vaiciulaitis-Valentinavaiciulaitis-ValentinaPirmoji Antano Vaičiulaičio romano Valentinos laida išėjo 1939 me­tais. Taigi šią antrąją laidą (Antanas Vaičiulaitis, Valentina: romanas, antroji pataisyta laida, [Schongau]: Venta, 1951) nuo pirmosios skiria ilgas ir gausus įvairių negandų šešiolikos metų tarpas. Po tiekos me­tų skaitydami mes dažnai nebeatpažįstame knygų, kitados reiškusių naujus ir didelius pasaulius; jos sensta ir miršta kaip žmonės. Vietoje fantastiškų šalių terandame nykios teatrinės butaforijos liekanas; vietoje gyvų žmonių – Musėe Grėvin figūras; vietoje gamtos – kapi­nes ir iššalusius sodus po nevikriai nupieštu išblukusios dekoracijos dangum.

Valentina tvirtai atlaikė sunkų šešiolikos metų bandymą ir išliko gyva. Ir šiandien nuo pat pirmųjų puslapių ligi pabaigos, balsas prie balso, tema prie temos dėstosi šios skaidrios festivalinės simfonijos žodžiai: peizažų lapai neapkritę dulkėmis; vargonai ūžia po skliau­tais; vėžiautojų balsai ir lempos skamba ir šviečia sutemose.

Literatūros teorijos vadovėliai reikalauja, kad romanas charak­terizuotų epochą, išskirdamas tai, kas „amžina”, tipinga, neatsitik­tina. Valentina taip pat yra epochinis romanas, tik jo epocha yra ne istorinė, bet psichologinė. Valentinoje autorius tarytum sąmoningai neduoda beveik jokio realistinio kolorito – nei aiškiai apibrėžtos vie­tos, nei laiko – norėdamas labiau išryškinti jokia chronologija nesu­varžytą epochą (nors skaitytojas ir nutuokia, kad tai Suvalkija apie 1930 metus). Tai yra grynosios jaunystės epocha. Ji turi specifines formas ir sąvokas, specifinį pasaulėvaizdį, mažai ką bendra tetu­rintį su normaliu gyvenimo supratimu. Tos specifinės sąvokos čia ir tegalioja. Valentina yra jaunystės kūrinys apie jaunystę, skirtas taip pat jaunystei. Žmogus, nepastebėjęs savo jaunystės ir negyve­nęs Hamsuno Viktorijos, Akuraterio Samdinio bernioko vasaros ar Alain-Fournier Le Grand Meaulnes nuotaikomis, nesupras ir šios to­limos nuo realybės vasaros intermedijos prasmės. Ir Alphonse'o de Lamartine'o Graziella, ir Andrė Gide'o La porte etroite, ir pagaliau Hamsuno Viktorija stovi žymiai arčiau kasdienybės, jos problemų ir tradicijos.

Visi šio romano epizodiniai personažai teturi grynai ornamentinę reikšmę. Išdėstyti pavieniui arba kompozicinėmis grupėmis, jie vei­kia ne daugiau negu antraeilės paveikslų figūros. Pagrindiniai roma­no aktoriai – Antanas ir Valentina – iš esmės yra irgi tik nuotaikos. Kartais jie rodosi lyg būtų paimti iš XVIII amžiaus tapybos – Hu­berto Roberto Dėbarcadere fantastinės figūros arba Fragonard'o Fontaine d'amour jaunuoliai. Jie nėra kaip Immensee Rheinhardt ir Elisabeth, du vedyboms pribrendę jaunuoliai. Jų tarpusavio santykis dar neturi nieko bendra su fatališka kūnų trauka ir noru realizuotis. Tai greičiau tik tragiškai pasibaigusi jausmų ir išgyvenimų žaismo inter­medija vasaros fone. Vaičiulaitis gerai moka operuoti savo perso­nažais. Parenka tinkamą foną, gražiai išdėsto, nors kartais jų veiks­mai nėra pakankamai motyvuoti, net ir šiame nimfiškame romano gyvenime. Tokiu laikytinas romano finalas su ežeru, audra, vienuo­lyno bokštu ir mirtį skelbiančiu varpu, kuris galėtų tikti aristokra­tiškos Francois Boucher idilijos pabaigai.

Vos keliais brūkšniais nupieštas klebonas, vitražinis veidas, taip pat gyvas tik meninio komponento gyvybe, kartais atrodantis taip, lyg būtų tik šios knygos iliustracija. Ir vėl kartais kaip klodeliško vasaros vidudienio apytamsių interjerų faunas, pasislėpęs vargonų muzikos pilnuose šventoriaus medžių lapuose.

Pirmajai romano laidai pasirodžius, kritika prikišo Vaičiulaičiui laiko ir vietos kolorito stoką. Mano supratimu, kritikai klydo, nes romane veikiančiųjų asmenų interesai nesiekia tradiciškai suprasto kolorito. Jie gyvena pakeltoje nuo žemės realybėje, ir kažin ar rea­listinis kolorito inventorius nebūtų sudarkęs visos šios jaunystės poezijos. Aišku, Hermano ir Dorotėjos vario raižinio aštrumo ir ryš­kumo koloritas romaną būtų pastatęs visais galimais matavimais išreiškiamoje realybėje ir suteikęs daugiau realistinės jėgos, bet dėl to būtų visiškai pasikeitęs pats romano pobūdis.

Labai didelę reikšmę knygoje turi gamta, kuri čia galėtų būti rašo­ma didžiąja raide. Veiksmas ir personažų likimas Valentinoje yra es­mingai susiję su gamta. Kartais net ir nebeaišku, kur baigiasi gamta ir prasideda žmonės. Gamtos išgyvenimas ir jos tarytum suabsoliuti­nimas yra taškas, kuriame Vaičiulaitį pasiekia Hamsuno romanų įta­ka – Pano ir Viktorijos. Tačiau gamtos panaudojimo literatūros veika­le požiūriu Vaičiulaičiui daug artimesnis būtų prancūzų romanistas Francois Mauriac, kuris peizažinius elementus derina prie savo per­sonažų psichologinės būsenos.

Vaičiulaitis Valentinoje yra vienas pačių geriausių mūsų literatū­ros peizažistų ir žanrinių tapytojų. Be abejo, tapybos terminas čia turi tik reliatyvios vertės, nes kurdamas Vaičiulaitis naudojosi kito­kiais matavimais negu tapytojai.

Vaičiulaičio stilistinis instinktas ir smulkiausių žodžio bei sakinio niuansų jautimas dažnai stebina skaitytoją. Ir Valentinoje kiekvienas mažiausias pasažas turi savo „choreografiją”, kiekvienas žodis žino ne tik savo vietą, bet ir judesį bei spalvą. Žodžiai ir sakiniai nebėga pirmyn, besipjaudami su prasme, kaip avinų banda, nežinanti kur sustoti (o tai labai dažnai pasitaiko mūsų naujausių beletristų dar­buose), bet klauso kiekvieno autoriaus mosto.

Baigiant dar būtų galima pridurti, kad Valentina yra vienas iš nedaugelio mūsų dailiosios prozos darbų, parašytų ne vien pat­riotizmu, tradicija ir savosios žemės meile, kaip mūsų senųjų klasikų veikalai, bet intelektualine kultūra plačiausia šio žodžio prasme. Parafrazuojant Aistį būtų galima pasakyti, kad tai yra ne vien tau­tiečio, bet ir žmogaus kūrinys.

 

1952

 

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.

 

Niliunas Temos ir variacijosNiliunas Temos ir variacijos