EDUARDAS CINZAS (tikr. Čiužas, 1924– 1996), mokęsis Telšiuose, dirbęs Belgijos anglių kasyklose, baigęs Liežo elektrotechnikos institutą, redagavęs Belgijos lietuvių laikraštį „Gimtoji šalis”, ėmė kurti vaizdelius ir apsakymus 1965 m., ištiktas nelaimės (traukinys nupjovė kojas). Pirmoji knyga – novelių romanas Brolio Mykolo gatvė išėjo 1972 m. Trumpu laiku buvo parašyti dar trys romanai – Raudonojo arklio vasara (1975), Mona (1981), Švento Petro šunynas (1984) ir apsakymų knyga Spąstai (1981).
Cinzo romanuose ir apsakymuose dominuoja kritiškai save stebintis, pats savęs nesuprantantis ir vis kažko ieškantis žmogus, kaip ir A. Škėmos bei A. Landsbergio prozoje. Cinzo kūrinių herojai – nusenę Belgijos angliakasiai, vairuotojai, kavinių šeimininkai, gydytojai, ekskunigai, dailininkai, prostitutės – pilni „kankinančios vidinės įtampos”, kažko reikalauja ir laukia pirmiausia iš savęs, bando pabėgti nuo savo suirzusio aš (net psichiatras kartą per savaitę neria į smuklės tvaiką). Jų pačių vidinės problemos jiems yra žymiai sunkesnės negu prasimaitinimo, darbo ir pastogės problemos.
Romane „Raudonojo arklio vasara” jauną chirurgą, pažeistą LSD narkotikų, staiga puola iš sienos išsilaužęs raudonas arklys, ir jis netenka sąmonės. Romane „Mona” jaunos merginos sueina atviriems pasipasakojimams – psichologinės terapijos seansams, kad nutildytų iš pasąmonės apačių kylantį baisumą. Romane „Švento Petro šunynas” kunigas, dirbęs tuo pat metu paprastu darbininku ir metęs kunigystę dėl mylimos moters, yra apimtas neatslūgstančio nerimo, graužaties, troškimo pakilti pasiaukojimo ir dvasinio išganymo žygiui. Tačiau egzistencinės problemos netampa svarbiausia žmogaus psichologinio išgyvenimo ašimi, kaip A. Škėmos ar A. Landsbergio prozoje.
Cinzui svetimas konceptualinis mąstymas viską aprėpiančiomis kategorijomis – jam rūpi tiesiog pati psichologinio vyksmo painiava („plyšyje pasirodydavo raudona vaiduokliško arklio galva. Amžinybę trunkančią sekundę žiūrėdavome vienas į kitą, paskui arklys prasisprausdavo pro kiaurymę ir puldavo mane”). Jis pasakoja žmonių dvasinės sumaišties ir jų likimų istorijas pagal epinės tradicijos modelį, šiek tiek modernizuotą, bet nepripažįstantį siurrealistinės alogikos ar abstrakcionistinės, tariant jo žodžiais, „teplionės”.
Kiekvienas personažas įžengia į romano ar apsakymo veiksmą su savo vidinėmis problemomis. Autorius imasi aiškinti jų pobūdį ir priežastis, pasiremdamas vienur kitur S. Freudo terminais. Tai ir sudaro pasakojimo intrigą: užmenama psichologinė mįslė, ji po truputį aiškėja, vėl komplikuojasi, skyla į smulkesnius variantus, ritasi į akligatvius, kol galų gale baigiasi sprendimu – pakeisti ligšiolinį gyvenimą. Romane „Mona” prieinama net radikalesnės išvados: reikia keisti nuosavybės santykius („steigti kažkokią komuną ir perduoti lentpjūvę darbininkams”), bet čia pat ji atmetama: „socialinės evoliucijos nepaskubinsi nei prievarta, nei meile”.
Cinzo kūrinių herojai, kovojantys su savo pačių sąmonės šmėklomis, lieka atviri išorinei aplinkai, jautrūs kitų skriaudoms, pasiryžę padėti tokiam pat nelaimingam vargo broliui, nors ir žino, kad „nei tu, nei aš jo (gyvenimo – V.K.) netvarkome ir nieko negalime pakeisti”. Kadangi meilė yra svarbiausia jų sutrikimo ir nelaimingumo priežastis (freudistiniai kompleksai, lesbianizmas, celibatas), tad ryšys tarp dviejų žmonių, dramatiškai besikaitaliojantis, tampa lemiamu pasakojimo dėmeniu. Tokiu būdu Cinzo romanuose išlieka fabulinė seka, o iš psichologinės sferos lengvai pereinama j socialinę sferą.
Cinzo prozoje koloritingai piešiamas mažų Belgijos miestų ir miestelių gyvenimo būdas: jaukios kavinės, kur kasdien sueina tie patys žmonės (meras, žandaras, gydytojas, klebonas) išgerti stiklą alaus ir pasišnekėti; pigūs viešbutėliai – visomis Europos kalbomis dūzgiantys svetimtaučių darbininkų aviliai; Ardėnų kalnų kaimeliai, kur tebešvenčiamos nuo viduramžių išlikusios šventės; švarios ligoninės miškeliuose, marinančios dūstančius agliakasius; bordeliai, kur vieną vasaros mėnesį kabo užrašas: „Uždaryta. Metinės atostogos”. Vaizduojama prancūziškai mąstančio ir kalbančio europiečio elgsena ir psichika, išsilaisvinusi nuo tautinių ambicijų ir partinio programiškumo. Net lietuviškos kilmės personažai, užaugę Belgijos angliakasių miesteliuose, nebeprisimena savo gimtojo krašto ir nesielvartauja dėl tautos likimo. Jie nebesijaučia esą emigrantai ir nebeišgyvena skaudžios prisitaikymo dramos, skrupulingai pavaizduotos analitiškame A. Barono romane „Laivai ir uostai” (1979).
Prancūzų kultūra (F.R. de Chateaubriand, V. Hugo, H. de Balzac) yra vienintelis jų kultūrinių asociacijų šaltinis, o pracūziški frazeologizmai („pradės nykščiu stumdyti žmones”, „protas seka atsilikęs tris dienas”) jau augte jaugę j jų kasdieninę šneką. Prancūziška lektūra išmokė Cinzą kalbėti paprastai, šiltai, kasdienišku tonu, kurti galantiško blizgesio, judrius ir spygliuotus dialogus, kuriuose gyvai atsispindi kintančios personažų nuotaikų bangos ir santykių įtampa. Toji lektūra paakino autorių žengti ir į atvirą vaizdų erotizmą, gąsdinusį pirmųjų jo knygų leidėjus.
Cinzas – pirmasis egzodo romanistas, kurio raštuose visiškai išnykę specifinės lietuvių išeivijos problemos, o dominuoja svetimtaučiai personažai (flamandai, valonai, ispanai, turkai, graikai, rusai, arabai) bei daugiasluoksnė kapitalistinės Europos sankloda, prie kurios tenka visiems prisitaikyti, nebeišgyvenant nei praeities nostalgijos, nei revoliucinio maišto. Cinzo proza, vaizdinga ir autentiška šiokiadieniškos aplinkos, melancholiškos savistabos ir fizinės kančios kadrais, išblunka, kai autorius ima statiškai aprašinėti prabangų ,didžburžuazijos” bei popžvaigždžių gyvenimą ar pinti painų melodramatiškų įvykių siužetą, pasidavęs populiarių filmų madai (apsakymai „Ugnies šuo”, „Iškyla į kalnus”, „Viena Ardino diena”, „Mūsų dukrelė Laura”).
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.