landsbergis_algirdas Lietuvių rašytojų draugijos 1979 m. laureatas Algirdas Landsbergis pastaruoju metu žinomesnis savo dramomis, kurių naujausia, „The Last Picnic” („Paskutinis piknikas”, 1978), parašyta tiesiogiai anglų kalba. Tai bene pirmasis toks posūkis išeivijos raštijoje. Mūsų literatūros istorijoje yra pasitaikę rašytojų, dažniausiai jaunesnės kartos, kurie reiškiasi tik anglų kalba — jų tarpe populiarus mokslinės fantastikos kūrėjas Algis Budrys, kanadietis Alenas Stankė (Alain Stanke) ir dar vienas kitas. Tačiau Landsbergis bene bus pirmas toks iš viduriniosios kartos. Jis pasirodo esąs avangarde ir keliais kitais atžvilgiais, kurie išryškėja novelių rinkinyje „Muzika įžengiant į neregėtus miestus”*.
Tematiškai rašytojas naujoviškas, nes liečia aktualias išeivijos problemas, nagrinėja pokario išeivių pažiūras. Jis rodo tarpgeneracinį konfliktą tarp motinos, kuri laikosi Lietuvoje įgytos vertybių sistemos, ir dukters paauglės, kurios gyvenimas ir atitinkami norai visai čionykščiai — pasimatymai su portorikiečiu, gimnazijos šokiai ir ilgos suknelės („Dangūs tuštėja, dangūs pildosi”). Kita veikėja, Jūra, rausiasi po savo pasąmonę, ieškodama priežasčių savo vaikystėje užprogramuotoms asociacijoms, ir per dvidešimt septynerius metus pereina tris skirtingų krypčių mokyklas (froidinės psichoanalizės, behaviorizmo, žmogiškosios potencijos judėjimo), savo lietuviškumu neįtilpdama nė į vieną siūlomų rėmų. Arba novelėje „Sinjora su katėm” Landsbergis veiksmo centre pastato jau Amerikoje gimusią lietuvaitę, Aureliją Vaidilaitę, ir jos santykius su amerikiečiu Džordžu, įtakotus jos atbudusios „feministinės sąmonės”. Bet tai daugiau ar mažiau tipologinė veikėjų galerija, tapyta A. Škėmos apsakymuose, K. Almeno („Gyvenimas tai kekė vyšnių”, 1967) bei savaip pavydėtinai nuo kintančios tikrovės ne-atsiliekančio M. Katiliškio („Apsakymai”, 1976). Landsbergis yra neabejotinai novatoriškas, kai jis kuria trečios emigracijos lietuvaitę Skaistę iš Jonavos, 1958 m. atsidūrusią Niujorke, bei pirmo apsakymo „Dainos gimimas” sovietinį lietuvį saugumietį, choro palydovą ekskursijoje į Velsą. Pastarieji veikėjų tipai turbūt įdomiausi ir perspektyviausi. Taigi Landsbergio vaizduojamų charakterių diapazonas itin platus: kelių rūšių lietuviai, keli kitataučiai, įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, skirtingų užsiėmimų.
Tačiau literatūriniu atžvilgiu įdomu, kad Landsbergio rinkinyje pastebimi ir kai kurie pastovūs bruožai. Vieni jų, atrodytų, siejasi su rašytojo ilgu „užsibuvimu” dramos užkulisiuose, kiti su jo ypatingai netiesioginiu temos pristatymo būdu. Tad reikia pastebėti, kad nors jo veikėjai labai įvairūs, tema ir išraiškos priemonės jo apsakymuose lieka gana vienodos.
Beveik visos rinkinio novelės turi aiškiai apibrėžtą laiko rėmą arba formatą. „Dainos gimimas” apsiriboja koncertu Velse, „Tyrone Power ir Martin Fierro plačiame ekrane” kontrapunktu pristato dviejų perspektyvų (Skaistės ir Confesor) kino scenarijų, „Sinjora su katėm” prasideda ir baigiasi vienos popietės turistiniais atrakcionais Romoje. „Rašytojas M. lankosi N. mieste”— rašytojo susitikimu su tautiečiais. „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje” tenkinasi laiško forma (vaikino savo buvusiam mokytojui, kuris, pasirodo, miręs), o „Trys psichiatrai pienių lauke” susideda iš kažkokio nepažymėto, neapibūdinto stebėtojo Zarasuose (ir 1938, ir 1978 metais) ir Jūros trijų psichiatrų užrašų apie jos atvejį. Iš šios schemos iškrinta tiktai „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi”,
kuriame vaizduojamas laikas taip pat ne itin ilgas, bet nors ne griežtai apibrėžtas. (Beje, reikia pastebėti, kad bet kokios schemos, kurias kritikas norėtų apie Landsbergį sudaryti, tik apytikriai apibūdina rašytojo metodus: visados lieka vienas erzinantis apsakymas, kuris netelpa ir į atsargiausiai sudarytą planą.) Landsbergio formalistinė formulė pasirodo jam ne nauja, nes jau Rimvydas Šilbajoris ,,Tremties tobulybė” (,,Perfection of Exile”, p. 149), analizuodamas ankstyvesnį prozos rinkinį Ilgoji naktis” (1956), pastebėjo, kad Landsbergis mėgsta savo veikėjus pastatyti į rėmus, ar jie būtų laiko, puslapio ar architektūriniai. Ši įrėminimo priemonė apskritai nėra dažnai novelistų naudojama, ir palyginamų pavyzdžių pasaulinėje literatūroje reikėtų paieškoti. Vienas panašus atvejis randamas Tomo Mano novelėje „Vunderkindas” (,,Das Wunderkind”), kur apsakymo veiksmas irgi apribotas koncertu, pianisto mintimis skambinant pianinu ir keliais laiko rekursais (flashbacks) į veikėjo praeitį. Tokios rūšies pasakojimo pasekmės gana aiškios: fabula mažai išvystyta, kadangi nėra jokių nuorodų į ateitį, kurios sujungtų veiksmo lygmenis (iš tikrųjų net nėra lygmenų, o tik vienas lygmuo); pasakojimo dėmesio centras sutelktas į veikėjo charakterį ir jo esmę; forma greičiausiai pasiskolinta, sąmoningai ar ne, iš dramos žanro, kuriame per sukoncentruotą scenos ar veiksmo laiką reikia perduoti ne tiek laiko tėkmę (tai būtų prozos normali užduotis), kiek kokį dramatinį lūžį veikėjo išgyvenimuose, supratime ar sieloje. Landsbergis kaip tik dažnai aprašo tokį lūžį, kuris skaitytojui sudaro vaizdą, kad įvyko be nuosekliai išvystytų priežastinių ryšių.
Savo novelėse Landsbergis taip pat mėgsta turėti prieš akis aiškų adresatą, jausti, jog kalbėjimo aktas nevyksta tuštumoje, kad kažkur kažkas klausosi — tai gal pakaitalas spektaklio publikai. Sovietinis saugumietis kreipia savo monologą į tėviškėje pasilikusią mergelę Katrytę. Vyrukas, rašantis laišką apie Venecijoje galutinai sudužusią meilę žmonai, neurotiškai teisinasi ir reiškia savo išgyvenimus buvusiam mokytojui. Jūros psichiatrai iš esmės veda užrašus sau dabartiniam laike arba tam sau”, kuris kada nors ateityje sklaidys juos ir naudos juose sukauptą medžiagą.
Landsbergio novelių giluminė semantinė struktūra taip pat nuosekli; nestokodamas paviršutinės įvairovės, jis plėtoja vieną temą, būtent veikėjų iliuzijų praradimą. Nors iliuzijų šaknys užslėptos praeityje ir pasakojimo dabartis tėra kulminacinis taškas seniau suformuotų vilčių, norų, problemų, rašytojas pasirenka savo charakterius parodyti kaip tik tuo momentu, kai visos jų iliuzijos dūžta. Kad iliuzijos nebesutampa su modernia tikrove, veikėjas pajunta sulėtintu tempu novelės eigoje. Čia Landsbergio metodas vėl siejasi su drama, net su klasikine graikų tragedija, nes suvokimo momentas sutampa su charakterio ir skaitytojo supratimu to, kas įvyko; apšvietimas pasiekia veikėją ir skaitytoją maždaug vienodu greičiu. Iliuzijų būta įvairių, ir pravartu į jas pažvelgti išsamiau, nes faktiškai jose autorius ir perteikia savo unikalią pasaulėjautą, pagaliau ir kritiką, kaip pamatysime truputį vėliau. Apsakyme „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje” buvęs jėzuitų seminaristas, pabėgęs iš seminarijos dėl staigios meilės Claudine, ją vedęs, patiria konfliktą tarp savo kad ir naiviai skambančių įsitikinimų ir jos vertybių sistemos, perimtos iš veikalų, kaip Žaklinos Siuzan „Valley of the Dolls” („Lėlių slėnis”), kuriuos Claudine skaito ir įgyvendina, pabėgdama į Veneciją su savo dantistu, kelionę apmokėdama buvusio seminaristo kreditine kortele. „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi” pagrindinė veikėja Adelė nebesugeba nei paaiškinti, nei perduoti Lietuvoje įgytų moralinių vertybių savo „amerikietei” dukrai Danguolei. Tai pailiustruoja lietuvių kaimynų ateistų berniuko Petruko supratimas, kad jo auklės Danguolės peršamo Dievo nėra, kad jį nugalėjo, dangų pripildė jo tėvų ir televizoriaus siūlomi paveikslai, kurie, priešingai negu Viešpats, visiems aiškiai matomi.
Išskirtinai kritišku momentu Landsbergio pagautas lietuvis saugumietis. Perduodamas jo mintis koncerto metu, rašytojas skaitytoją užliūliuoja, sukeldamas jame naivų įsitikinimą, kad tai toks saugumietis, kokį išeiviai turbūt dažniausiai ir įsivaizduoja: ne per didelio proto, parsidavėlio tipas, mėgaująsis savo pranašumu ir galia virš tikrųjų ekskursijos choristų, susižavėjęs galimybėmis pamatyti pasaulį, pasirinkti prekių, kurias išleis juodoje rinkoje arba „talkučkoje”. Kai skaitytojas, įsitikinęs, kad iš saugumiečio charakterio nieko naujo nebeišpeš, ramiai skaito toliau, vedamas jam naujų sovietinio lietuvio įspūdžių ir kalbos tikrumo bei raiškumo, Landsbergis staiga perjungia bėgius, ir pasirodo, kad vis dėlto saugumiečio būta ir jautresnio, ir didesnio patrioto, negu manyta. Jo veiksmai partizaninių kovų metu (ar gal Kauno demonstracijose), veikiant prieš savo tautiečius, net kankinant juos, kad išgautų informaciją apie kitus, dabar sugrįžta jo persekioti. Pamačius laisvųjų velsiečių teisę reikalauti laisvės savo tautai, jo nervai nebeišlaiko, ir vietoj choro dainuojamos ,,Ave verum corpus” saugumietis garsiai užrėkia lietuviškai „Gardus alutis padarytas”. Rytojaus dienos laikraščiuose atsiranda žinutė apie tariamo choristo apsinuodijimą tautų draugystės labui.
Dar netikėčiau Landsbergis su skaitytoju žaidžia novelėje „Tyrone Power ir Martin Fierro plačiame ekrane”. Iš pradžių atrodo, kad čia autorius daro kokį naratyvinį bandymą su dviem perspektyvomis, kaitaliodamas dėmesio centrą tarp Skaistės ir Confesor trumpuose skyreliuose. Staigūs šuoliai nuo vieno į kitą atitinka vaizduojamo pasaulio, Niujorko miesto, nervingą tempą ir dviejų protagonistų svajonių ir lūkesčių netikrumą. Tema primena argentiniečio Manuelio Puigo romaną, išverstą kaip „Bet-rayed by Rita Hayvvorth”, nes veikėjai, prariję Holivudo herojų brukamą tikrovės vaizdą, nebesugeba prisitaikyti kasdieniškoje realybėje, nors jie elgiasi ir rengiasi kaip nusižiūrėtos žvaigždės. Bet šiame apsakyme Landsbergio tikslas ne vien parodyti šią nebenaują teisybę, verčiau jo nuspręsta pastabas įvilkti į naują drabužį, išgauti naują efektą. Skaitytojai iš pradžių natūraliai (jeigu jie iš viso apie tai pagalvoja) mano, jog jie skaito įprasto pobūdžio apsakymą. Tiesa, skyreliai nepaprastai trumpi, stebėjimo punktas keičiasi dideliu greičiu, bet, pagauti charakterių tikrumo ir įspūdžių, nebeturi laiko daug kuo stebėtis. Tik kai jau per vėlu, jie su K. Ostrausko „Kvarteto” veikėjais išsireiškia: „Kur mes anksčiau buvome. .. kad nenujautėm. . . nematėm...”, jog faktiškai skaitėme kino scenarijų, o ne apsakymą. O autoriaus buvo duota užuominų, jog pavadinimo frazė „plačiame ekrane” nėra tik metaforiškos prasmės, bet visiškai apibūdina mūsų skaitomą formą: pasakotojo dėmesys visą laiką slydo paviršium, jis domėjosi veikėjų išvaizda, gestais, „kūno kalba” (body language). Tai įrodymas Landsbergio galios valdyti skaitytoją; jis moka jį pastatyti, kur tiktai nori,— retas talentas.
Jeigu Landsbergis būtų pasiekęs viską, kas čia prabėgomis suminėta, aprašyta, dažnai ne visiškai pasakyta, galėtumėm pasidžiaugti sklandžiu, taikliu, savalaikiu, bestseleriškai įdomiu rašytoju. Tačiau vienu savo bruožu Landsbergis sugestijuoja, kad jo norėta išreikšti kokią gilesnę tiesą apie modernų žmogų, ar jis būtų komunistinėje, ar kapitalistinėje santvarkoje. Priemonė, kurią jis pasirenka šiam efektui išgauti, remiasi struktūralistų apibūdinta tekstų savybe, būtent „intertekstuališkumu” (in-tertextualitė). Intertekstuališkumas, jei galima lietuvių kalbai primesti tokį griozdišką terminą, liečia vieno teksto citatas kitame (pvz., biblinės citatos kokiame moderniame romane). Svarbu suprasti, kad citatos naujame kontekste įgyja kitą prasmę, nes naujas fonas įtakoja junginį, kurį padaro skaitytojas; tai ypatingai turtingas būdas rašytojui netiesiogiai reikšti savo mintis ir palikti dalį interpretavimo darbo skaitytojui.
Savo novelėse Landsbergis pasinaudoja šiuo metodu beveik visuose apsakymuose. „Dainos gimime”, pavyzdžiui, koncerto programos atskiri numeriai ne tik suteikia pasakojimui formą, organizuoja saugumiečio mintis, bet ir paskirai komentuoja turinį. „Ave verum corpus”, kurios metu saugumietis nebeišlaiko, sugestijuoja, kad kūnas turi savo teisybę, jo neapgausi suktais sovietiniais išvedžiojimais bei šūkiais.
Toliau Landsbergis įvairuoja savo intertekstuališku-mą, bet jo šaltiniai lieka pastovūs; įterptos citatos paimtos iš vadinamosios populiarios kultūros, ir tai paremia Landsbergio siekiamą giluminę prasmę. Kai anksčiau, dar T. S. Elioto „Bevaisės žemės” laikais, citatos — kultūros nuotrupos buvo paimtos iš pasaulio religinių tekstų, iš mitologinių šaltinių ir pan. ir turėjo galią modernų žmogų paguosti (T. Venclovos vertimo žodžiais, žmogus dar galėjo sakyti „į griuvėsius šias nuolaužas atremsiu”), Landsbergio pasaulėvaizdis jau aiškiai postmodernistinis (giminingesnis Džono Barto, Džono Hawkes, Tomo Pyn-chon pasaulėvaizdžiui), ir jo veikėjų sąmonėje skamba tik citatos iš pigių romanų („Valley of the Dolls”), vaizdai iš Jonavoje (!) matytų Tyrone Power filmų ir pan. Tai liudija veikėjų dvasinį skurdumą, jų bendrą patikėjimą „American dream” ir jo sužadinto mentaliteto persiėmimą. Visus Landsbergio charakterius, ar jie būtų įvairių tautų išeiviai, ar vietiniai, riša tas pats menkumas, bejėgiškumas, parsidavimas materialinėms gėrybėms. Palaužti savo iliuzijų kolizijoje, tai žmonės be kilnesnių idealų. Jų iliuzijų palikta vieta taip ir liko tuščia. Vienintelė išimtis (jau minėta, kad Landsbergio kūriniuose visados atsiranda išimtis), nors tai ir ribota išimtis — Aurelija Vaidilaitė (be abejo, siejasi su vaidilute), kuri Romoje palieka savo meilužį Džordžą, nusprendžia nesusirišti su vyriškai šovinistišku, „tuščiaviduriu” (vėl Venclovos žodžiais) vyru, bet, ar tai tikras atsivertimas, ar tik laikinas šuolis, taip ir nesužinome. Apskritai galima sutikti su Aušra Jurašiene, kuri Landsbergiui linkėjo rašyti romaną. Tikrai jo veikėjai turi dimensijas, kurių rašytojas nepaliečia ir dažnai nepatenkina sužadinto smalsumo. Atrodytų, kad to priežastis yra jo nepasitikėjimas savo sukurtomis būtybėmis. Apie vieną veikėją Landsbergis šitaip sako: „Net jei ir rašytojai, kurie didžiuojasi viską žinantys apie savo veikėjus, mėgins ją aprašyti, jie niekados jos neaprėps. Jie galės dėtis viską žinantys, bet jie turės prisipažinti, kad taip nėra, turės palikti jos paslaptį jai” (p. 101—102). Aišku, iš esmės rašytojas teisus, veikėjai visados didesni negu jų dalių sudėtinis skaičius. Nepaisant to, linkėtina rašytojui kitą kartą daugiau įsigilinti į savo pasaulio gyventojus.
Kad Landsbergio rūpesčiai postmodernistiniai, rodo ir jo dažni autoriniai dalyvavimai tekste (modernistiniuose veikaluose rašytojams rūpi kuo daugiau pasislėpti už veikėjų). Ryškiausiu tokiu autoriaus įsiterpimu laikytina paskutinė rinkinio novelė „Rašytojas M. lankosi N. mieste”. Tiesa, visiškai sutapatinti rašytojo M. su Landsbergiu nėra prasmės, tačiau panašumų tarp jų yra, jei tai būtų ir dėl vienintelio fakto, kad abu jie yra išeiviai rašytojai. Rašytojas M., pakviestas į lietuvių koloniją, skaito savo apsakymą, vidury, pagautas beviltiškumo sudominti savo klausytojus, vietoj atsivežto teksto pradeda improvizuoti kažkokią labai spalvingą istoriją apie „hijackingą” (lėktuvo pagrobimą), arabus, putlių gražuolių kompaniją. Be taiklių satyrinių komentarų apie išeivių šviesuomenę, šiam apsakyme suskamba šiaip sunkiai apčiuopiama minorinė Landsbergio gaida. Nors tai pateikta lengvai ir humoristiškai, bet matomas rašytojo nusivylimas ir knygų rašymu, ir skaitymu. Skaitytojus gal dar galima pagauti, bet tik jau nebe „tikrovės pjūviu” (trandie de vie) arba išreikštų tiesų aktualumu, o tik sensacija arba nesąmone, nors ji ir niekuo neparemta, kaip arabų pučiamas burbulas. Rašytojui M. kyla mintis: o gal tiesa iš viso nebeišsakoma žodžiais? Jis palieka salę, pasiryžęs rašyti nebe prozą, bet vienintelį meno žanrą, sugebantį žmogų pasiekti tiesiogiai,— muziką. Tuo tarpu rašytojas L. ir parašė Muziką. . . Mums tik lieka ją išgirsti.
* Algirdas Landsbergis. Muzika Įžengiant į neregėtus miestus.— Ateitis, 1979, p. 127.
1980
Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.