marius katiliskismarius katiliskisApsakymas, kaip ir bet koks kitas įvykius apra­šantis tekstas, turi priežasčių ir pasekmių grandinę, for­muojančią kokį nors veikėjų gyvenimo epizodą. Ši gran­dis tęsiasi per gyvenimo realijas – daiktus, gamtovaiz­džius, laiko eigą ir panašiai – o ją supa autoriaus mintis, kartais pasireiškianti tiesioginiais komentarais, o kartais tik implikuojama, tik išplaukianti iš teksto sudėtinių da­lių santykių visumos. Kaip tik šių santykių pobūdis ir nu­sako rašytojo kūrybinį profilį, nes jį sąlygoja autoriui „pri­gimta” sistema, jo pasirinktas ir nuosekliai įgyvendinamas teksto struktūros sudarymo principas.

Mariaus Katiliškio kūryboje šį principą galima suvokti kaip binarinį-priešpriešinį. Jo atveju tai reiškia, kad gy­venimo realijos, per kurias eina įvykių vaga, apie ją yra sugrupuotos taip, kad susidarytų simboliški pagrindinio veiksmo eigos atitikmenys – lyg aidai, lyg komentarai, kartais intrigos priežastis ir pasekmes pabrėžiantys, o kar­tais net tiesiog jas sukuriantys arba pačiame veiksme, ar net ir tik skaitytojo sąmonėj.

Įdėmiau pažvelgus į Katiliškio apsakymus, galima čia atpažinti keletą skirtingų šio binarinio principo sudary­mo būdų, juos galima ir klasifikuoti, tačiau reikia turėti omeny, kad tai ne patys apsakymai prieš mus išsirikiuoja „pagal ūgį ir spalvą”, o tik mes, skaitytojai, organizuo­jame savo išgyvenimus ir mintis, Katiliškį beskaitydami, siekdami daugiau sistematiško, o tuo pačiu ir gilesnio jo veikalų supratimo. Pats Katiliškis rašo taip, kaip auga giria, ir taip, kaip mąsto žmogus: laisvai ir organiškai, bet vis dėlto organizuotai, o mes klasifikuodami ir analizuo­dami norime kaip tik prieiti arčiau prie šios organizacijos dėsnių ir procesų, kad geriau galėtume į autoriaus darbą pažvelgti iš jo paties vidinio pasaulio perspektyvos. Ap­tariant įvairius binarinių konstrukcijų variantus, naudo­simės dviem Katiliškio apsakymų rinkiniais: „Šventadie­nis už miesto” (1963) ir „Apsakymai” (1975).

Viena iš Katiliškio mėgstamų struktūrinių priemonių yra ironiškas kontrastas. Kiekvienas svarbesnis apsakymo elementas yra įpavidalinamas, taip sakant, „dvigubai”, ir viena jo versija savotiškai lyg ir juokiasi iš kitos. Iš tos ironijos išplaukia turtingesnis veikalo išgyvenimas: įvy­kių eigai suteikiama daugiau energijos ir kartais gelmės, nes prieš mus ne vien tik pats apsakymas, „tai, kas buvo”, bet ir iškilę įvykių santykiai su žmogaus sielos, jo gyve­nimo prasmės klausimais. Stai pavyzdys iš „Apsakymų” rinkinio – „Paskutinioji Juozapo Sudeikio”, kur aprašo­mas jau niekam nebereikalingo seno karšinčiaus paskuti­nės dienos senelių prieglaudoj. Pagrindinis veikėjas, var­du Sudeikis, šiuose „Šventos Trejybės namuose” mano, kad jis „laiko turi per akis”, nes, žmonai mirus, nebėra prasmės daugiau ką dirbti ir lieka tik susirasti tokį dva­sios būvį, kuriame jaustumeis, lyg dar būtų prasmės gy­venti. Sis niekur neskubantis Sudeikis turi savo antrinin­ką – be galo užsiėmusį karšinčių Gaidelį, lempų, laikro­džių ir kitų panašių dalykų taisytoją, į kurio dirbtuvę „uodas napo neįkištų” – tiek ten prisirinko beprasmių šiukšlių, neužbaigtų darbų, tarytum būtiniausių reikalų kokio nors visuomenės veikėjo gyvenime. Gaidelio skubė­jimas ir Sudeikio ramybė sudaro ironiškus rėmus, kuriuose telpa ir nebesutelpa gyvenimo beprasmybė ir prasmė. Pats Gaidelio dirbtuvėj sukrautas šlamštas turi savo atitikme­nį Sudeikio mintyse, kur tiek daug prisiminimų ir apmąs­tymų ir kur, gamtos harmonijos atpažinime, prasiskleidžia graži Sudeikio siela:

 

„Pasižiūrėk, jei netingi, kaip tyvuliuoja ežeras, kaip šnara švendrės jo pakraščiuose. Ne koks tai ežeras, tarp mūsų kalbant, dirbtinis, tai tik užtvanka, bet vis tiek vanduo. Ankstyvą pavasarį, tik pašalui einant, įdienojus, nusileidžia žąsų pulkas pasiganyti, pakeliui į tolimą šiau­rę. Ir krykštauja kaip namuose” (p. 10).

 

O žmonės prieglaudoj visi yra kelyje į tolimąją mir­ties šiaurę. Tada ir matyti, kaip Sudeikio mintys ir svars­tymai iš tiesų ir sudaro tikrąjį veiksmo planą, nes išori­niame jis tiktai geria whisky ir paskui miršta, o vieto­vės istorija, žmonių likimai, įvykiai – visi tik jo mintyse ar net ir perėjimuose iš Sudeikio vidinio monologo į au­toriaus balsą. Sie du pasauliai – prieglaudos nutriušusi realybė ir Sudeikio prisiminimų, jo meilės mirusiai žmo­nai plotme – turi ir savo dvigubą paženklinimą tuo pa­čiu daiktu – mediniu suoleliu. Iš tiesų tai du suoleliai, abu Sudeikio rankomis daryti. Vienas stovi pašiūrėje, kur jis pasislėpęs geria whisky, o kitas – prie žmonos kapo, kur jis myli ir miršta. Svajonės ir whisky, kapas ir šiukš­lės, gamtos grožis ir senatvė, krypuojanti myriop,– visa tai yra kontrastingos, ironiškos struktūros, kurių įtampoj formuojasi, turtėja ir pats apsakymas.

„Pirmadienyje” (taip pat iš „Apsakymų”) buvęs karei­vis, o dabar Amerikoj fabriko darbininkas, pilnas alkoho­lio ir pagirių, darbe netenka piršto. Žaizdos skausmas ta­rytum organizuoja aplink save Kazio savijautą ir vidinį monologą, bet didesnė gelmė atsiveria tada, kai užklaus­tas, ar pirštas dar skauda, Kazys galvoja: „Jeigu jis pa­klaustų rimtai, ar iš viso kas nors skauda, tai būtų apie ką pasakyti. Dabar vis apie tą sumautą pirštą, kurio ne­bėra” (p. 127). Du sopuliai ironiškame kontraste: fizinis čia pat – pirštas, „kurio nebėra”, ir dvasinis – iš viso Ka­zio gyvenimo, kurio jau irgi „nebėra”. Sis antrasis, gilu­sis skausmas išreiškia mums neblogai žinomą lietuvių ka­reivio, tremtinio, likimo mėtyto ir vėtyto, praeitį, kurią vyresnieji ir patys prisimename. Tuomi, kas tiesiogiai ne­išsakyta, bet duota per kontrastą pajusti, Kazys pasidaro ne vien tik nusigėręs gyvenimo atplaiša, bet ir simboliškas mūsų visų ar vienos mūsų kartos žmogus.

Apsakymo plotmei persivertus iš praeities į ateitį, Ka­tiliškis toliau tęsia tą patį binarinį principą. Radę Kazį girtą ir patį kaltą dėl savo nelaimės, jį atleidžia iš darbo. Paklaustas, ką jis dabar darys, Kazys atsako: „važiuosiu į Minesotą”. Be piršto, be darbo, be praeities ir be gyve­nimo, žinome, Kazys jau niekur nebenuvažiuos. Bet štai yra vis dėlto ir Minesota, kurion jis iš tiesų gali nuvykti ir jau kartą ten yra buvęs. Tai smuklėje:

 

„... „Hamms” reklama automatiškai keitėsi iš dienos į naktį, su visais aušrų ir sutemų perėjimais. Nenusakomi debesys, saulėtekiai, vidudienis ir kruvini saulėleidžiai brėžėsi pakaitomis ant Saganaga ežero. Ir vieniša uolinė sala, pusantro akro ploto, tirštai nužėlusį eglėmis ir ked­rais, skendo violetiniuose miražuose” (p. 139). Į reklamą žiūrėdamas, Kazys galvoja: „Tai mano ežeras ir mano vaidinys. Tikrai turėsiu salą, ir tada mes kalbėsime kitaip. Mes kalbėsime kitaip, kai tu­rėsime savastį, supamą ne vis artėjančių negrų kvartalų, bet praamžino šiaurės vandens” (p. 139).

 

Šioji Kaziui nebūsiančios tikros Minesotos reklaminė priešprieša-iliuzija pati savo ruožtu stovi kaip ironiškas kontrastas prieš jo praeitį, prieš joje svajotą ir nebūtą žmogaus laimę. Dėl Katiliškio čia pasirinktos struktūrinės organizacijos mes ne tik protu suprantame, bet ir savim pajuntame duotojo žmogaus atvaizdo tragizmą; tarp vieno ir kito kontrastinio elemento autorius mums suteikia vidi­nės erdvės, kurioje gali veikti mūsų vaizduotė, gali pra­dėti skaudėti siela.

„Hamms” reklama stovi kaip ironiškas kontrastas ne tik mūsų akyse, bet ir paties Kazio sąmonėj, kada jis sa­kosi važiuosiąs į Minesotą. Kitaip tariant, vienas iš Kati­liškio binarinių konstrukcijų principų yra įvelti į juos ir pačius savo veikėjus, tą ironiją suprantančius. Kitas prin­cipas – pasinaudoti įvairiomis veiksmo ir aprašomosiomis detalėmis, kurios irgi perduoda kontrastinę struktūrą, su ironija ar be jos, bet kurių egzistavimą, priklausymą prie vaizduojamojo gyvenimo ir paties apsakymo suvokiame tiktai mes, bet ne patys veikėjai. Imkim pavyzdžiu „Kai­mišką detalę” („Šventadienis už miesto”). Tenai dėdė Vėtra turi šautuvą, saugo vyšnias, kad paukščiai nenu-lestų, ir augintinę Valę, kad kaimo bernai jos nenuskin-tų. Vyšnios ir mergina, abi gražiai prisirpusios, abi vie­nodai neišsaugojamos, bet seniui Vėtrai neužtenka vaiz­duotės, kad šitokią paralelę savo galvoj susistatytų, o ojį Vėtrienė nuolat kalba ir niekaip negali pabaigti kal­bėti poterių, nes vis pameta skaičių, tartum gegutė metus kukuodama, o Valė auga, sirpsta ir dainuoja „vis gražiau ir nuostabiau, nesistengdama peršaukti poterių ir niekam neįkyrėdama”. Nei viena, nei kita apie jokius ironiškus savo užsiėmimų kontrastus negalvoja. O tarp dainos ir maldos iš tiesų šventa yra pati gyvybės kupina vasaros naktis, kurią Katiliškis, kaip visuomet, moka gražiai ap­rašyti:

 

„O jaunas mėnuo tuo tarpu vis giliau grimzdo į sodo tankmę. Ir iš pažemės jį skandino vidunakčio miglos ir nesibaigiantis, begalinis varlių kurkimas. Tūkstančiu bal­sų klegėjo liepos naktis, apsalusi šieno kvaptimi, ir klie­dėjo girtybėje uogų sultimis. Iš aukštų piliarožių, iš smid-rų krūmų šliaužė šešėliai, ir jie tarytumei kuždėjo” (p. 12).

 

Pastebėkime, kad net ir šio gamtovaizdžio sudėtiniai elementai išsidėsto priešpriešomis, suteikdami visam ap­rašymui ryškesnį reljefą. Pirmam sakiny naktis yra san­tykis tarp šviesos ir tamsos – sodo tankmės ir jauno mė­nulio. Varlių kurkimas, pripildantis naktį garsais, turi savo atitikmenį besiskleidžiančioj migloj. Naktis „kle­bėjo” balsais ir „kliedėjo” uogų sultimis, kurios savo ruož­tu sudaro atitikmenį šieno kvapčiai. O paskutiniam sakiny žodis „šešėlis” yra tartum dar dviejų semantinių porų jungtis: „šliaužė”, „kuždėjo” ir „piliarožės”, „smidrai”.

Kužda ne vien šešėliai, bet juose ir du jauni žmonės: juodaplaukė (kaip Šekspyro „black-browed night”) Valė ir Pranciškus, „iš geros šeimos” bernelis. Jų meilė kaip tik ir laiko apkerėjusi visą tą naktį. Tarp vešlios žmogaus ir gamtos jausmo pilnybės stovi tas pats senis Vėtra su savo šautuvu, taiko juo į aptiktus kartu begulinčius jau­nuosius ir liepia žmonai atnešti rožančių (tą patį, kurio ji niekaip baigti negalėjo) ir Šventojo Juozapo paveikslą kad čia pat, vietoj, ginklo grasa išgelbėtų savo auginti­nės Valės garbę tuo, ką Amerikoj vadintume „shotgun wedding”. Šventas Juozapas nupieštas su rykšte rankoj, senio rankoj – šautuvas; rožančius, jungiantis jaunųjų rankas, medinis, senio pypkė kukavinė; o Valė, „likimui pasiduodama”, slapčia šypsosi, nes žino, kad senio šautuvas neužtaisytas. Kiekvienam daiktui yra jo pora, tai ir jaunieji mielai susiporuoja, nes patys kaip tik to ir troš­ko, ką dabar buvo verčiami daryti. Nebūtina, kad šitokie atitikmenys iškeltų kokias nors naujas, gilias prasmes, bet jie vis dėlto suteikia daugiau spalvingumo, humoro ir energijos visam apsakymui.

Didesnės prasmių galimybės atsiranda tada, kai daik­tiniai atitikmenys ir struktūriniai kontrastai susijungia, pradeda taip santykiauti, kad iš jų susidaro lyg ir „ant­ra” fabula, einanti lygiagrečiai su išoriniu veiksmu ir jį pagilinanti arba ironiškai atspindinti. Apsakymas įgyja dar vieną, „užslėptą” dimensiją, ir jos poveikis skaitytojui aiškėja santykiaujant šiom dviem pasakojimo plotmėm. Kada jos susitinka, turime ir abiejų veiksmo grandžių bendrą atomazgą.

Pavyzdžiu šitam Katiliškio struktūriniam principui ga­lėtų būti jo apsakymas „Namelis saloje” iš rinkinio „Ap­sakymai”. Jo veikėjai – pasiturintys tremties buržujai, gra­žiai pridygę svečioj šaly ne tiek gal kaip nulaužtos šakos, kiek daugiau kaip usnys. Vienas toks, vardu Simas, nuo­bodžiauja, kol kitas, Rimga, jį pasikviečia medžioti j sa­vo draugo, irgi lietuvio dypuko, bet jau vardu „Steve”, nuosavybėje esančią salą (taigi, tarytum būtų savaip iš­sipildžiusi Kazio iš „Pirmadienio” svajonė). Kartu važiuo­ja ir Rusnė, buvusi Simo meilužė, kurią dabar pavilioja tas pats Rimga. Nuvažiavę salon, mūsų medžiotojai pri-šaudo paukščių ir po to su dar keliais atvykėliais draugais kaip reikiant nusigeria. Kitą rytą pakyla upės vandenys, reikia salą greit palikti, o valtį kaip tyčia srovė nunešė ir įvėlė į karklyną. Vyrai traukia burtus, kuriam reiks bris­ti jos atsitempti; Rimga pralošia, išgeria kavos, whisky ir nueina.

Tokia yra iki šio momento pagrindinė apsakymo fabu­la. Be ypatingos užuomazgos, be tebevykstančio konflikto ji minimali, geriau gal tinkanti šiaip vaizdeliui. Užtat skaitytoją nustebina visai netikėta jos atomazga: kol Rim­ga, braidydamas po šaltą vandenį, tąsosi su valtim, Rus­nė „ūmai” paklausia Simą: „Ar tu dar myli mane, Si­mai?” Vargšui, tokio klausimo užkluptam, užsikrenkštus, Rusnė pasako dar aiškiau: „Mums beliko nedaug minučių kad tu galėtumei mane mylėti, kaip norėjai visą laiką mylėti...” (p. 78) Ir tada, kai Rusnės rankos apsiveja oie Simo kaklą, pasiekiamas, taip sakant, didysis fabu­los finalas. Jis liks skaitytojo akyse keistas ir niekuo ne­motyvuotas, jeigu praeisime pro apsakymą, nepastebėję antrosios, „užšifruotos” fabulos, kuri kaip tik ir motyvuo­ja Rusnės poelgį ten, kur abiejų fabulų linijos suplaukia j vieną.

Centrinis veikėjas šioje antroje plotmėje „už scenos” yra ne Simas ir ne Rimga, o pati Rusnė. Ji labai nuosekliai realizuoja nusibrėžtą planą: susigrąžinti Simą, bet tuo pat metu nepaleisti ir turtingo Rimgos. Kitaip tariant, kol vyrai medžioja, jinai irgi tyko laimikio – abiejų medžio­tojų. Jos veiksmai Katiliškio nurodomi gana minimaliai, taip, kad ne visuomet juos iš karto ir atpažįstame. Kai kas 'gana greit paaiškėja: štai, kiek pavažiavus salos link, Rusnė, sėdėjusi priešaky, šalia Rimgos, užsimano persi­kelti į užpakalinę sėdynę, prie Simo. Toliau eina jau su­prantami dalykai: Rusnė užmiega, atsiremia galva Simui į petį, jos plaukai kutena jam veidą, jis pradeda galvoti, kad gal per greit tos merginos išsižadėjo. Rusnė „kulti­vuoja dirvą” ir toliau – nerūpestingai, dar vis „miegoda­ma”, įsitaiso Simui ir ant kelių, tuo sužadindama jam dar daugiau įvairių jausmų. Atvažiavus Rusnė vis pastebi, kaip Simas gražiai malkas kapoja, koks jis apskritai ta­lentingas, tartum visai nematydama veikliojo Rimgos, už kurio gi ruošiasi netrukus ištekėti. Jei taip, tai ko ji prie Simo gretinasi? Atsakymas, nors gana gerai auto­riaus užmaskuotas, pamažu iškyla, deja, gana aiškus. Stai jo požymiai. Rimga labai veiklus: gerai važiuoja mašina, greit sprendžia problemas, gerai šaudo, gerai irkluoja, puikiai orientuojasi padėtyje, išskyrus tik vieną-– visai nepastebi, kad nėra dar parodęs nei meilės, nei galų gale ir ypatingo dėmesio Rusnei. Abejingas jis jai ir kelionėje. Rusnė, tačiau, aiškiai ir kandžiai pastebi vieną dalyką: Rimga yra toks nepaprastai geras to „Steve” draugas, kad jam net „sielą pardavęs”. Šaunus, vadinasi, vyras Rim­ga, bet... ar ten, kur reikia? Tada atsimenam ir kitą apy­sakos epizodą iš anksčiau, kada Simas ir Rimga kartu medžiojo ir turėjo su savim labai puikų šunį Princą, kuris, deja, visiškai nesidomėjo pašautus paukščius suieškoti ir atnešti, bet vietoj to energingai kapstėsi po pelių urvus. Entuziazmas netikęs, ir Rimga, tai pastebėjęs, suvaro sun­kius šratus tiesiai ,,į taškuotą, taurios medžioklinės veis­lės uodegą” (p. 60). Taip tą šunį jie palieka lauke. Vėliau Simas klausia:

 

,,– Ar atsimeni Princą, Rimga?

– Kokį Princą?

– Na, tokį...

– Aš ne homoseksualas. Kad tu klaustumei apie prin­ceses, apie Anną, apie Grace Kelly...” (p. 60)

 

Taip ir susidaro įspūdis, kad Rusnė žino daug geriau negu mes, kokios būtent lyties Rimga galėtų būti. Apysa­kos pabaigoj valtį atitempęs Rimga gauna dar gerokai iš­gerti ir sudrimba vienas toj pačioj užpakalinėj mašinos sėdynėj, kur jis atrodo gana panašus į paliktą šunį Prin­cą. Vargšui Simui tada ir „pasivaideno, kad visi reikalai vyksta pasiutusiu tempu – ir viso to vadžios Rusnės ran­kose” (p. 79). Aišku, kad Rusnės. Juk jinai ir padavė tuos du šiaudus vyrams, kuriam teks traukti valtį, ir pasirūpino, kuris šiaudas bus trumpesnis.

„Antrinio plano” veiksmas čia vyksta konkrečių žmo­nių savitarpio santykių pasaulyje, ir jo laikas tas pats, kaip ir pirmajam, rėmus sudarančiam plane. Kituose Ka­tiliškio apsakymuose šis antrinis pasaulis yra paties pa­grindinio veikėjo dvasioje, prisiminimų, kančios ir sva­jonės plotmėje. Čia randame herojų dažniausiai po karo Vokietijos lageriuose, visiškai neveiklų, užsidariusį ir to­dėl „paslaptingą”, tiesiog sustingusį, nelyg statula, tuo tarpu vidiniam jo pasauly pergyvenimai gali būti ir la­bai aistringi bei dramatiški, tik laiko ir nuotolio atskirti nuo dabarties. Tada Katiliškis pateikia pasakojimą kaip sąmonės srautą, tekantį pro veikėjo praeitį. Toks yra apsakymas „Prasilenkimas” („Šventadienis už miesto”). Jo veikėjas yra ir pats pasakotojas ir savo būklę jis ap­rašo, tiesa, jau nuvargusiais ir iš romantikų pasiskolintais trafaretais, bet norėdamas išsakyti savo ypatingą dvasios būseną, gal panašiausią į „gyvą mirtį” – tobulą vie­natvę:

 

„Aš neturiu tikslo. Aš neturiu sielvartų, ir vargiai kam nors pavyktų mane įtikinti, kad galima griaužtis dėl to­kių niekų, kaip merginos neištikimybė arba gaisras, sury­jąs ilgų metų darbą, arba bankrotas, ar dar kas panašaus” (p. 199).

 

Iš tokio herojaus mažai bus paskato išoriniam veiks­mui. Jis ir nėra tikras veikėjas, bet greičiau tik pozicija arba perspektyva, iš kurios, akis vidun nukreipus, galima stebėti savo paties katastrofišką praeitį. Šiuo atveju tai buvo sužieduotinės praradimas, karo chaosui užplūdus Lietuvą. Asmens tragedija aprašoma taip, kad nelieka jokio planingo veiksmo arba kovos su likimu įspūdžio, o tik pasimetimas, bejėgiškumas, žlugimas ateinančio fron­to sūkury. Tuo atžvilgiu vidinė istorija sudaro aiškų kont­rastą herojaus dabarčiai. Iš vienos pusės, daug sentimen­talios meilės, vilties, tikėjimo ir didelis nusivylimas, be­jėgiškumas įvykių verpete, o iš kitos – visiška kontrolė, neva ramybė, bet be jokios prasmės gyventi.

Tokio pobūdžio apsakymuose herojų sąlygoja jo sie­loj tebegyvenanti praeitis, vidinė realybė, kurią supa gy­venamojo momento dvasinė tuštuma. Tačiau yra Katiliškio apsakymų, suplanuotų tiesiog pagal atvirkščią principą – herojus yra sąlygojamas išorinės, jį supančios realybės, kuri formuoja jo vidinį pasaulį. Tada apsakymo veiksmas, fabula išsiritulioja iš įtampos tarp veikėją supančių sąly­gų ir jų įtakotų išaugančių sieloje vertybių, jausmų ar perspektyvų. Herojų supanti erdvė, būtent jo gyvenimo, dažniausiai vienišo, vieta ir būdas, sukuria jame kitiems nepažįstamą vidinį pasaulį, kurio dėsniais ir reikalavi­mais vadovaudamasis, jis kartais nustebina kitus savo netikėtais veiksmais, dažnai atliekamais apsakymo gale ir tampančiais nelaukta atomazga.

Toks herojus yra „mažasis Girdžius” apsakyme „Už­gavėnės” („Šventadienis už miesto”). Štai erdvė, kurioje jis gyvena vienas su tėvu, „didžiuoju Girdžium”, miško vidury:

 

„Jų troba turėjo tris sieksnius ilgio ir nepilnai du pločio. Suręsta iš netašytų sienojų, dengta eglės luoba ir taip giliomis pastogėmis, kad po jomis tilpo šieno ve­žimas kiekvienoje pusėje. Du menki langeliai, užgulti pas­togių ir medžių šešėlių, mažai tepraleido šviesos” (p. 79).

 

Paskutinysis sakinys aprašo ne tik trobą, bet ir abiejų žmonių požiūrį, perspektyvą į pasaulį, kaip sakoma kiek vėliau apsakyme: „Jis pasižiūrėjo pro galinį langelį į aikšte ir žinojo, jog gali taip žiūrėti iki vakaro, iki akims apraibstant, ir nieko nepamatys” (p. 82). Kad mums vi­siems žinomi jausmai, laimės troškimas taip pat glūdi giliai užpustyti tokioj Kalibano sieloj, sužinome, kai Ka­tiliškis žiemos gamtovaizdį paverčia dvasios būvio apra­šymu tarp dviejų priešpriešinių perspektyvos taškų: var­pelio toli girioj ir neramaus širdies plakimo milžiniškoj „mažojo Girdžiaus” krūtinėj:

 

„Kažkur gilumoje suklego varpeliai. Jis sukluso, ir jo šir­dis pagavo dunkčioti. Jis girdėjo tą neramų plakimą šių varpelių tilindavimą miške. Abu kartu, ir abu labai arti savęs... Jis tebebuvo dar kažinkur giliai užslėptas, tasai pavasario nerimas, o vienok jo kvapas plaukė per šakas ir smelkėsi iki sąnarių” (p. 85).

 

Tie varpeliai yra ne vien tik poetinis įvaizdis, bet ir tik­rovė–jų garsas ateina nuo raistan įklimpusių rogių, ku­rias šis milžinas (dabar sužinom ir jo vardą: Endrius) pa­deda ištraukti pačiame prieškalėdyje. Tuo pat metu ir ne­aiškusis pavasario nerimas, širdies dunksėjimas įgyja kon­kretų atitikmenį – jauną merginą, sėdėjusią tose rogėse. O momentas prie rogių, kur lygiagretės įvaizdžio ir fakto li­nijos sueina į vieną, yra ir lemiamas Endriui, nors jis tada dar to nežino.

Dėkingas merginos tėvas jį pasikviečia Kalėdoms, bet šis, nedrąsus, išsiruošia tik kitai šventei – Užgavėnėms. Miško vienatvės giliai prisisunkęs, su kiekviena miško pėda, kiekvienu medžiu intymiai pažįstamas Endrius da­bar atsineša tą savo vidinį, neramių jausmų sukrėstą pa­saulį į laukus ir į kaimą, kur žmonėms jis gali atrodyti tikras pabaisa, kažkoks „Miškinis”. Tai viena kontrasto plotmė: miškas – kaimas; gaivališkas gamtos žmogus – sudėtinga kaimo bendruomenė. Antrąją plotmę Katiliškis sudaro ir vėl tuo pačiu principu kaip pradžioj, Endriaus sukeliamam įspūdžiui („pabaisa”) priešindamas faktą – Užgavėnių eiseną:

 

„Šiek tiek iš šono sodžiaus gatve grūdosi baisi govėda. Juodi ir šlykštūs velniai, atkišę šakes, maskatavo ilgiausiomis uodegomis, vartė raudonas akis ir kaišiojo priklius liežuvius. Salia jų pažeme ropojo gauruotos meškos, kraipydamos į šalis smailus snukius” (p. 90).

 

Užgavėnių klounadai pavergtas miško žvėris meška, lyg ir nusako Endriaus, seno meškų kaimyno, vidinę bū­seną. Tačiau, jeigu seksime šią analogiją toliau, velniai savyje turi ir neaiškios, bet pasibaisėtinos grasos ir gali iš tiesų tarnauti kaip Endriaus sieloj tūnančių katastro­fiškų aistrų simbolis. Grasa tampa visiškai aiškiu pavo­jaus ženklu, kada pamatome Užgavėnių eisenos centrinę figūrą: „Visų pirma nyrino balta, aukšta ir išdžiūvusi, kaip jaujos ardas, giltinė, iš lėto nuleisdama nuo pečių dalgį, tarsi pradedama šienapjūtę” (p. 91). Šitaip, kai dvi „pabaisos”, Endrius ir giltinė, kartu ateina į kaimą, groteskiška žemaičių šventė pavirsta kartu ir Endriaus dvasios būsenos portretu, ir nieko gero nežadančia pra­našyste.

Toliau veiksmas rieda jau nebeišvengiamai į tragišką atomazgą, ir kiekvieną jo etapą Katiliškis nuosekliai pa­ženklina kontrastinėmis figūromis. „Pabaisai” Endriui at­siranda priešprieša – vienas iš pačių baisiausių Užgavėnių velnių, kuris jį nuolat persekioja. Kiek vėliau šis velnias pavirsta gražiai apsirengusiu kaimo kavalieraičiu (net ir čia Katiliškis išlaiko binarinį įvaizdžio principą: juk vel­nias lietuvių tautosakoj dažnai ir įgyja išsipusčiusio po­naičio pavidalą!). Tarp šio kavalieriaus ir Endriaus tuoj užsimezga konfliktas dėl anos, kadaise iš sniego gelbė­tos, merginos Rūtos, kurią (jau turėjome laiko suprasti) Endrius yra pamilęs – savaip, gūdžiai, neaiškiai, bet kartu ir fataliai. Labai greitai visi pradeda iš Endriaus tyčiotis, karnavalo linksmybės žiaurumu užsikrėtę, bars­tyti jį pelenais, tartum iš tiesų kokią cirko pabaisą. End­rius pasitraukia, bet dar jam pasitaiko pamatyti, kaip Rūta ir jo kankintojas kavalieraitis myluojasi ir bučiuo­jasi. Tada viskas jau išsipildo – jis grįžta pamiškėn, kur buvo palikęs šautuvą, atsineša jį ir, taiklia medžiotojo akim nužiūrėjęs, nušauna frantą vietoje.

ŠSito tipo apsakymai (Katiliškio jų yra keletas) patys savaime yra kaip kontrastas apsakymams, kuriuose cent­rinės figūros laikysena ar veiksmai motyvuojami jo paties sielvartu ir prisiminimais maitinamos vidinės aplin­kos, nes šičia, priešingai, išorinė aplinka maitina ir for­muoja staigius ir katastrofiško herojaus veiksmo motyvus. Paėmus Katiliškio apsakymus kaipo visumą, galima ir daugiau pastebėti panašių kontrastų tarp vienokio ar ki­tokio pobūdžio tekstų. Gal ryškiausias skirtumas apsaky­mų, kuriuose pats veiksmas, intriga vaidina tik minimalią rolę taip, kad savo esme jie prisiartina prie apybraižų, vaizdelių arba net ir publicistinių straipsnių, ir tokių, kur veiksmo eiga daugiaklodė ir įmantriai suraizgyta. Ryš­kiausias šio pirmojo pobūdžio teksto pavyzdys gal būtų apsakymas „Išsiilgę laukiam” („Apsakymai”). Centrinis personažas, šiek tiek prasigyvenęs „dypukas” Martynas, daug siuntinių nusiuntęs giminėms Lietuvoj, dabar yra jų kviečiamas apsilankyti. Ta proga jis pabando įsivaiz­duoti, kaip ten bus, kaip jį sutiks, kur nuveš. Visos šios mintys, perleistos per pasakotojo (autoriaus) stilių, čia ima atrodyti, kaip gana sarkastiška parodija tų dažnai mūsų pokalbiuose pasitaikančių svajonių apie Vilnių, Trakus, gimines, jų skilandžius ir t.t. Tarp spėliojimų ir prisiminimų grįžta iš praeities gyvenimo keletas epizodų, bet dabartyje jokio veiksmo nėra. Tuo tarpu kviečiąs at­važiuoti brolėnas užsimena, kad norėtų dovanų gauti is­panišką arba belgišką medžioklinį šautuvą („geriausi pa­saulyje”). Kada Martynas vis dėlto nusprendžia, kad čia nepanašu į vargstančių tautiečių šelpimą ir atsisako šau­tuvą siųsti, jis tuoj gauna ir laišką, kad kvietimas atšau­kiamas. Tai ir visas veiksmas. Iš tiesų tai ne tiek apsa­kymas, kiek anekdotas, sakykim, pavyzdys prie argumen­to, ar iš tiesų mūsų broliai ten vargsta, ar ne. Kontrastinė, ironiška apsakymo struktūra glūdi ne tik autoriaus stiliu­je, bet ir yra implikuota pačiose gyvenimo realijose, vi­siems gerai pažįstamose, nes kalbama čia apie socialis­tinius idealus ir buržuazinio statuso simbolius Lietuvoj, apie krašto ilgesį, savųjų meilę ir smulkų tų pačių savų­jų gobšumą, ir pan.

Visiškai kitokio pobūdžio yra gana komplikuotos struktūros, sudėtingumu pranokstančios pačios pasakojimo grandies, jo fabulos reikalavimus apsakymai. Tada apra­šomi žmonių gyvenimai, jų likimai sudaro tik antrinį apysakos audinį, o dėmesio centre atsistoja autoriaus struk­tūrinės priemonės, jų savitarpiai santykiai, stilistiniai kal­bos klodai, visas formų žaismas, kuris kartais pasakoji­mą beveik priartina prie poezijos žanro. Į sudėtines tokių apsakymų dalis galima žiūrėti tam tikra prasme, kaip j atskirus tekstus – savaip pabaigtus vienetus, kurie san­tykiaudami įgyja naujas prasminio praturtėjimo galimy­bes. „Nutolusi meilė” („Šventadienis už miesto”) yra vie­nas iš tokių apsakymų. Tai ankstyvas kūrinys, spausdintas pirmame Katiliškio rinkinyje „Prasilenkimo valanda” (1948). To laiko Katiliškis aiškiai atpažįstamas iš paki­laus stiliaus ir sentimentaliai romantiškų fabulos prielai­dų, visa tai perduodant su rupokos ironijos priemaiša. Išorinė struktūra   gana paprasta: norėdamas paguosti savo meilę staiga praradusį jaunuolį, jo vyresnysis drau­gas papasakoja jam savo nelaimingos meilės buvusią is­toriją. Komplikacijos prasideda, kada ši binarinė konst­rukcija apsakyme įsikūnija ištisoj eilėj atskirų tekstų. Pir­masis, sakykim, būtų to nelaimingo jaunuolio istorija – jis atvyko į savo sužieduotuvių balių, bet dideliam nu­stebimui ten pamatė, kad jo mylimoji susižiedavo su kitu:

 

„Tu atsinešei gėlių, kaip pritinka doram gerų tėvų vaikui. Bet kodėl išmetei jas ir sumynei, ir bėgai, kaip patrakęs, vietoj to, kad įteiktumei, kam buvo jos skirtos. Tai padarei sužinojęs, jog pakliuvai ne į savo, bet į jos sužieduotuves. Tau pristatė puošnų, pasipūtusį vyruką, o manei, kad tokio iš viso pasaulyje nėra” (p. 270).

 

Taigi ir išbėgo iš baliaus į audringą naktį šis apsigavęs Romeo, vyresniojo draugo lydimas. Istorija čia keista melodramatiška, neaiškiai motyvuota ir iki galo neišsaky­ta, bet vis vien ji sudaro tam tikrą pabaigtą tekstą, nors miglotai perduotą. Kitas tekstas-–tai to vyresniojo seni užrašai apie jo jaunystės dienas. Tai yra paties laiko są­lygota struktūra, panaši į dienoraštį, ir ji gali nutrūkti bet kuriuo momentu dėl priežasčių, mažai ar ir nieko bendro su herojaus vidine raida neturinčių. Tai šiuose užrašuose, tarp ko kito, yra ir jo nelaimingos meilės istorija, tekstas tekste, skirtingas nuo jį supančio žodžių audinio tuo, kad aprašo baigtą įvykių grandį, nuo užuomazgos iki atomaz­gos, kaip būtų normaliam apsakyme. Čia irgi daug melodramos: jaunas vyrukas įsimyli merginą, kurią pirmukart pamato tik iš tolo, liekną, melodingai gražią. Po kiek laiko jis ją netikėtai sutinka miške vienišą, beskaitančią jo paties jai parašytą eilėraštį ir gailiai verkiančią. O da­lykas tas, kad merginos veidas yra pasibaisėtinai raupų subjaurotas, ir dar, maža to, po raupų atėjusi šiltinė nusmukdė jos visus plaukus. Tai tipiškas Katiliškio kontras­tinis priešpriešinimas – tartum dvi merginos, – viena gra­ži, kaip pasakų laumė, o antroji – nelaiminga, gyvenimo suniokota pabaisa, – ir abi jos tas pats asmuo.

Toji meilės istorija irgi turi dar tam tikrą antrinį sa­vo tekstą. Įdomu pažymėti, kad užrašų autorius sako drau­gui:

 

„Tuose lapuose yra surašyta viena nutolusi meilė. Su daugeliu jau nebesutinku ir dėl to neskaitysiu, kas čia pa­rašyta. Tai atrodys gal jau labai naivu ir juokinga. Dau­gelį kartų esu klausęs savęs, ar tai yra buvę iš tikro”  (p. 272).

 

Lieka klausimas: o būtent – su kuo jis ,,nebesutinka”? Atsakymo jokio, ir mes stovim tartum prieš dar vieną tekstą, išskirtą iš tos meilės istorijos, tekstą, kurio turi­nio nežinom ir nežinosim. Be to, pats faktas, kad meilės istorija yra skaitoma balsu, paties ją pergyvenusio žmo­gaus lyg ir iš naujo atpasakojama, irgi sukuria dar vie­ną tekstą, nes parašytas ir skaitomas žodis skiriasi vie­nas nuo kito, kaip negyvų raidžių rinkinys nuo gyvo žmo­gaus balso, su intonacijomis, emocija ir su jausmo pakili­mą atkartojančiu tempu. Dar vienas tekstas susideda iš užuominos į Knuto Hamsuno romaną „Panas”, su kuriuo save sąmoningai lygina pasakotojas. Ir galų gale yra net skirtingo žanro tekstas – eilėraštis, rašytas meilės svaiguly (tiesa, didelėmis meninėmis vertybėmis nepasi­žymintis).

Šitaip gana paprastam visumos tekste glūdi net sep­tyni atpažįstami, iš dalies savarankiški vienetai – antri­niai tekstai. Pats apsakymas savo turiniu šitaip kompli­kuotos struktūros nepateisina ir neatlaiko; užtat pati ši struktūra, įmantrus audinio raštas ir pasidaro dominuo­jančiu elementu. Į tą sudėtingą raizginį žiūrėdami, tačiau nelabai pastebime, kad vienas tekstas būtų susietas su

kitu ar su visais kitais kokiais nors semantinį apysakos krūvį padidinančiais ryšiais. Gal tam tikras balansas eg­zistuoja tarp dviejų nelaimingos meilės istorijų: jaunikai­čio ir jo draugo. Abiem atvejais atomazga atėjo kaip siurprizas; pirmuoju – staiga pasirodė nepažintas, išsi­pustęs konkurentas, o antruoju – netikėtai atsiskleidė merginos tragiško subjaurinimo faktas. Iš tiesų Katiliš­kis čia tęsia sentimentalių melodramų tradiciją, kur gana dažnai buvo mėgstama vaizduoti žmogaus gyvenimo kri­tiškus momentus, kaip nelauktai atsiskleidusias pasibai­sėtinas paslaptis.

Gerokai vėliau parašyta apysaka „Kaip surandamos žmonos” (pirmą kartą spausdinta „Metmenyse” 1966-ais m., vėliau – rinkiny „Apsakymai”) taip pat pasižymi su­dėtinga tekstų ir poteksčių pyne, net kartu išlaiko ir iro­nišką humorą, taip tipišką subrendusiam Katiliškio ta­lentui. Fabulos apmatai čia irgi gana paprasti: vienišas žmogus Eigelis, Kanadoj kirtęs mišką, susikrovęs pinigų, pramogai išmokęs nepaprastai taikliai šaudyti, dabar va­žiuoja mašina į Amerikos vakarus, į mažą miestelį, kur jį kviečia draugas lietuvis, taip pat iš Kanados miškų, bet Amerikoj praturtėjęs ir vedęs svetimtautę. Miestan at­vykęs, Eigelis pakliūva į mugę su įvairiomis pramogomis, tarp kurių yra ir šaudymas už fantus. Tarp Eigelio ir pa­šėlusios raudonplaukės, šaudyklos patarnautojos, prasi­deda įtemptos varžybos, kurias Eigelis laimi, numušęs visus taikinius, nors ir kaip ji stengtųsi jam tai sutruk­dyti. O ta mergina pasirodo esanti sesuo Eigelio draugo žmonos, per tą visą susijaudinimą pagimdžiusios dvynu­kes dukteris po septynis su puse svaro. Istorija baigiasi tuo, kad Eigelis pasilieka tame miestelyje, jau nebe vieni­šas, bet su besišypsančia raudonplauke laume-ragana, laikančia rankoj jo mašinos raktus.

Viena iš svarbiausių poteksčių čia yra vienišo, tikrąjį savo gyvenimą kažkur praeity palikusio vyriškio situaci­ja, su kartėliu, liūdesiu ir sentimentais aprašyta tokiuose apsakymuose, kaip „Prasilenkimas” arba „Nuobodžiu krantu”. Sis tekstas, tačiau, apsakyme nedominuoja, o at­virkščiai – atlieka pagalbinį vaidmenį, kaipo parodijos objektas, padedantis sukurti komišką, net farsišką atmosferą. Viskas mat išeina priešingai: anksčiau matydavom žmogų, „tobulai užšaldytą” savo jausmuose ir troškimuo­se, o dabar prieš mus visiškai šiltas, susirūpinęs, kas­dieninės vaikų ir žmonos laimės pasiilgęs žmogus. Anie „rimti” personažai gyveno ir maitinosi savo praeities tra­giškų įvykių prisiminimais, o Eigelis praeities kaip ir ne­turi – yra tik miškas, kirvis, pjūklas ir šaudymas į lapus ir voveres iš šautuvėlio. Ir dar pinigai. Tragiški arba bent sentimentalūs herojai buvo parodomi beprasmėj tremtinių stovyklų aplinkoj, kur jų vidinę tuštumą atitiko išorinė nykuma. Čia Eigelis važiuoja, mėgaudamasis geros ma­šinos liuksusiniais patogumais, o „skaudus tremtinio ke­lias” vingiuoja gražiai blizgančiu Amerikos greitkeliu.

Eigelio svajonės apie žmoną ir užpakaly mašinoj be-krykštaujančius vaikus turi tiesioginį savo atitikmenį mies­telio tikrovėje, kur, kaip kokiam farse, komedijoj apie vaikų prieauglį, beveik kiekviena moteris vaikščioja bran­džiai apsunkusi nėštumu, nelyginant vešlus Amerikos „auksinių vakarų” vaisius. Tarp skurdžios vietinės gam­tos ir nepaprastai derlingų jos gyventojų vėl susikuria ironiškas kontrastas. Legendos apie to krašto užkariauto­jus – pasibaisėtino taiklumo kaubojus –čia pačios iš sa­vęs juokiasi, nes ilgakojai tos begalės vaikų tėvai šaudy­ti visai nemoka, tuo tarpu ramiosios Lietuvos vaikas Ei­gelis, kukliai kapojęs malkas, jiems visiems parodo, ką reiškia išmaniai naudoti ginklą. Jo laimikis, ta padūkus raudonplaukė Mary, atrodo tartum būtų atėjus iš visai skirtingo, ir laikui, ir vietai tolimo teksto, būtent – tiesiai iš Šekspyro „Taming of the Shrew”. Tik čia irgi išeina atvirkščiai – „nugalėtoji” Mary apysakos gale susemia ir Eigelį, ir jo mašiną į savo saują, gražiai sutramdo bai­sųjį šaulį ir pradeda gerą vaikų derlių žadantį gyvenimą. Tuo pačiu ironiškon perspektyvon atsistoja ir dar viena potekstė – lietuviškoji „tremtinių” legenda, su neprigyjančiom šakom ir nesibaigiančiais sielvartais. Vieton viso to, mūsiškiai patys tampa Amerikos vakarų užkariauto­jais ir apvaisintojais. Galima suvokti, kad čia Katiliškis aiškiai žino, jog „tremties likimo” parodija, kaip jis ją sukūrė, daug tiksliau atitinka gyvenimo tikrovę, kokią ją mes patys matom, tarp draugų ir pažįstamų pasidairę.

Katiliškio reputacija – kaipo gaivališko, spontaniško pasakoriaus”, mėgstančio linksmai plaukti savo paties žodžių srovėse – yra visiškai teisinga. Iš kitos pusės, čia apžvelgtos sudėtingos binarinės struktūros rodo ir tai, kad jis buvo labai rūpestingas savo apsakymų „inžinie­rius”, atidžiai, apgalvotai planavęs kiekvieną jų aspektą, siekdamas ne tik išreikšti save, bet ir sužadinti skaitytojo sąmonėje naujas mintis ir asociacijas, kurios kiekvieną su pamėgimu skaitantį žmogų praturtina.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.

 

Silbajoris virselisSilbajoris virselis