Katiliskis_foto MARIUS KATILIŠKIS (tikr. Albinas Vaitkus, 1914-1980), lankęs Žagarės progimnaziją, kirtęs mišką ir kasęs griovius, spausdinęs apsakymus „Naujojoje romuvoje”, dirbęs bibliotekininku Pasvalyje, kur buvo 1941 m. sukilėlių štabo adjutantas, kareiviavęs 1944 m. vasarą ir rudenį, pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda” išleido Vokietijoje 1948 m., užsibrėžęs parodyti „savo žemės ir jos žmogaus likimą tokį, kokį jį mačiau ir gyvenau”.
Savo atmintyje išsinešė nepaprastai vešlaus žodyno atsargas ir kaimo buities detalių „ne saujas, ne maišus, o aruodus”. Noveles ir romanus – Užuovėja (1952), Miškais ateina ruduo (1957), Išėjusiems negrįžti (1958), Šventadienis už miesto (1963), Apsakymai (1975), Pirmadienis Emerald gatvėje (1993) kūrė po sunkaus darbo Čikagos plieno gamykloje, nešamas ilgesio į gimtosios žemės miškus ir palaukes, kur „akys apraibsta nuo grožybės” ir „širdis suskamba varpu”. Tik Katiliškis jau nepajėgė užsimiršti „vaikystės rojuje” – jo ilgesingų regėjimų potekstėje brėžėsi nesugrjžimo ir prapulties nuovoka („tavo kaulai bus palaidoti kitur”), nuspalvindama jo kūrybą egzistencinės prarasties gaida.
Katiliškio pasakojimas apie Šiaurės Lietuvos kaimą – kolektyvinį jo kūrinių herojų – remiasi realistinės lietuvių epikos tradicija (spausdindamas pirmuosius kūrinėlius, svajojo „rašyti taip, kaip Petras Cvirka”). Novelių romane Užuovėja atgyja tradiciniai šitos epikos kadrai – žilaplaukis senelis prie bičių avilio, berno stiprybė („griebęs už karčių kumelį statė piestu”), mirtis savo namuose kaip šventė. Čia išlaikytos ir struktūrinės šitos prozos nuostatos: detalūs žemdirbio darbų ir papročių aprašymai kaip veiksmo fonas ar net jo eiga (šulinio kasimas, linarūtė, kūlimo talka, alaus gėrimas, šeštadienio pirtis, laužimasis mergos klėtin); išoriniu stebėjimu pagrįsti žmogaus veido, figūros, nešiosenos apibūdinimai; iš personažų santykių kaitos ir lūžių audžiama kūrinio fabula. Čia atsiveria prakutusio, sotaus, socialiai stabilaus, kultūrėjančio prieškarinio kaimo panorama – laukų melioracija, veislinės karvės iš Danijos, kieme vokiškas traktorius, šimtinės už linus, įsivesta elektra, namuose knygos ir laikraščiai, pagarba įstatymams. Čia vyrauja žemdirbio stiprybės ir pasitikėjimo savimi, agrarinės sanklodos nekintamumo ir šventumo leitmotyvas, kaip ir didžiosiose W. Reymonto ir A. Tammsaarės epopėjose. „Smagu buvo gyventi ir būti ūkininku, kurs atiduoda derlių ir jaučiasi tvirtas, nepriklausomas ir teisingas”.
Katiliškis pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą, neatmieštą intelektualinėmis abstrakcijomis ar literatūrine stilizacija. Jam būtina prisiliesti prie daikto įdiržusiomis žemdirbio rankomis, kad pajustų jį ir atsimintų. Tik stiprus pojūčio balsas (salyklo kvapas, kuliamosios bildesys, patižęs paupės sniegas) lemia vaizdo gyvybę ir tikrumą. Tik ilgametis stebėjimas, kaip merkiami linai ar mėžiamas mėšlas, kaip gydoma priputusi karvė ir pavasarį žvirbliai taško liūgnelius, tiekia spalvų ir detalių plastiniam piešiniui – pirminei epinio pasakojimo ląstelei. „Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos ir paėmusios snapais po gurkšnelį sutartinai kėlė galvas aukštyn ir jas taip laikė, kol vanduo nutekės”.
Autentiški kaimo buities ir gamtos kadrai, Andriušio silpnai tesu-verti į fabulos grandinę, „Užuovėjos” novelėse įtraukiami į gaivalingą emocijos protrūkį. Jaunas bernas, persmelktas merginos grožio („Akys kaip našlaitės, pasižiūri – nudiegia iki pat kulnų”), trankosi vasaros naktį po kaimą, ir visi gamtos aprašymai, vyrų dainavimas susikabinus per pečius, piemenų išdaigos priglusta prie jo pirmutinio meilės nuotykio. Varoma už senio, jauna ūkininkaitė, „pritvinkusi saldaus vasaros kraujo”, kankinasi ir blaškosi, patiria gilius sukrėtimus, kaip tikra psichologinės prozos herojė. „Ji buvo apsunkusi tuo didžiu vidaus krūviu, pasijusdama akimirkomis silpstanti ir nebepakelianti tos naštos”. Vidiniam išgyvenimui nusakyti autorius ieškojo konkrečių kaimo aplinkos realijų („Širdis kalė kaip dalgio pentelę”), tokiu būdu sujungdamas psichologinę interpretaciją („pirmoje vietoje stačiau žmogų”) su žemdirbio buities poetiniu išjautimu, kuris jam turėjo fundamentinės reikšmės.
Epinio vaizdo materija, perleista per herojaus savijautą, „Užuovėjos” novelėse lūžta dar ir per paties pasakotojo ilgesio prizmę („Anų valandų palaima aplankė mane”), kuri suteikia viskam prislopinto poetinio spindesio. Vidurvasario kaitroje arklys geria vandenį iš upelio, girgžda šulinio svirtis, mergaitė krato mėšlą, apsiavusi naginėlėmis, dunda kuliamoji, šniokščia vėjuje šiaudinis stogas, per pievą brenda vaikas, skęsdamas barkūnuose ir šunažolėse. Vėl pučia rausvas pavasario vėjas. Vėl žybsi kibirkštimis dalgis, užkliudydamas prietemoje mažus dirvos akmenėlius. Tai lyrinės vizijos, besiliejančios liaudiškais frazeologizmais ir netikėtomis metaforomis, pakilia sakinio ritmika ir negrąžinamo praradimo besismelkiančia elegija.
Vidury klojimo sėdi tėtušis ir vėto grūdus iš krūvos ir šaukia įkandin: – jau, vaikai, kinkykit arklius!.. Rasa nužliaukusi žemį. Ir eglyno viršūnių rėželis, miglos atpjautas, tartum pjūklas dantimis į viršų, kybo kažin kaip tarpe dirvono ir įgeltusio dangaus. Kapelių vinkšnos betgi pašokusios aukščiau miglos ir to dantyto rėžio. Ir ūmai pro vinkšnų šakas išsikišo raudoni pirštai. Ir tuojau kitoje pusėje Svetimų, Dargaudžių skynimo pakrašty, skaisčiai sutviska epušrotas, lyg per naktį jis būtų sukrovęs pumpurus ir su saule plyšęs visom spalvom.
Aš pamačiau debesis, kylančius priešais iš vandenų. Juos pažinau ir ko nesurikau iš laimės – pačia pažvelgimo akimirka. Jie lipo, vertėsi, kabinosi, lyg rankomis iš gilumos, ir paskui lėtai, pamažiukais sugulė panamės danguje.
Lietuvos gamta, regima iš tolo, švietė kaip stebuklinga būties visuma, kuriai priklausė ir nesibaigiantis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražydėjimas. „Ak tu žeme, žemele juodoji! -sušuko nebeišsitekdamas savyje. Ir eidamas toliau kartojo – kokia tu didelė ir brangi!” Žmonių gyvenimai bėga kas sau, ir tik žemė suima juos visus j savo talpų glėbį. Pavasarinis kėkšto riksmas ir jausmo siautulys Katiliškiui yra to paties gyvybės ritmo paraleliniai balsai. Tas paralelizmas, pereinantis į nesibaigiantį žmogaus vidinį dialogą su gamta, yra galingesnė veiksmo priežastis negu socialinis determinizmas. Žmogaus buvimas gamtoje daugiau sugestijuojamas negu analitiškai aprašomas. Todėl vyrauja šokčiojantis pasakojimo tempas, staigi peizažo ir kasdieninio pašnekesio kaita, svaiginantys vidinės pilnatvės ir įkvėpimo protrūkiai, savijautos bangavimui pajungtas sakinys, poetinio kalbėjimo tonacija, artima skandinavų impresionizmui, gražiausiai prabilusi romane Miškais ateina ruduo.
Šio romano, parašyto per šešias savaites, centre – autentiška miško kirtėjo, grioviakasio, ūkininko berno patirtis, kuri jau K. Hamsuno, F. Sillanpaa, A. Gailito buvo iškelta kaip pabėgimas iš miestų civilizacijos ir ligūsto individualizmo. Miško kirtimas, pelkės sausinimas, rugiapjūtė, peniukšlio pjovimas, bernų lotynės, Velykų rytmetys, miestelio turgus čia sudaro tą kolektyvinę žmonių būtį, kurią galima tik išraiškingai aprašyti, bet beprasmiška pajungti atskiro personažo psichologinei istorijai. Gamta čia yra didysis būties objektyvumas, stūksantis virš atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas. Ji yra pastovi žmogaus būsenų ir likimo paralelė, kaip ir liaudies dainose. Su pavasario polaidžiu prasideda romano vyksmas, o nutrūksta draikantis voratinkliams.
Katiliškis gėrisi gaivališka žmogaus prigimtimi, kurią išbudina pavasario ledonešis ir atvėsina ruduo. Mylintis Tilius ir mylinti Agnė yra gamtos vaikai, apsikabinę vieną audringą vasaros naktį pagal neatšaukiamą jos lėmimą. Amžinas gimimo, brendimo ir nykimo ciklas Katiliškiui yra galutinis visų problemų sprendimas. Jis neišveda griežtos linijos tarp kūno ir dvasios. Rašo apie geismo ugnį, kuri degino jauną vyrą „lyg geležis iš žaizdro, kritusi už ančio”, apie „skausmingai saldų šiurpą” mergaitės sąnariuose. Pirmoji meilė, patekėjusi trumpą vasaros naktį „kaip ugninės saulės kamuolys”, jam yra graži su visais jutimais, nerimu, šėlimu. Tai egzistencijos viršūnė, nepakartojama, „kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis”.
Itin tikslų ir detalų epinį stebėjimą šiame romane, kaip ir novelėse, užlieja poetinės nuotaikos banga, trykštanti iš gyvybingumo adoracijos ir gilaus intymaus ryšio su gamta, būdingo epinei lietuvių tradicijai. Poetinis jutimas išplečia daiktų ribas, apgaubia įvykį stebuklingumo skraiste, sudvasina regimąjį pasaulį. Jis sulydo smulkius struktūrinius vienetus ir peršviečia pasakojimo tonaciją, kuri darosi šventiškai skaidri.
Katiliškio pasakojimas, pagrįstas gimtosios žemės lyrine vizija, romane Išėjusiems negrįžti netikėtai pasidarė šiurkščiabalsis, faktografiškas, ironiškas. Išeinančio iš tėvynės žmogaus nebegaubia gamta, skleisdama savo motinišką šilumą. Ties paskutiniu Lietuvos kaimeliu pasibaigia tėvynės malonė, ir visas buvęs gyvenimas lieka anapus ribos. „Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pėdos, mūsų praeitis, mūsų nueitas kelias – švarut švarutėliai užneštas ir užpustytas”. Siame romane – savotiškame „dienoraštyje be datų”, pasak V. Kelertienės, išėjimas iš tėvynės suvokiamas kaip tragiška esminių vertybių ir savo šaknų prarastis, nepaliekanti jokios paguodos ir vilties.
Vidinės įtampos, nerimo, egzistencinio netikrumo intonacija, užsimezgusi V. Mačernio lyrikoje, tampa šio romano pasakojimo šerdimi. Ji sukabina skirtingos vaizdinės sudėties epizodus ir ironiškas charakteristikas į giluminį jau ne fabulinės sekos vientisumą, kurį sudaro garsiai neartikuliuojamas skausmingas galvojimas „apie savo paniekintą ir nuolatos kryžiuojamą tautą”, gniuždanti istorijos neviltis slenkant bolševizmo pabaisai į Europos vidurį, pagaliau karo „šlykšti beprasmybė”, įsikirtusi į Rytprūsių keliais gainiojamų lietuvių kareivėlių likimą. Individuali pasakotojo savimonė, likusi be praeities prisiminimų ir ateities vizijų, neužstoja ryškiai tapomos alkio, panikos ir išlikimo instinkto bevaldomos masinės psichikos, pavienio žmogaus nuvertėjimo ir sunykimo karo kataklizme. Ironiškais žmogaus degradacijos vaizdais, psichologiniu autentiškumu ir didžiule faktografine apimtimi (nuo lietuviško pulko paradinio jžygiavimo į Telšių miestą 1944 m. vasarą iki šiurpaus kopimo j paskutinį laivą, išplaukiantį nuo Dancigo pakrančių 1945 m. pavasarį). Katiliškio romanas yra giminingas savo struktūra B. Sruogos „Dievų miškui”. Tai du patys stipriausi lietuvių literatūros kūriniai apie Antrąjį pasaulinį karą.
Katiliškis – aukštos klasės menininkas profesionalas, nors laikė save tik pasakoriumi. Lietuviškos epikos tradiciją, sujungtą su lyrinių vizijų intonacija, jis perkėlė į XX a. globalinių sukrėtimų situaciją, modernizavo, nušvietė egzistencinės įtampos jausmu.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
marius_katiliskis