Gaila, kad pirmoji Mariaus Katiliškio knyga („Seno kareivio grįžimas”), parengta spaudai dar Lietuvoje, karo ir okupacijų sąmyšyje negalėjo pasiekti skaitytojo. Tie, kurie dar gyvai prisimena jo pirmąsias noveles, pagrįstai ano rinkinio pasigenda. O šiandien būtų įdomu palyginti šio prozaiko augimą ir brendimą, atėjusio mūsų prozon tikru žingsniu ir savo kūriniais išsikovojusio ne tiktai pelnytą pripažinimą, bet ir tvirtą bei užtikrintą poziciją rautų literatūroje.
Po “Prasilenkimo valandos” (1948) pasirodžius šiapus Atlanto “Užuovėjai” (1952), kritika vienbalsiai sutiko, kad Katiliškis ne tiktai pažengė didelį žingsnį pirmyn, bet taip pat subrendo, atrado savo individualų stilių, atnešdamas į platų mūsų buitinės prozos repertuarą šviežių aspektų, nesutiktų personažų ir, svarbiausia, individualiai traktuojamą didžiulę ir gyvastingą mūsų žemės ir žmonių panoramą. Katiliškio kaimas skirtingas nuo žemaitės, Vaižganto, Krėvės ir nepriklausomybės meto beletristų vaizduojamojo, čia akcentuojama nebe tiek realistinė ir apyvokinė rutina, tradiciniai šeimyniniai bei kaimyniniai konfliktai, paliekama nuošalėje negatyvaus natūralizmo socialinė kritika, stengiantis iškelti žemdirbio visuotinai žmogišką pasireiškimą įvairiose gyvenimo situacijose, parodyti ne tik jo glaudų prieraišumą pačiai žemei ir buičiai, bet lygiai tiek pat stipriai jo neramią, nuolat jieškančią gilesnės prasmės ir įžvalgos, sielą. Katiliškio beletristikoje, kaip retai kurio mūsų prozaiko, jaučiamas kūrybinis kompaktiškumas, savotiška žmogaus likimo ir jo žemės nepajudinamo dėsningumo sąsaja, už siužetinių detalių ir kompozicinių konstrukcijų gaivalinga ir dramatiška jėga, sulydinti atskiras veikalo dalis į tirštų spalvų peisažą, masinanti savo nemeluotu autentiškumu ir meistriškumu.
Todėl šio autoriaus naujoji knyga “Miškais ateina ruduo” skaitytojui bus ne tiktai laukta ir maloni dovana, bet ir naujas tikrai meniškas išgyvenimas, nes joje visos mūsų minėtos ypatybės yra dar labiau išryškintos, išlygintos ir labai dažnai pasiekusios pažymėtino subtilumo ir klasiškos harmonijos. Kiekvienu atveju, Katiliškio romanas “Miškais ateina ruduo”, jau dabar galima tvirtinti, užims nuolatinę ir svarią vietą mūsų geriausių buitinės prozos kūrinių tarpe.
Naujasis romanas (toksai žanrinis apibrėžimas šiai knygai beveik šimtu nuošimčių ir tinka) aprašo vieną neeilinę Lietuvos vasarą: miškų apjuostam sodžiuje, toli nuo miestų, prabėga pro mūsų akis keliolikos žmonių gyvenimas ir nekasdieniški nutikimai, pakeitę ne tik tos apylinkės veidą, bet ir pačių jos gyventojų likimo vienodą, nusistovėjusią tėkmę. Mūsų manymu, pats knygos kompozicinis užmanymas yra gerai pavykęs; veikalo užuomazga pradedama ekspresyvia miško kirtimo scena (kurioj trumpais, taikliais dialogais ir taupiom pastabom pristatoma dalis veikėjų), vėliau gi koncentruojama aplink kanalo kasimą, nepaprastą Basiuliškių apylinkės įvykį, su kuriuo kartu rutuliojamas ir pagrindinio romano herojaus Tiliaus likimas. Tarytum senųjų flamandų žanrinėje tapyboje, Marius Katiliškis piešia žmones ir gamtą drąsiu mostu ir sodriom, tirštom spalvom, niekad per ilgai neužsibūdamas prie neesmingųjų detalių, bet išlaikydamas vaizduojamųjų objektų priežastingus santykius ir rūpestingai juos inkrustuodamas veikalo visumon.
Tokiu būdu miško kirtimo scena nebėra tiktai pagalbinė priemonė išvesti scenon veikėjų dalį, bet tampa labai reikšmingu terenu, kur fiksuojami esminiai intrigos apmatai ir kur Basiuliškių žmonės pirmą kartą atveria mums savo asmeniškus rūpesčius, tikėjimą teisingumu ir teisę į savo žemę, nepalaužiamą žemdirbio atsparumą pirkliškoms suktybėms, sukylantį pyktį ir humanišką nuolaidumą bei svajones apie šviesesnę rytdieną. Toji rytdiena, tiesa, labai paprasta, kaip ir jų riboti troškimai, bet pati žemė pakelia su artėjančiu pavasariu jų širdis ir jie džiaugsmingai laukia dienos, kai prasidės pelkių ir ežero sausinimas, kai bus pradėta kasti Vilkija. Jie šio įvykio laukia ne vien dėl numatomo pelno, bet ir naujosios Lietuvos ryžto ir veržimosi į naują, geresnį gyvenimą, kaip į naikinimą senosios pelkinės buities, prie kurios tiktai senasis eigulys Bakštys beprisirišęs, praėjusios kartos atstovas, poniškosios gadynės palikuonis.
Prie šių dviejų pagrindinių fabulos fonų galima būtų pridėti dar daugelį šalutinių, taipogi tarnaujančių buitinės tikrovės iliustracijai ir teikiančių progos autoriui tinkamai ir tiksliai charakterizuoti veikėjų santykius ir portretus. Jeigu “Užuovėjoj” kompozicija buvo tiktai siejama viena vietove ir apytikriai tuo pačiu laiku, veriant karolių virtinės technika atskiras noveles ant vieno siūlo, tai čia Tiliaus gyvenimo išlaužą tampa pagrindiniu įvykiu ir visos kitos (platesnės ir siauresnės) įtarpos ir milieu pasažai tėra didžiojo paveikslo (jauno žmogaus nerimastingo siekimo, klupimų ir tragiško galo) įvairiaspalviai komponentai.
Pažvelkime dabar į Tilių, ilgos ir degančios vasaros keliais praeinantį pro mus — žemės vaiką, ieškantį anapus miškų ir pilkos savo buities kitokio gyvenimo. Jam policininko ar miškų žvalgo vieta atrodo jau didelis pasiekimas, jis mokėsi, skaitė knygas ir dabar yra tapęs tarytum tarpiniu atstovu tarp žemdirbio ir jaunuolio, trokštančio palikti savo apylinkes ir išeiti į miestą, į žmones. Pagaliau, jis ir pats taip tiksliai nežino savo troškimų, bet jį degina kiekviena nauja diena, jj šaukia kiekvienas naujas pavasaris. Tiesa, jis su miškakirčiais būdamas yra vienas jų, supranta ir užjaučia juos, dirba tą patį darbą ir po sunkios savaitės eina kartu numalšinti troškulio į tą pačią pakelės karčiamą, jis susiima dėl mergaitės su miestelio raštininku ir keršija kvailam policininkui — bet jis taipogi Raudonajam Petrui išsako savo slaptas mintis, ilgesį kitokio gyvenimo. Jis yra vienas jaunos savo valstybės sūnų, kurie auga kartu su ja, kuriems sava žemė gali ir siūlo daugiau nei vargdienišką samdininko dalią; “Jo draugai buvo senyvi, pagyvenę vyrai. O kur jaunimas, kur tie, su kuriais siekiesi išlipti aukštyn. Jie visi nuėjo ir išsiskirstė kas sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo pačiu pasiliko nuo visų.” (100 psl.).
Po margo ir triukšmingo turgaus (čia pavaizduoto santūriai ir spalvingai, su gera sveiko humoro priemaiša — tai viena atmintiniausių knygos vietų) tuštėjančiam miestelyje tokios mintys užvaldo Tiliaus neramią, maištaujančią sielą. Ir nuo čia prasideda jo dvilypės meilės istorija: jo jaunatviškai švelnus, beveik romantiškas jausmas kaimo krautuvininkės dukrai Agnei ir, vasaros kvaitulio kupina, aistra senio Doveikos jaunai žmonai Monikai. Taip pasimeta maištingas Tilius, dėl nelemtų muštynių negavęs pasienio policininko vietos, žmogiškų jausmų rezginyje ir žūva dėl to, kad buvo per silpnas palikti Doveikos ūkį, ir per stiprus, kad pradėtų tokį gyvenimą, kurio laime jis iš tiesų sielos gilumoj netikėjo. Tarytum amžinos dirbančiųjų vyrų draugystės balsas jį kviečia nuolat sugrįžti kanalo kasėjų tarpan jo vienintelis artimas Raudonasis Petras, ryškus ir įdomus knygos personažas, bet Tilius neįstengia pergalėti trumpos laimės masinimo.
Be Raudonojo Petro, romane įvesta visa eilė lygiai ryškių ir puikiai motyvuotų charakterių, kaip antai, Krivickas Vargdienis, gyvenimo užguitas žmogelis, krautuvininkė Veronika Gužienė, jos dukros ir vyras, eigulys, vachmistras Žeimys, Zuzana, senasis Petras Doveika, miestietis Kazdaila, samdinys Laurynas ir dar daug epizodinių, bet nemažiau gyvų, veikėjų.
Tačiau ir prabėgom paminėjus kompoziciją, intrigos griaučius bei pačius veikėjus, vargiai galima tvirtinti, jog “Miškais ateina ruduo” yra ganėtinai aptarta. Mariaus Katiliškio kūrinių gamta, kaip jau yra nurodęs nevienas kritikas, turi kur kas gilesnį vaidmenį, nei tai iš pradžių rodosi. Mūsų manymu, lietuvių prozos stiprieji buitiniai veikalai pasižymi ta mistiška žmogaus ir žemės komunikacija, tekia artima ir charakteringa liaudies kūryboje. Mariaus Katiliškio prozoje tasai žmogaus ir žemės ryšys yra išsakytas gaivalingu žodžiu, tarytum vieno ir to paties kraujo tekėjimas pulsuotų jų gyslomis, tarytum viena ir ta pati širdis plaktų gyvastimi žemėje ir žmogaus krūtinėj:
„Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą... Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dudulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu”. (105 psl.) “žemė virpėjo dantytais miškų kraštais, pasmilkusi, padūmavusi, prislopinusi kvėpsmą, tartum žvėris, prikritęs krūmų tankmėje. Apglėbusi milžinišku sparnu žalumos motinystėje gležnas, ką tik prasikalusias gyvastis”. (379)
Iš tiesų, kartais atrodo, kad Katiliškis yra vienas tų beletristų, kurie turi tikro poeto žodį, nors jų ir neeiliuoja (toks, mūsų manymu, yra ir amerikietis Thomas Wolf). Be šio ekstatiško žodžio Katiliškis lygiai meistriškai vartoja ir humoristinį. Jo humoras sveikas, paprastas, žemdirbio tiesumu ir aiškumu pasakomas:
“Vieną rytą, kai jis buvo atėjęs prie vieškelio, iš miško išmaurojo ir dulkes keldamas nurūko kas tai toks, su langais ir durimis, pirties didumo, tik ilgesnis už pirtį. Marti paaiškino, kad tai autobusas”. (207 psl.)
Tasai gyvas sąmojus ypač ryškus dialoguose, kuriuos, bendrai paėmus, Katiliškis valdo pažymėtinai lengvai ir užtikrintai, tuo būdu pralenkdamas daugelį mūsų prozaikų, esmingai, pasakotojų. Štai keli sakiniai:
“O pats tai mišką kirtai, ar ne — Kirtau, — prisipažino Tilius. — Bet, sako, tą žyduką, kur kirtimus prižiūrėjo, tai jau taip suaižęs, kad sergėk Dieve. Akį vieną išgėręs. Dabar, sako, su stikline vaikščiojąs. O dantų Gužienės troboj, sako, nors su sauja semk... — Nu, mat, driežai. Sako, o meluoja per akis. Ar kiaurai peršovė? — Kaip čia pasakius? Ne kiaurai. Nunešė tik . . . Kaulai subaltavo .. .” (127 psl.)
Gyvai ir vaizdingai Katiliškis vaizduoja naujam romane žanrines scenas. įvesdamas ir išvesdamas savo žmones keliais taikliais pasakymais, nesileisdamas nei į sentimentus, nei į pašaipą.
Turtingas ir vaizdus žodynas (lygintinas nebent su Pulgio Andriušio proza), gyvas įvykių rutuliojimas, pilnakraujai žmonės ir gerai pažinta bei pastabia prozaiko akim stebėta buitis, visa tai naujojo Katiliškio romaną įrikiuoja į geriausių mūsų išeivijos veikalų lentyną. Marius Katiliškis su savo romanu “Miškais ateina ruduo” įrodė, kad iš jo dar bus galima sulaukti daug vertingos prozos, ir to mes jam visa širdimi linkime.
Knyga išleista skoningai, papuošta estetišku Romo Viesulo viršeliu.
Aidai, 1958 m. balandis