Bubeliai – lietuvių poeto, prozininko ir vertėjo Albino Žukausko tėviškė. Prie nunykusios ir apleistos sodybos, kur kitados gimė ir augo didelis lietuvių literatūros klasikas, dar tebestovi valstybės saugoma 20 m aukščio paprastoji pušis, kurios kamieno apimtis – per 5 m. Prie šios pušies Albinas Žukauskas mėgdavęs sėdėti, mąstyti ir rašyti eiles.
1974 m. Poezijos pavasario laureatas Albinas Žukauskas gimė 1912 m. sausio 25 d. Baigė Vilniaus lietuvių gimnaziją. Nuo 1935 m. studijavo teisę Vilniaus universitete. 1936-39 metais mokėsi Varšuvos aukštojoje žurnalistų mokykloje. 1940-41 m. redagavo Vilniaus balsą, 1948-53 m. buvo Grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius. Trumpai kalintas. Po to keletą metų vadovavo Lietuvos kino studijos scenarijų skyriui. 1965-72 m. buvo Literatūros fondo direktorius. Mirė 1987 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje.
Albino Žukausko tėviškėje dažnai vyksta Poezijos pavasario skaitymai. „Jau kelintą kartą Poezijos pavasario metu esu Bubeliuose, – rašė poetas Mykolas Karčiauskas („Literatūra ir menas“, 2008-05-30, Nr. 3192), – ant vieškelio su nuosklanda pušies, dar jaučiančios Albino Žukausko nugarą, link, žiūriu į jo kiemo nuodėvą, sulaukusią neprailgstančios atgaivos „su žirginiais, meletomis, gegutėmis, strazdais brazdais ir jų lizdais, meiliom giesmelėm, barniais su varnaitėmis...“ Gal tikrai mes čia stovime karšinčiaus pobūvy, su alksnių padejavimais, dilgėlėm apėjusiais takais? Bet vieškelis dar šviečia, šviečia mokinių veidai ir skamba žodžiai, pagalvoju, gal prisikels iš mirusių naujiems eilėraščiams, „su savo prakilniais, širdingais kaip malda/Keiksmažodžiavimais...“ Poetas, ant pragarų briaunos nukaręs, kojom tabaluos, pasaulio neramybėse pabėręs viršilgių kūrinių. Poetas, kuris „Dar pusvyriu svajojo išgarsėsiąs amžiams,/Kai susprogdino Druskininkuose diktatoriaus Pilsudskio išvietę...“
Prisimindamas Albino Žukausko optimizmą rūstų, ten pat, ant Bubelių vieškelio, pagalvojau, kad štai pamatysiu kokio knygyno lentynoj naujai išleistą Poeto knygą, iliustruotą jo gimtos sodybos atspindžiais, dar šviečiančiais, dar žydinčiais žolynais, žilsva samanėle apėjusiais rąstais, iš proto besikraustančiais langais, o viršeliams pasitarnaus pušies žievėj įaugę poezijos ženklai... Atvertęs knygą pakartosiu per vieną skaitymą girdėtus Jo žodžius: „Poetai pateka ir nusileidžia –/Darbai išlieka“. Kas gi be mūsų, vis apsilankančių šioje gražioje poetinėje sueigoje, tai gali padaryti? Reikalinga žmogiška talka šitoj pakelėj. Prisiminiau 1982 m. „Senmotėj“ įrašytą palinkėjimą: „Valio – su naujom knygom, su poezijom, su sėkmėm – brisk per visas Žvirgždes, velniai parautų“. Briskim, Sigitai, velniai parautų... Ir laukim Krasnavo mokyklos mokinių piešinių ir žodžių apie Bubelių poetą, kuris prisijaukinęs seną, gerą saulę, sugrėbęs rimų pradalges, švilpaudamas atšlubuoja dausomis... Juk vaikai pažadėjo mums ir Poetui“.
www.punskas.pl, 2009 m.