kaupas juliuskaupas juliusMan ir po šiai dienai vis dar sunku patikėti, kad Juliaus Kaupo nebėra tarp gyvųjų; kad jis nebeįeis su pokštą iškrėtusio vaiko šyp­sena veide į kambarį ir nebesėdės kampe, tyliai vartydamas knygą. Bet į realybę grąžina Kazio Bradūno telefonas iš Čikagos, košma­riška dvylikos valandų kelionė į Dearborną, sąmonės netekusi tyla jo namuose, monotoniškas pamokslas bažnyčioje, lietingas kovo pradžios vidudienis ir Daktaro Kripštuko nusileidimo į amžinybę ceremonija Detroito kapinėse.

 

Julius Kaupas, kasdieniškomis sąvokomis išsireiškiant, buvo keis­tas ir daug kam nesuprantamas žmogus. Iš šalies žiūrint, o ypač tiems, kurie artimiau nepažino, jis atrodė tarytum somnambulistas, paklydęs tikrovės labirinte, į save atgręžtomis akimis regįs visiškai kitą pasaulį, skirtingai santykiaująs su tuo, ką mes paprastai vadina­me realybe. Tiek jo gyvenimo, tiek jo kūrybos būdingiausias bruožas buvo pastanga sugriauti tikrą ar tariamą sieną, skiriančią fantazijos pasaulį nuo tikrovės, įrodyti, kad toji siena iš tiesų neegzistuoja, kad tai yra tik tam tikra etinė kategorija, ir taip praplėsti gyvenamosios erdvės ribas. Savo kūryboje Kaupas sukūrė trečiąją realybės dimen­siją, kurioje biurokratiškai suformuluota bei sąlygota buitis tampa ironišku farsu, atskleidžiančiu absoliučią, t.y. magišką, tikrovę, ku­rios erdvėje gyvenančiam visiškai įmanoma iš Kauno senamiesčio laiptais nusileisti į pragarą ir iš katedros bokšto pasiekti dangų.

 

Jo požiūriu, žmogiškosios egzistencijos vertė yra tiesiog propor­cinga išsivadavimo iš konvencionalios realybės sampratos, t.y. tikro jos suvokimo, laipsniui. Dėl to jis ypatingą dėmesį skyrė viskam, kas nesuprantama eiliniam miesčioniui, avantiūrai etc. Iš čia jo pasakos pamėgimas, – tikrovės, kurioje varlė iš tikrųjų yra užkeiktas princas, o skudurinio vaikų kambario arlekino krūtinėje plaka žmogiška širdis. Kaupas, kaip ir jo idėjos draugas nemirtingasis Liūdnojo vaiz­do riteris Don Kichotas, visuomet buvo pasiruošęs, daugumos aki­mis žiūrint, absurdiškai kovai, nebijodamas būti išjuoktas. Dėl to savo gyvenime jis dažniau negu kas kitas yra buvęs donkichotiškose situacijose, kitaip sakant, fiziškai pralaimėjęs, bet savyje pakilęs laimėtoju.

 

Apskritai imant, jo laikysena, kaip ir kiekvieno nepritapusio ir tam tikra prasme šalia „reikšmingų įvykių" srovės gyvenančio žmo­gaus, buvo defenzyvinė. Pagrindiniai ginklai – ironija bei šviesus humoras, kurių tačiau ne visuomet pakako viską naikinančiam antiidealistinės kasdienybės potvyniui sulaikyti.

 

Ilgą laiką gyvenęs konfliktuodamas su aplinka, nuolatos grėsusią jo vidinei ir išorinei nepriklausomybei, Kaupas noromis nenoromis turėjo išvystyti tam tikrą gynimosi sistemą, ir vienas stipriausių jos taškų buvo nuo pat vaikystės nešiojama „keisto žmogaus“ kaukė. Dėl to jis, kūryboje būdamas kraštutinis idealistas, gyvenime daug dažniau negu kad iš šalies galėtų atrodyti vilkėjo penktajame laiške minimą „tamsųjį likimo rūbą“ ir turėjo gana neeilinį, karo metu nepaprastai svarbų sugebėjimą išsiversti, net ir sunkiausiomis sąly­gomis laikytis vandens paviršiuje. Tiesa, jo išsivertimo procedūra vi­suomet buvo keistoka, specifiškai kaupiška, paremta humoristiniu merkantilizmu, primenančiu pasakos gudruolių filosofiją. Tatai ga­na akivaizdžiai atsispindi ir jo žemiau spausdinamuose laiškuose, rašytuose iš Vienos ir iš Rytprūsių.*

 

Šeštojo laiško rašymo metu, pastoviai gyvendamas Tūbingene, Kaupas protarpiais bastėsi po įvairias išvietintųjų stovyklas, par­davinėdamas vadinamąsias amžinas plunksnas, dažniausiai nevei­kiančias; žmonės jas pirko (nes tuomet visi ir viską pirko, ką tik bepasiūlytum) ir nešiojo kišenaitėse papuošalo vietoje. Kaupas tatai darė ne vien dėl pinigo. Jam tatai buvo pramoga ir motyvas pabėgti iš kasdieniškos aplinkos. Giliausia prasme tai buvo Kauno Kalnų gatvėje pradėtų žaidimų tęsinys.

 

Kūrybiškai ir psichologiškai Kaupas šiuo laikotarpiu išgyveno vieną lemtingiausių lūžių, kurio tiesioginis padarinys buvo jo posū­kis iš fantastinio realizmo į emocinį romantizmą. Tatai labai aiškiai liudija jo tuo metu rašytosios pasakos („Studentas iš rudosios vais­tinės“, „Pasaka apie neramų žveją Silvestrą“, „Raudonbarzdžio žydo karoliai"). Ankstesnėse pasakose („Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo“, „Daktaras Kripštukas pragare", „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo“, „Šokoladinio kareiviuko širdis“) fantazija ir tikrovė, kaip ir pas E.T.A. Hoffmanną, sudaro universalų, nedalomą vienetą; stilius – blaivus, santūrus, organiškas, visuomet su lengva ironijos bei humoro priemaiša; emocija niekur neprasi­veržia į paviršių; visas dėmesys skiriamas ne atsitiktiniams, bet vi­suotiniams realybės aspektams. Tuo tarpu vėlesnėse dominuoja sen­timentali, autobiografinė emocija; fantazija ir tikrovė nebesudaro autentiško ir nedalomo vieneto: tai tik puošniu fantazijos rūbu už­maskuota kasdienybė; stilius sentimentalus ir išpūstas. Literatūriš­kai šios pasakos yra nepalyginamai silpnesnės už ankstesniąsias. Jose autorius yra emociškai suinteresuotas ir tam tikra prasme neobjektyvus, nes jis čia kreipiasi ne vien tik į abstraktų skaitytoją, bet ir į konkrečius asmenis. Aukščiau minėtos maskavimo komedijos Kau­pas ėmėsi dėl to, kad jis šventai tikėjo, jog tikrai giliai jausti bei išgyventi gali tik Tristanai ir Izoldos, o ne kokie Jonai ir Marytės.

 

Paskutiniame savo gyvenimo dešimtmetyje Kaupas vėl buvo be­grįžtąs prie ankstyvoje jaunystėje puoselėtos asmeniškai nesuin­teresuotos estetinės būties koncepcijos. Tatai rodo jo man daug kartų dėstyta žmogaus - saulėgrąžos mėnulio šviesoje idėja. Šią idėją pla­čiau išvystyti jis žadėjo savo tuo metu planuotoje knygoje, kurios titulinė novelė buvo paskelbta penktajame Literatūros lanktį numeryje.

 

Baigiant šias trumpas pastabas staiga atėjo į galvą klausimas: apie ką mes su juo dažniausiai kalbėdavome? Niekad apie žmones. Žmo­nėmis, išskyrus artimiausius draugus, jis visiškai nesidomėjo, ir į pa­šnekesį įsitraukdavo tik kalbant apie knygas. Ir tada jis galėdavo kalbėti valandas, kreipdamasis ne tiek į savo partnerį, kiek į save patį. Mėgstamiausi Kaupo autoriai buvo Cervantesas, E.T.A. Hoffmannas, Dickensas, Unamuno (laiškuose minimas Augustas Pėrez yra jo romano Ūkanos (Niebla) personažas) ir Franz Kafka.

 

1970

 

*Šis portreto eskizas buvo išspausdintas Metmenyse kaip priešžodis „Šešiems Juliaus Kaupo laiškams“.

 

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.