vaiciulaitisAntanas Vaičiulaitis. Vidurnaktis prie Šeimenos.– Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1986
Malonu pasveikinti seną žodžio meistrą Antaną Vaičiulaitį su nauju smulkiosios prozos rinkiniu. Jis aprėpia maždaug tą patį tematinį lauką, po kurį jau ir anksčiau Vaičiulaičio vaikštinėta: apysakos iš Suvalkijos kaimo gyvenimo, kartkartėmis vienu kraštu užkliudančios pasakų pasaulį, ir fantazija apsiūtos poringės apie tolimas vietas, laikus ir žmones. Tik šį kartą lyg ir aiškiau darosi, kad tie visi elementai nėra iš tiesų pirmiausia temos dalykas, bet greičiau stiliaus: svarbu yra, kaip sukrinta žodžiai, kaip jie nuaudžia teksto margą raštą. Svarbu, kad būtų išlaikyta žodžių darna ir trapus sakinio grožis, kad smulkmenos prasmingai įsiterptų į plačiuosius pasakojimo apmatus ir kad iš to visko išplauktų savita nuotaika: ir humoro, ir gailesčio lašelis, ir saldus pasakų skonis, kas, bent jau valandėlei, švelnina žmogų. Beveik galima sakyti, kad šitaip suprastas stilius ir yra Vaičiulaičio pagrindinė tema, o šiame rinkiny randami žanrai: realistinis pasakojimas, pasaka, vaiko sąmonės akiračio vinjetė, tolimos šalies legenda,– yra įvairūs tos temos išraiškos aspektai.
Tarp realistinių dalykėlių ypač vykusi yra pati pirmoji trumpa novelė „Vieversė”. Pagrindinis jos veikėjas – toksai Justinas Vingrelis, kaimo mokytojas ir gyvenimo nenusisekėlis, praranda savo jaunystės meilę dėl to, kad baugšti jo siela nedrįso patikėti, kad laimė jam galima; paskui dėl to paties praranda progą suartėti su kita moterim miestelyje, kur jis buvo perkeltas. Tada grįžta pas „Vieversiukę” išpažinti savo meilės ir randa ją jau ištekėjusią už kito. Novelės gale herojus sėdi smuklėje prie silkės ir svogūno ir miega.
Tokių žmonių yra ir Čechovo kūryboje, tik jis jų nesigaili, o greičiau palieka pačiam skaitytojui nuteisti (tuo-mi nuteisiant ir save). Iš Vingrelio pasijuokti kažkaip nesinori, ir skirtumas yra tas, kaip pateikiamos detalės. Čechovo sausi autoriaus pastebėjimai, veikėjų tuščios svajonės, smulkūs apmirusios aplinkos niuansai, pusiau ištarti ir visai neišgirsti žodžiai atskleidžia neigiamai vaizduojamo žmogaus tuščią širdį ir sukempėjusias proto liekanas. O Vaičiulaičio Vingrelis, jaučiame, turi sielą, kurios gailėtis galima, nors, tiesa, ne per daug. Kaip to pasiekia autorius? Visų pirma, kad išplėtoja pasikartojančius, Vingrelio asmenį ir padėtį simbolizuojančius motyvus ir apsupa juos žmogiškos šilumos turiningomis detalėmis.
Vienas toks jungiantis motyvas yra rūbai. Mat Vingrelis abu kartu pralaimėjo dėl kažkokio (gal kai kam tipiškai lietuviško?) drovumo, laimės bijojimo, tartum būtų gėda atidengti nuogą kūną. Taigi pačioj pradžioj matome, kaip jisai „rūpestingai segiojosi kailiuku pamuštą paltą, užsidėjo zuikinius antausius, sukamšė kelnių galus į vilnones kojines ir užsimovė kumštines pirštines”. Tiesa, žiema, šalta, bet tai dar ne viskas. Jau kitame puslapyje yra ir vasara, Onutė („Vieversiukė”), ir Justinas, „ji su ilgais lininiais marškiniais, jis su maudymosi kelnaitėmis”, ir jie velka žuvų tinklą, ir kada Onutė priėjo arti, „čia pat prie savo veido jis pamatė dvi krūtis, prasimušusias pro šlapius marškinius”. Mūsų herojus „taip sumišo ir paraudo, kad negalėjo žodžio rasti”. Ir nerado. Ir vėliau prisiminė šį momentą kaip jam visų brangiausią. Dabar, grįžę į apsakymo pradžią, suprantame, kad tas rūpestingas apsikamšymas nuo šalčio yra ir charakterio bruožas, ir išankstinė informacija skaitytojui, kad mūsų Justinas savo žygį pas Onutę jau prakišo. Tada prisimename, ir kaip jis stoty išlipo iš traukinio „kartu su paskutinėmis moterimis”, ir kaip jis ėjo per speigą „nulenkęs galvą ir pasitursinęs, kaip kartais vaikščioja senyvos bobulės”, ir kad jo veidas buvo „vienas iš tų padribusių veidų, kurie atrodė niekados nebuvę maži ir linksmi ir niekados nematę pavasario”. Žodžiu, liurbis. Toliau aukščiausias fizinės Justino pagundos momentas su Monika, ta antrąja neišsipildžiusia meile, irgi mums parodomas kaip Justino matomas jos apsirengimas, kas įdomu, pereinant net ir į menamą tiesioginę kalbą: „Tu matei ir pusę blauzdos su blizgančiu nuo saulės taku ant kojinės. Toliau ant grindų gulėjo paspirtas batas”. Justino pralaimėjimas ir čia jau iš anksto nusakomas su Vaičiulaičiui taip tipiška ironiška elegancija: „Blauzda dingo ir iš virtuvės atėjo Monika su blynais”. Galų gale, kai Justinas grįždamas į miestą vos nesušąla, iš mirties miego jį vėl pažadina rūbas:
„Vieversė, linksma ir miela, lipa ant sniego, šypsosi ir eina gaivi prie jo, ir jos akys iš tikrųjų tamsiai mėlynos, o jis buvo galvojęs, kad juodos. Priėjusi ji meta jam storą vilnonę skarą, šaukdama: „kad nesušaltum, Justinuk”, ir ta skara sunkiai šlumštelia ant jo.
Justinas pašoko: jis buvo užmigęs po egle stačias, ir taip būtų čia likęs, jei ne sniegas, griuvęs ant jo nuo eglės viršūnės” (p. 21, 22).
Svarbiausia čia tai, kad Justinas sapne atpažino, kaip mėlynos Onutės akys. Cia ir yra jo siela –jis vis vien dar myli ir myli giliai, ir tą suvokia giliai, tik ten, kur jo sąmonės nebesupa tikrovė. Negailestingas Čechovas niekad neleisdavo savo herojams šio akių mėlynumo pastebėti.
Kaip jau, be abejo, matome, šalia rūbo, svarbiausias motyvas yra ir šaltis, kas, žinoma, visai logiška, bet kartu ir suteikia visai novelei specialią ironišką dimensiją: gi visa tai apie savo „Vieversiukę” Onutę, karštos vasaros ežerą ir krūtis, ir Monikos gundančią saulėtą kojinę Justinas prisimena brisdamas žiemą per bevaisį speigą atgal pas Onutę, jau nebepasiekiamą. Ir dar tipiška Vaičiulaičio smulkmena: kai skaitome, kad Justinas grįžta atgal nieko iš savo kelionės nepešęs, prisimename, kaip jis su Onute suartėjo, kai ši vis ateidavo pasiskolinti knygos „Kelionė aplink pasaulį”. Ir prisimenam, kaip Monika paliko praviras miegamojo duris, pro kurias „buvo matyti veidrodis, kuriame atsimušė plati lova su pūpsančiomis pagalvėmis”, kada paskutiniu novelės sakiniu girdime smuklės šeimininką sakant: „Galėsi pernakvoti viršuj – yra tuščias kambarys”.
Lygiai taip rūpestingai Vaičiulaitis išdėsto savo gaires ir kitame apsakyme „Upė teka”. Tai trumpas vaizdelis apie sielininką, kuriam prieš dvidešimt trejus metus nuskendo sūnus ir kuris savotiškai, beveik nesąmoningai gyvena nuolat tampomas nepakeliamo sielvarto, tartum mėšlungio. Praradimo gaida visų pirma nuskamba iš paties pasakotojo pasaulio. Jis ruošiasi paskutinį kartą prieš žiemą į rudenėjantį Panemunės šilą mąstydamas:
„Prabėgo šviesioji vasaros diena – su upe ir šilais, sunokusių kviečių laukais ir paukščių daina.
Nūnai teliko ilgesys” (p. 23). įsidėmėkime ilgesį, vienišą. Toliau yra upė, joje sieliai ir tuštuma – jokių žmonių:
„Tik vienoj vietoj, kur upė duoda vingį, ant sielių tupėjo pagautas vanagas. Jis buvo už kojos pririštas prie kartaitės ir retkarčiais mušė sparnais” (p. 24). Lygiai tada taip retkarčiais susigūžia skausmo mėšlungio ištiktas ir tas vienišas sielininkas, ilgėdamasis mirusio sūnaus, kaip vanagas laisvės.
Tam tikrais atžvilgiais: tuo, kad pasakotojas yra kito luomo žmogus negu jo aprašomasis herojus, tuo, kad jisai, tas pasakotojas, susitinka su sielininku atsitiktinai pats be ypatingo tikslo klajodamas ir tuo, kad šis žmogus nelauktai visas atsiveria, savo sielvartą išsako, o po to vėl nusigrįžta į save, tartum pašnekovo ir nebebūtų – šis Vaičiulaičio apsakymas primena Turgenevo „Medžiotojo užrašus”, kur irgi panašių apsakymų esama. Dar ir tuo jie panašūs, kad abu labai atsargūs žodžiuose ir vis tiek poetiška kalbos dvasia apgaubti stilistai.
Galima dabar pastebėti vieną dalyką apie pagrindinius Vaičiulaičio novelių ir apsakymų veikėjus. Vingrelis ir sielininkas, ir savo motiną kadaise jaunas mušęs, o dabar niekaip negalįs sau dovanoti senukas „Vidurdienio kaitroj”, ir kuprelė Zuzana apysakoj „Tarp šieno pradalgių”, o ir Vokietijoj per karą nukankinto sūnaus dar tebelaukianti Marija Uoksienė („Budėtojas ir keleivė”) turi kažką bendro. Jie yra vienokio ar kitokio gyvenimo smūgio katastrofiškai ištikti žmonės, kartais dėl savo kaltės, o kartais ir šiaip – dėl neteisybės ar atsitiktinumo. Bet tada jie jau yra ypatingi, nelyg paženklinti baugios ir nežinomos Dievo malonės – visur pasaulyje buvo metas, kada tokius laikė arba šventais arba ypač jais bodėjosi, prie raganų skirdavo. Tai savotiškai natūralu, nes baugu gi žmogui žiūrėti į kitą – brolį, seserį, ištiktą didesnės nelaimės, negu jis pats gali įsivaizduoti iškentėsiąs.
Kadangi gyvenimas yra per daug žiaurus ir tikras, tuos paženklintus žmones iš jų būsenos gali išvaduoti tiktai pasaka. Taip įvyksta ir Vaičiulaičiui. Jo Žibutė pasakoj „Žibutė ir jos gulbė” – tai nelyg antra Pelenė, ištikta likimo būti maža, negraži ir visų už tai gujama. Kaip pasakoj ir reikia, ji dėkingos gulbės padedama tampa graži ir gyvena ilgai ir laimingai. Šventas Euristėjus Stulpininkas to paties vardo legendoj irgi tuo ypatingas, kad metų metais ant stulpo išstovi, nelyg tas sielininkas, pririštas prie žuvusio sūnaus atminimo, o ir pelno jis tada dangų, kaip pasaulio harmonija kad reikalauja.
Smagu pasiskaityti ir Vaičiulaičio humoristinius apsakymus apie „nepiktą blogį”, pavyzdžiui, apsakyme „Aš padainuosiu dainų dainelę”, kur dvi labai jau šventos kaimo moterėlės su kitų tokių pat veidmainių pagalba išgujo iš parapijos jauną klebonėlį už tai, kad tas daineles rinko ir senos tvarkos nesilaikė. Iš viso knygoje nei aukštos įtampos veiksmo, nei psichologinių žmogaus gelmių (išskyrus Dievo ištiktų nelaimingųjų tas paslaptim paženklintas), nei kokios ypatingos filosofinės tezės neieškotina. Vaičiulaitis čia pasilieka savimi, klasiku, kurio tikslas, kaip jau nuo senų senovės – pralinksminti ir pamokyti.
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.