M. Katiliškis šios knygos pradžioje įdėjo paaiškinimą, “Prieangyje” primindamas, kad “Išėjusiems negrįžti” nėra romanas ar apysaka. Jis pažymi, kad “nebus čia atsiminimai ar apybraižos” (7 p.) Ypač jis įspėja, kad nereikia “ieškoti pažinties ir tapatumo knygoje. Viskas čia — ir laikas, ir vieta, ir žmonės joje, netikri, o pramanyti”.
Bendru savo įspūdžiu, nuotaikomis ir pasakojimo tonu “Išėjusiems negrįžti” arčiausiai šliejasi prie atsiminimų. Kalbama pirmuoju asmeniu, tiesiogiai, šiltai, su dideliu aprašomų įvykių ir detalių konkretumu. Kiek šios knygos lapuose yra tikrų, ir kiek autoriaus išsigalvotų dalykų, sunku pasakyti, nežinant visų “užkulisio” paslapčių, šiaip savo turiniu kūrinys primena jau gan gausią mūsų bėgimų literatūrą. Panaši tema sutinkama A. Landsbergio “Kelionėje”. Kai kurių momentų tokių pat yra B. Pūkelevičiūtės “Septyniuose Lapuose” arba Ramojaus “Lenktynėse su šėtonu”.
M. Katiliškiui itin savas yra gaivalingumas, išgyvenimų nuoširdumas, bemaž gamtinė jėga. Už tai jis taip prisirišęs prie savos žemės grumsto, prie didelės jos širdies. Būdamas gamtos ir savo žemės žmogus, autorius išsviedžiamas į tragiškus šio meto įvykius, išraunamas iš tos aplinkos, kuri jam yra nepavaduojama. Tačiau šiose rūsčiose aplinkybėse M. Katiliškis žymisi viena reta savybe: jis nepraranda humoro nei sau nei kitiems. Nelaimėse, varguose ir tragiškose situacijose jis nedaro iš savęs užuojautos vertos būtybės ar kokio herojiškų dimensijų vyro, pasilikdamas paprastu žmogeliu, kuris bando išnešti savo kailį iš pavojų ir ugnies, rūpindamasis smulkesniais savo egzistencijos reikalais. Kadangi kaip Šolochovas, taip ir M. Katiliškis galėtų tarti, kad “teorija nėra mano stiprybė” ir kadangi mūsų autorius juoba nepasišovęs samprotavimams, išskyrus vieną kitą menkesnę išimtį, tai vargu ar bederėtų daryti bendresnę išvadą apie šioje knygoje išvestus personažus, kaip apie tam tikros kategorijos atstovus. Rašytojui terūpėjo išsipasakoti savo patirtus ar vaizduotėje regėtus atsitikimus ir įžvelgti jų prasmę.
M. Katiliškis tai atlieka veržliu tempu ir temperamentu. Jo sakiniai yra dinamiški. Jam gražiai tarnauja ir jo žodyno apstumas, nors šis bruožas čia jau nėra tokis naujai stebinantis, kaip buvo “Užuovėjoje”. Be to, kai kurie retesni jo žodžiai jau pasidaro lyg kokia taisykle, pvz. “šmeižtis” — maišytis, painiotis, suktis aplinkui prasme, šiaip reikia sutikti, kad M. Katiliškis papildė ir praturtino mūsų grožinės literatūros kalbą. Šiame veikale jis protarpiais pasivaduoja lyg ir žurnalistine “tarme”, daugiausia kaip humoro priemone. Iš dalies tai gali nuvesti į žurnalistinį paviršutiniškumą, kaip štai: “Aukštų ir siaurų vitražų švinas dalijo smulkučius stiklo gabalėlius ir nukėlė į nieko bendro su išore neturinčion plotmėn” (377 p.) Kaip regime, antra sakinio pusė jau kiek teoretinio pobūdžio.
Šiaip M. Katiliškis yra itin konkretus ir vaizdus. Kai kur jo sakiniai savo liaunumu ir vešlumu atrodo, lyg pavasarį žiedais apsikrovusi šakelė, štai vienas pavyzdys: “Mėnuo grimzdo į paryčio ūkus, nusilaužydamas ragus aštrioje miško briaunoje”. (405 p.) Autorius itin sėkmingas, kada griebiasi lengvo humoro net ir labai tragiškoje padėtyje Kai pradeda kristi šūviai, jis savo būrio bėgimą taip piešia: “O mes jau ne-šėmės, kaip briedžiai, ragus užrietę” (408 p.). Kiti vaizdai prieš skaitytoją stoja tragiškai rūstūs, kaip varomų Lietuvos žydžių aprašymas, ar štai ši arklių scena; “Arklių čia tiek, kad būtų užtekę plačiausiems dvarams aptarnauti. Jų lavonais, kaip kurmarausiais, klojosi lyguma. O gyvieji veltui tiesė išdžiūvusius kaklus, ieškodami žolės. Jos visur buvo — senos, pernykštės, ražienų ir ežių smilgų, visur, tik ne čia, kur buvo atvaryti ir palikti. Jie stovėjo ir liūdnai svyravo galvomis. Iš jų šonų sunkėsi kraujas. Ir iš krūtinių ir iš prakirstų gyslų. Jie klaupėsi gana nerangiai ir, padėję galvas, dar kurį laiką laižė pliką smėlį, sumerktą savo krauju. Gyvulio mirtis tyli ir šventa” (474-75 p.) Taip autorius savo knygoje pasiekia patetiško mosto. Tokių scenų gausu ir kituose šio veikalo lapuose.
Iš visų aprašymų fono iškyla ne vien vietos, asmenys ir įvykiai, bet ir tam tikras jausmas: tai žmogaus likimo tragiškoje nūdienoje klausimas. Tegul M. Katiliškis savo personažų nestato ant pjedestalo, tegul daugumo jų reikalai ribojasi tabaku, degtine ar valgio kąsniu ir iš viso buku savanaudiškumu, vis dėlto jie yra žmonės, atėję į šį pasaulį ir dabar blaškomi milžiniškų sūkurių, genančių juos skaudžioje nedalioje. Knygos pradžioje M. Katiliškis tad ir pastebi: “Gal tai mūsojo amžiaus ir mūsiškės genties, paženklintos kryžiumi, savybė, ir todėl turima priimti be priekaištų...Kam jau taip paprastai susivokti praamžinuose keliuose?” (7-8 p.)
Užvertus “Išėjusiems negrįžti” paskutinį lapą ir žvelgus atgal, pasilieka įspūdis, kad, šalia visų minėtų savo dorybių, knyga yra ištęsta. Kaip kas ten išsireiškė, būtų pravertę ją išsijoti, kad iškristų pasikartojančios arba panašios turinio vietos. Nors ir tas patsai bėgimas iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą galėjo būti praretintas, išmetant kai kuriuos panašesnius epizodus. Atrodo, kad po to, kai pabėgėliai atsiduria anglų rankose, veikalas galėjo ir baigtis, nepailginant jo dar eile puslapių, nes jokios naujos įtampos neliko. Ne pro šalį būtų išlyginti rašybą. Autorius rašo grasina vietoje grasina, 525, vidunakčio, 526, kąsnelį, 527, griežčiausiai 527, gimtąsias, 528, išdrožti, 531, su ją (įnagininkas), 534, ir t.t. Vietomis jaučiamas lyg ir skubos rašymas, ar stiliaus neapdairumas; “laukiant traukinio į laukiamąjį žengė vienuolis,” 378, “juos (delnus) pajudino, mikliai judindamas pirštus”, 438, “apstatyta muitinės pastatais”, 450. Su tokia žodine gausa, kokią turi M. Katiliškis, iš panašių suvienodėjumų galima lengvai išsisukti ir išvengti tam tikros žaliavos įspūdžio.
Bet pabaigai reikia pastebėti, kad visumoje šios smulkmenos nemažina vaizdinio, vietomis kiek hiperbolinio pasakojimo savybių, kurių iš šios knygos gali semtis ne rieškučiomis, o glėbiais.
Aidai, 1959 m. sausis