Kuiziniene virselisDalios Kuizinienės „Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 metais” – tai „Egzodo archyvo” serijos knyga, kurią sudaro dvi dalys: mokslinė studija ir archyvinis priedas. Studijoje pristatomas iki šiol plačiau netyrinėtas lietuvių literatūros etapas – literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje. Analizuojama lietuvių rašytojų tremtinių draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros antologijos ir metraščiai, literatūriniai rašytojų debiutai. Antrąją knygos dalį sudaro archyvinis priedas su komentarais. Jame skelbiami iki šiol nepublikuoti lietuvių rašytojų tremtinių draugijos dokumentai ir rašytojų laiškai, atskleidžiantys Vokietijos DP stovyklų laikotarpio kultūrinio gyvenimo detales, literatūrinės spaudos ir knygų leidybos ypatybes, išryškinantys literatūrinių diskusijų priežastis.
***
Mariaus Katiliškio novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda” pasirodė 1948 m. Katiliškio knyga skiriasi nuo Škėmos ar Mekų pirmųjų knygų visų pirma tuo, kad šio autoriaus stilius daug realistiškesnis, sodresnis. Jo kūryboje pakankamai svarbi išlieka fabula, įvykis novelėse pasakojamas nuosekliai, chronologiškai. Tačiau šalia realistinio detalaus pasakojimo Katiliškio novelėse itin stiprus ekspresionistinis emocinis, lyrinis pradas. Jis nuolat įsiterpia į pasakojimą, karo išgyvenimams, jausmams pavaizduoti autorius naudoja hiperbolę, nuosekliai kuria atmosferą. Novelėje „Nelaimė” taip yra išreiškiama praradusiojo namus, mylimąją būsena: „...turėjau baisų ir neišmatuojamą ilgesį. Jis grąžė mane, jis, lyg raudona geležis, piautinai skėlė mano krūtinę” (251).
Katiliškio novelių temos – pasitraukimas iš Lietuvos, karas, prarasta meilė, išdavystė. Net keliose novelėse, kur vaizduojamas idiliškas, nusistovėjęs kaimo gyvenimas, vienaip ar kitaip idilę sudrumsčia karo sukeltos audros, mirtys („Šulinio istorija”). Novelės „Paskendusi vasara” pasakotojas-mažas berniukas. Čia susipina legendos ir realybės dimensijos. Berniuko išgirsta legenda apie Vandenę suteikia kitą prasmę jo vertinimams ir poelgiams. Šioje novelėje nuolat keičia vienas kitą keli planai: legendos ir realybės, prisiminimo ir dabarties. Katiliškio novelėse didelę reikšmę turi gamtos motyvas, išreiškiantis žmogaus išgyvenimus. Kol kas šis motyvas dar neperauga į metaforą, tačiau jau pirmajame rinkinyje ryškus Katiliškio sugebėjimas kurti nuotaiką per supoetintą gamtovaizdį: „Skęstate jūs praeities rūkuose – medžiai – didžiųjų mano atminimų vasaros. Basų kojų brydė dar buvo likusi žvangučių lankoje, kur pūkinės miglos ritosi iš slėnio, ir nuėjo pjovėjų būrys tuo metu, kai pailsęs saulės atšvaitas tiško plieno ašmenyse” (252). Kitur per sutirštintas gamtovaizdžio detales kuriamos nuojautos. Akcentuojamas emocinis aplinkos suvokimas, kuris yra individualus, netradicinis. „Dangus buvo žemas ir ištisai pilkas, siaubingai vienodas, alksnio žievės spalvos, be pradžios ir galo. Ir visa žemė iki nutrintų jos kraštų, tartum išsiliejusi riebalų dėmė, kurioje tirpo kaimai ir miškai. Tai buvo šalta, drėgna ir bespalvė dykuma, kurioje negali būti oazių ir apgaulingo miražų reginio.” (253) Lyrinis išgyvenimas Katiliškio prozoje labai svarbus, emocija ryškinama kiekvienoje novelėje, dėl šių priežasčių autorius buvo kritikuotas periodikoje. „Autorius nesuvaldo savo lyrinės prigimties, nesivaržydamas reiškia jausmus, paleisdamas ištisas savo lyrinių išgyvenimų upes.” (254)
Emocija, išgyvenimas daugelyje novelių yra išsakomi įvairiausiai būdais: per gamtos motyvą, per širdies motyvą („Mano širdis daužėsi garsiai ir trūkčiodavo (...) Širdis kaip švino prilietas svarstis.”) Kartais fabula minimali; novelės centre meilės istorija, išdavystė. Novelės „Paryčio vėsa” centre meilės išgyvenimas, jo kaita nuo nevilties ir keršto iki ramybės būsenos.
Viena stipriausių rinkinyje yra novelė „Nelaimė”. Siužetas neišplėtotas: pasitraukimo iš Lietuvos tema, mylimos moters praradimas ir jos ieškojimas, vėliau išsigelbėjimas iš mirties karo sūkuryje, pasiekus stebuklingą krantą. Novelės pasakotojas savo išgyvenimus išsako laipsniško praradimo kontekste: „Buvau išvarytas, buvau gundomas, buvau varge, bet tai nebuvo nelaimė. Aš alsavau Tėvynės vėju ir alpinau širdį moters meile.” (255) Vėliau vaizduojamas karas, deginantis namus ir medžius, deginantis žmonių gyvenimus. Prarandami namai, gimtinė, galų gale prarandama mylimoji, tada telieka pasitraukimo siaubas, išreiškiamas per ekspresyvias detales. Kaip ir daugelyje kitų Katiliškio novelių, taip ir šioje pasakotojas susitapatina su minia tokių pat išblokštų iš savo gimtinės. Vaizdas hiperbolizuojamas: „kolona, neužmatoma į priekį ir į užpakalį. Vargo ir prievartos vilkstinė, ir kiekviename vežime tūnojo skausmas – didesnis, juo mažesnė širdis.” (256)
Karas čia iškyla kaip griaunanti ir naikinanti stichija, kuriai nepajėgus pasipriešinti žmogus, jis yra nešamas tos lavinos, to siaubo. „Mes buvome sauja sniego išjudintoje lavinoje: pabėgėlių, išvarytų, benamių, demoralizuotų kareivių.” (257) Katiliškio žmogus jaučiasi be galo mažas ir menkas prieš gamtos ar prieš karo ar istorinių įvykių stichiją. „O aš toks mažas, menkutis, nereikalingas ir numestas. Ir išeiti iš tos nelemties, užjos krašto, neužteks nei amžiaus, nei jėgų.” (258) Tačiau jis iš paskutiniųjų kovoja, stengiasi surasti savo mylimąją, vėliau neaiški jėga, tam tikras gyvybės instinktas padeda jam išlikti ir išsigelbėti. Nuolatinė akistata su mirtimi, degantys miestai, mirštantys žmonės – Katiliškio žmogaus kasdienybė, tai leidžia autoriui visuotinti žiaurią kasdienybę istorijos fone, tapatinti savąją kartą su tūkstančiais savosios kartos likimų ir gyvenimų, suvokti, kokia didžiulė vertybė yra žmogaus gyvenimas. Ne tik šioje novelėje, bet ir kitose „Prasilenkimo valandos” novelėse žmogus vaizduojamas kaip silpnas ir menkas galingos ir naikinančios karo stichijos akivaizdoje.
Novelėje „Nelaimė” svarbi yra jūra, taip pat stichija, galinti pražudyti, galinti ir išgelbėti. „Nelaimės” veikėjui, nors ir praradusiam tai, kas jam brangiausia – tėvynę, namus, mylimą moterį, pavyksta išsigelbėti, jis pakliūva į laivą, kuris nuplukdo į kitą, taikų jūros krantą. Visi išgyventi įvykiai pasakotojo yra pavadinami „ sena ir atsibodėjusią pasaka.” Novelės pabaigoje laivas atplukdo jį į taikią Danijos pakrantę. Jau vėliau Amerikoje rašytame memuariniame romane „Išėjusiems negrįžti” pirmojo rinkinio novelėse vaizduoti įtaigūs pasitraukimo iš Lietuvos vaizdai bus daug brandžiau išplėtoti per pasikartojančius motyvus, simbolines detales įgaus visuotinesnę prasmę. Novelės „Nelaimė” atskirus epizodus galime laikyti atskirų „Išėjusiems negrįžti” skyrių užuomazgomis, pirminiais variantais, kai kurie motyvai vėlesniame kūrinyje išplėtojami, perauga į būdinguosius simbolius, tampa istorinio, legendos konteksto ženklais. Ekspresyvūs, žavintys savo įtaiga jie ir „Prasilenkimo valandoje”, tačiau kol kas dar nesusiformavę į įvaizdžių sistemą.
Panaši tema gvildenama ir novelėje „Prasilenkimo valanda”. Pasakojama meilės istorija: dėl karo įvykių beprasmiško atsitiktinumo prarandama mylima moteris. Šioje novelėje svarbus emocinis išgyvenimas, karas, karo stichija nulemia žmogaus likimą, jis nepajėgus visam tam pasipriešinti ar to išvengti. „Aš nespėjau įsitverti į greitą buities vežimą ir likau nublokštas į kelio dulkes. Karo ugnis degė tarp manęs ir mano namų.” (259)
Impresionistinis, emocionalusis vaizdavimo būdas Katiliškio knygoje dažnai pereina į sentimentaliąją raišką. Sentimentalokos, romansinės retorikos yra daugelyje novelių, ypač tose, kuriose nuolat kartojama meilės tema, įvairios su meilės išdavyste bei įvairiomis iš to kylančiomis peripetijomis susiję istorijos. Knygoje yra keletas novelių, kurių pagrindinė tema yra stovyklinės kasdieninės realijos. Viena tokių iškrentančių iš konteksto novelių yra „Ponios kiaulytės galas”, anekdotiškas pasakojimas, kuriame šmaikščiai pasakojama buitinė stovyklinė istorija. Be abejonės, tokios novelės galėjo būti spausdinamos laikraščio skiltyse, tačiau jokios išliekamosios vertės jos neturi. Novelėje „Nuobodžiu krantu” taip pat vaizduojama stovyklinė kasdienybė, čia daug nuoseklaus, nuobodoko buitinio pasakojimo ir aprašinėjimo. Katiliškis detaliai aprašo pagrindinio šios novelės veikėjo Siručio gyvenamąją aplinką, pereidamas prie jo gyvenimo istorijos, jo charakterio psichologijos. Ir šioje kaip ir kitose novelėse yra nuolatinis kontrastas tarp dviejų planų: iš pilkos barakinės kasdienybės Katiliškis gražiai pereina prie Siručio praeities prisiminimų. Prisimenama prarasta laimė ir mylimoji ir su tuo praradimu susiję įvykiai. Svarbus šioje novelėje ir atsitiktinumo momentas: abu konkurentai, kurių keliai ir likimai buvo susipynę praeityje, susitinka ir dabartyje. Sentimentali meilės istorija nepakyla iki brandaus pasakojimo. Didžioji šios novelės dalis yra skirta pasitraukimo nevilties, beprasmybės motyvams, čia autorius vartoja daug apibendrinančių detalių, mėgina suvisuotinti tremties situaciją. „Čia – mūro kazematuose, arklidėse, sandėliuose, barakuose, palapinėse ir rūsiuose – tūnojo visas pasaulis...” (260) Katiliškis visose savo novelėse stengiasi išryškinti to pasaulio, visų vaizduojamų reiškinių dvi puses: menką, skurdžią, nevertą dėmesio kasdienybę, taip pat veikėjų išgyvenimus, dvasines patirtis, visa tai yra apmąstoma amžinųjų vertybių ir amžinųjų gyvenimo klausimų fone. Sirutis ironizuoja stovyklinio gyvenimo kasdienybę, tačiau ta pilka buitis iššaukia, paskatina jo prisiminimus bei svarstymus apie būties prasmę.
Daugelyje „Prasilenkimo valandos” novelių yra dažnas beprasmiško atsitiktinumo momentas, keičiantis, kartais griaunantis žmonių likimus ir gyvenimus. Žmogus nepajėgus tam atsitiktinumui pasipriešinti, kaip ir visagalei gamtos ar karo stichijai. Tada susiliejama, susitapatinama su to paties likimo minia, jaučiamas ir išgyvenamas bendras, visuotinis likimas.
Visoje Katiliškio kūryboje galime pastebėti jo kūrybos principą – viename kūrinyje susiliejančias dvi skirtingas plotmes, kurias Rimvydas Šilbajoris vadina binarinėmis struktūromis. Arūnas Sverdiolas į Katiliškio kūrybą žvelgia per epinio mitinio ir lyrinio romaninio pradų prizmę. „Tradicinei saugai atstovaujančios tipo kaimo bendruomenės saugos mechanizmą fiksuojančios epinės atkarpos jo apsakymuose fragmentuotos ir įterpiamos į visai kitokio pobūdžio kontekstą, panardintos į lyrinę stichiją. Emocinėje plotmėje ir jos priemonėmis siekiama sugrįžti – į tą patį, ką siekia pakartoti epas.” (261)
_______________
251 Katiliškis M. Prasilenkimo valanda. Schsveinfurt, L. Vismanto leidykla, 1948. P. 26.
252 Ibid. P. 5.
253 Ibid. P. 27.
254 Nyka-Niliūnas A. Mariaus Katiliškio Prasilenkimo valanda II A. Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos. Vilnius, Baltos lankos, 1994. P. 203.
255 Katiliškis M. Prasilenkimo valanda. Schvvcinfurt, L. Vismanto leidykla, 1948. P. 20.
256 Ibid. P. 22.
257 Ibid.
258 Ibid. P. 27.
259 Ibid. P. 59.
260 Ibid. P. 238.
261 Sverdiolas A. Žemės akiratis: Marius Katiliškis // A. Sverdiolas. Steigtis ir sau Vilnius, Baltos lankos, 1996. P. 231.
Dalia Kuizinienė. Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 metais. Rašytojų draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros debiutai. V.: Versus aureus, 2003.
Kuiziniene virselis