėl pasijuto tarsi būtų įžengęs į tvarkingai prižiūrimą muziejų, kurio tikslas yra užkonservuoti šimtmečio pradžios būtį. Senuko šluota tad visai tiko. Tiko ir amžius. Jis buvo vienu metu ir muziejaus prižiūrėtojas, ir jo eksponatas.
– Kad esi lietuvys, tai ol rait. O seilsmanų aš nelaikinu... – Pasiramsčiuodamas šluota, Sadauskas nuėjo prie palangės ir, sugrabaliojęs ten padėtus akinius, juos užsidėjo. <...>
– Ale mano brolys tai jau seniai pakavotas. Jaunesnis buvo, o pasimirė. Grįžo int krajų ir pasimirė. Sakai, kad žinojai Kazį?
Iš cituotos ištraukos galima teigti, jog vyresnės kartos išeiviai itin stipriai jautė savo tapatybę (tarmės inkliuzai šnekamojoje kalboje: „stuba“ – gyvenamasis namas, „prietelys“ – draugas, „krajus“ – kraštas, „pakavoti“ – palaidoti, „int“ – į) ir gyveno prisiminimais apie paliktąjį kraštą (mėginimas „užkonservuoti šimtmečio pradžios būtį“). Įtakos emigrantams turėjo ne tik amerikietiškas gyvenimo būdas (nepatinkantys „seilsmanai“), bet ir anglų kalba, vis išnyranti lietuviškai kalbant („come in“ – užeik, „klyninu“ – valau, „seilsmanų nelaikinu“ – nemėgstu prekiautojų, „ol rait“ – gerai).
3. Kelionių literatūra
Kitas populiariosios literatūros žanras, kurio ėmėsi ir papildė šio žanro išteklius K. Almenas – kelionių literatūra. Šis žanras rašytojo kūryboje atsirado atsitiktinai – norėdamas realizuoti pavojų ir nuotykių troškimą, būdingą jaunam vyrui, K. Almenas 1968 m. leidosi motociklu per Afriką. Iš pradžių trumpi kelionės aprašymo tekstai tebuvo reportažai, tik vėliau (2008-aisiais) sugulę į knygą „Motociklu per Afriką“. „Pasak M. Peleckio, knyga „Motociklu per Afriką“ gali konkuruoti su „Mato Šalčiaus („Svečiuose pas 40 tautų“, 1936), Antano Poškos („Nuo Baltijos iki Bengalijos“, 1939), Alfonso Čepausko („Septintas malonumas“, 2000) kelionių aprašymais“.
Kelionių literatūra, kaip ir kiti anksčiau aptarti K. Almeno kūriniai, yra orientuoti į skaitytoją: išlaisvina jį iš buities ir padeda nusikelti į tolimus kraštus, suteikia jam papildomo žinojimo, sociologinių žinių, kurios yra gaunamos betarpiškai bendraujant su svetimų šalių gyventojais, o ne skaitant „sausą“ turistinį reklaminį lankstinuką. Taigi, kaip teigia rašytojas:
Toj knygoj yra trijų tipų tekstai. Vienas, yra tikri tuometiniai reportažai. Amžiną atilsį Kazys Bradūnas tada buvo „Draugo“ literatūrinio priedo redaktorius ir aš pažadėjau jam siųsti reportažus iš Afrikos ir pagal galimybes siųsdavau. Kokių keturių penkių šešių puslapių reportažus, kad tilptų į tą laikraščio formatą. Antra, ten yra užrašai. Aš vedžiau užrašus – ne dienoraštį, bet užrašus. Ir, trečia, ten yra tokie trumpesni dabartiniai pasamprotavimai apie tą kelionę.
Šiuose kelionės aprašymuose išryškėja populiariajai literatūrai būdingi bruožai: intensyvi veiksmo dinamika (nors tekste nemažai aprašymų, tačiau kiekviena kelionės per Afriką dalių yra tarsi naujas naratyvas), kognityvinę funkciją turintys aprašymai, informuojantys skaitytoją, nuotykinio elemento išryškėjimas, orientacija į masinį skaitytoją, nes nereikalaujama netrivialių skaitytojo pastangų skaityti tokio pobūdžio tekstą.
Pažintinis aspektas knygoje „Motociklu per Afriką“ yra reiškiamas pateikiant geografinius duomenis: „Džubą pasiekėme po šešių dienų kelionės. Tai ekvatorinės provincijos sostinė, panašaus dydžio ir išvaizdos kaip Malakalis“, arba aprašymus: „Šiandien kraštovaizdis jau grynai afrikietiškas. Vietomis tuštoka savana apaugusi dygiais krūmais ir neaukštais medžiais. Visi jie dabar be lapų, nebent pačioje Nilo pakrantėje, kur žalia, medžiai šešėlio kaip ir neturi“. Intensyvi veiksmo dinamika yra susijusi su nuotykinio elemento išryškėjimu, neišvengiamu keliaujant:
Kelionė, kaip minėta, turėjo prasidėti apie 7-tą valandą ryto.
Apie 9-tą prie kelto per Baltąjį Nilą atvyko pirmasis gurguolės sunkvežimis.
Apie 10-tą ryto pradėjome keltis per Nilą.
Apie 11-tą atvyko komendantas.
Apie 12-tą, per patį karštį, pradėjome važiuoti. Kaip ta arabų armija, judėdama tokiu tempu, suskubo per šešetą dienų atsitraukti per visą Sinajaus pusiasalį, man neaišku.
Veiksmo vardijimas pavalandžiui nusako jo trukmę ir dažnumą: kelionė prasidėjo penkiomis valandomis vėliau nei planuota – tai priklausė ne nuo keliautojo K. Almeno, bet nuo Džubos gyventojų. Rašytojas išsako požiūrį į jo kelyje pasitaikančius žmones ir reiškinius („Kaip ta arabų armija, judėdama tokiu tempu, suskubo per šešetą dienų atsitraukti per visą Sinajaus pusiasalį, man neaišku“).
Kelionės aprašymų tekstą papildo nespalvotos nuotraukos, sustiprinančios teksto autentiškumo ir patirtų įvykių realumo įspūdį, leidžiančios „patikrinti“ skaitytojo jau iškilusias kelionės projekcijas. Kūrinio adresatas neverčiamas svarstyti moralinių ar egzistencinių klausimų, nes teksto funkcija yra suteikti skaitytojui pramogą ir praplėsti jo žinojimą apie tolimąją Afriką.
K. Almeno kūryba vadintina pramogine dėl ryškių populiariosios literatūros bruožų (adresatas – masinis skaitytojas, kūrinius galima ekranizuoti, gausu įvykių, būdingas serijiškumas, literatūrinė komunikacija – kaip skaitytojo informavimo priemonė), atliekančia kongnityvinę, relaksacinę funkcijas. Žanras pateikiamos informacijos neriboja, o tik paįvairina jos pateikimą.
____________________
(1) Pokalbyje su E. Valiene K. Almenas akcentavo: „Lietuvių literatūra turi tą problemą, kad ji kol kas neturi to plačiojo populiaraus antstato. <...> Be to antstato nebus tos viršūnės“
(2) Taip teigti galima remiantis „Metuose“ (2008 m. Nr. 10, spalis) paskelbtu pokalbiu „Populiariosios literatūros suvešėjimas“, kur R. Tamošaitis, akcentuodamas populiariosios literatūros bergždumą, teigia: „Man sunku atsisakyti išankstinės menkinamosios nuostatos, niekinančio požiūrio į pramoginę literatūrą. Dažniausiai ji būna lėkšta, banali, paviršutiniška, nors gali pasitaikyti išimčių. Bet jų kažkodėl nepasitaiko“ . Skeptiškas V. Kubiliaus požiūris į populiariąją kultūrą yra reiškiamas straipsnyje „Literatūra – linksminanti ir dirginanti“: „Ši linksminanti ir dirginanti literatūra Lietuvoje kaip ir Vakaruose liks tik periferinė. Nesinorėtų, kad ji būtų vulgari, piemeniškai žarstanti į visas puses obsceniškų žodžių kaskadas, nepažįstanti gėrio ir blogio ribos, nebejaučianti būties ir grožio paslapties“ (41, 229 ). Kiek liberalesnis yra G. Viliūno žvilgsnis į populiariąją literatūrą, kuriame ryškėja pozityvesnis šio pobūdžio literatūros tekstų traktavimas: „Paskirties požiūriu populiarioji literatūra dažniausiai siejama su p r a m o g a; tačiau negalima pastebėti ir kitų jos turinių. Kelionių, nuotykių literatūra skaitytoją išlaisvina iš buities, atsveria kasdienybės pilkumą; detektyvai, siaubo ar jausmų romanai papildo jo emocinį gyvenimą, leidžia patirti ribines būsenas bei aistras, - tad galima kalbėti ir apie k o m p e n s a c i n į, t e r a p i n į šio tipo kūrybos poveikį. Istoriniai romanai, tolimų kraštų aprašymai arba mokslinė fantastika turi p a ž i n t i n į krūvį. Jaunimui skirtos knygos perteikia įvairius elgsenos, emocinio reagavimo modelius, įgydamos auklėjamosios reikšmės“
(3) Pasak Sauliaus Macaičio: „Nors emigranto K. Almeno dinamiškas romanas bei V. Žalakevičiaus scenarijus įgalino, pasirėmus istorine medžiaga, sukurti patrauklų avantiūrinį filmą, šio kostiuminio darbelio nepavadinsi net nuotykių žanro pavyzdžiu. Gamybiniai nesklandumai, pats įtemptas filmavimo metas, begalinis filmavimo grupių ir režisierių keitimas lėmė, kad „Marius“ – juosta be stiliaus, svyruojanti tarp pradinės paviršutiniškos, sentimentalios epikos (maždaug: ak, kiek iškentė ta mūsų žemelė...) iki daugiau ar mažiau savarankiškų novelių rinkinio. Konfrontacija tarp Giedraičio ir Dabulskio tai pasirodo, tai ilgam pradingsta, jų žmonių susirėmimuose apgailėtinai dega viena (sic!) šieno kupeta. Bene daugiausia vietos pirmajame „Mariaus“ filme skiriama dviems į Lietuvą patekusiems italams, be kurių našlaitis herojus apskritai nebūtų išgyvenęs. Gausūs personažai pasirodo ir dingsta, italas Benvenuto tai kalba lietuviškai su baisiu akcentu, tai literatūriškai, iš savos kalbos beprisimindamas tik „mamma mia“, iš ilgam pradingstančių aktorių minios įsimeni gal tik oriai, išraiškingai V. Šinkariuko suvaidintą kapitoną Roberto, konfliktiškos situacijos keistai nutrūksta (mes nujaučiame, kodėl Marius, miglotai prisimenantis motinos žūtį, prismeigia šunį, bet jį supantys žmonės, išskyrus šventiko spėliones, neatkreipia į įvykį jokio dėmesio). Dėl scenarijaus kupiūravimo personažų paskatose dažniausiai nėra loginių akcentų, neskaitęs romano, dėl jų gali tik spėlioti, o montažinio ritmo paklaidos vertos to, kad, jomis remdamasis, mokytum jaunąją kinematografininkų kartą, kaip nereikia. Operatoriaus A. Jančoro, tapusio ir vienu antrosios dalies režisieriumi, darbas tamsos dėmėmis, galinčiomis reikšti ir pagarbą senajai tapybai, iš tiesų mikliai maskuoja pastatymo skurdumą. Bet 1992 metų tęsinys – jau už autoriaus kompetencijos ribų“.
(4) Nors scenarijai taip pat atlieka istorijos populiarinimo funkciją, tačiau jie populiariajai literatūrai nepriskiriami, nes juose dominuoja kognityviniai-edukaciniai aspektai, todėl jie bus aptariami skyriuje „Kazio Almeno kūryba – visuomenei informuoti bei auklėti“.
(5) L. Mockūno straipsnis „Sauja sekso arba seksas saujoj. Pramoginis romanas išeivijoje“ yra tarsi ginamoji kalba K. Almeno detektyviniam romanui „Sauja skatikų“, apkaltintam pornogafijos demonstravimu, kurioje teigiama: „Reikalai pakito, kai Saują skatikų pradėjo skaityti dar iš Akmens amžiaus neišsikapsčiusi mūsų visuomenės dalis. Pasiskaitę Skatikus Puntuko gadynės palikuonys, lyg sukomanduoti, striktelėjo iš savo migių ir ėmė vienu balsu burnoti apie pornografiją, tautos išdavimą, emgebistų liaupsinimą ir panašiai. Neapsieita ir be raštiškų skundų Čikagos kardinolui, kad marijonai (romano leidėjai) tvirkiną jaunimą. <...> Su šiuolaikinėmis Vakarų literatūromis (pvz., Updike, Henry Miller, Moravia) bent kiek susipažinęs skaitytojas priims nusižiovaudamas faktą, kad Eglė nenešiojo apatinių kelnaičių. Taip pat suknelės nusiėmimas ar net pozicijos nr. 1 iš lytinių santykių vadovėlio aprašymas (kniūpsčias vyras ant aukštielninkos moters) dar ne pornografija. <...> Skaičiusieji romaną sutiks, kad Sauja skatikų, nežiūrint dažnai Naujienose maskatuojamo puslapio nr. 224, nėra, iš viso, kokia nors pornografija.
VDU, Lietuvių literatūros katedra, 2009 m.