Poezija, kuria mes iki šiol buvome įpratę gyventi, – sielų poezija. Sielos – gitaros stygos, kuriomis poetai išgroja savo jausmų gamas, sielos – pasaulio veidrodžiai. Nušiurusiu lakštingalos rūbeliu aprengta, nuskriausta Kossu siela, Dievo pasiilgusi, pasauliui žiauri, savęs nemylinti Brazdžionio siela, kerštą rėkianti, broliškos žmonių teisybės ieškanti Borutos siela. Ir poezija – sielos pasikalbėjimas su pasauliu.
Radausko originalumas – jis mums atneša dvasios poeziją. Nebe žmogus, išjaučiantis pasaulį, ne pasaulis, skriaudžiantis žmogų, ir ne jųdviejų dialogas. Žmogus ir pasaulis, atkurti dvasioje, kuri kaip
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
***
Kai užsimeni poezijos mėgėjui apie Radauską, jis apie jį dažnai visai nėra girdėjęs: pauca paucis. Arba netikėtas priekaištas: jis, sako, per daug esąs protingas, kad būtų geras poetas. Prancūzas mokytojas, kalbėdamas klasėje apie Verlaine'ą, pasakys atvirkščiai: „Nors Verlaine'as giliu protu ir nepasižymėjo, vis dėlto jis buvo didelis poetas.“ – Perspektyvos skirtumas.
Poetas – jausmo žmogus: romantinis prietaras, vertas Helenos Mnišek skaitytojų. Kūnas ir siela, protas ir širdis – dualizmai, pažymėti laiko dulkėmis. Žmogus didelis savo visuma, totališku pasaulio suvokimu.
***
Mūsų rašliavoje Radauskas labai ryškiai atstovauja idėjai, kad poezija – sąmoningas, autonomiškas pasaulio pažinimo būdas, gal geriau – pasaulio išreiškimo, jo atkūrimo būdas. Poezija yra kalba, kurią poetas sukuria savo asmeniniam naudojimuisi.
Pasaulio realybės nei jo ortoskopiško vaizdavimo nėra, yra tik pastangos jį įsivaizduoti, jį simbolizuoti. „Vaikščiojame simbolių giriose“, – sako Baudelaire'as. Euklidiškosios geometrijos keturių šimtmečių europietiškasis pasaulis yra toks pat prietaras, kaip ir bizantiškoji ar negriškoji jo stilizacija. Mūsų pasaulis yra žmogaus padaryta atranka, o tai atrankai aprašyti ir organizuoti reikalinga vientisinė, galiojanti signalizacijos sistema.
Vargu ar kuris kitas iš mūsų poetų – apie jaunąją kartą čia nekalbu – taip jaučia šį pasaulio neprieinamumą, šį jo neperregimumą, kaip Henrikas Radauskas. Vargu ar kuris kitas taip sąmoningai jaučia visą tragišką poezijos amfibologiją: poezija – vienintelis būdas išsakyti pasaulį, kurio išsakyti negalima. Pasaulis ir poezija jam yra vienas ir tas pats dalykas – jųdviejų bendras vardas: pasaka. Realybė nepasiekiama, ji tik žaidžia atspindžiais mūsų akyse. Ši refleksijos – pasaulio atsispindinčio ir pasaulio mąstomo – tema gludi jo poezijos širdyje. Regimo pasaulio gabaliukų grožis, iliuzoriška viltis priartėti prie tiesos ir virš visko plasnojantis šaltas angelo juokas – Radausko pasaka, graži, liūdna, desperatiška.
***
Radauskui prikišamas jo ne aktualumas, jo neatliepimas į skaudžius – (džiaugsmingi nepoetiški) –dienos įvykius. Tartum galima būtų atrankioti pagal formą ar spalvą – kaip vaikui akmenėlius pajūryje – Dievulio pasaulyje išbarstytus daiktus ir integruoti juos į poetinę viziją. Poetas žaidžia ne su akmenukais, o su jų simboliniais ekvivalentais. Ir didžiausias laimintis šios loterijos bilietas: nustatyti įmanomus šių atitikmenų tarpusavius santykius, konstatuoti visą autonomišką išraiškos sistemą, sukurti, sicut dii, savą, galiojantį pasaulį.
Dažnai nesuprantama, kad šitas žodžių pasaulis vystosi visai kitame plane negu vadinamosios „realybės“ pasaulis. Žodinės sistemos vertės ABC labai palaidai tesurištos su realybės faktų abc. Lenkų skriaudas Lietuvai, pavyzdžiui, poetas gali lygiai gerai išreikšti šuns staugimu naktyje ar iš vandens ištraukto karpio žiobčiojimu. Tačiau tai netrukdys „šuns staugimui“ reikšti kita proga ir savo sudirbtą gyvenimą apraudančio žmogaus ašaras, ir nekaltai prilupto vaiko mėlynes, ir voro, kuriam vaikutis vieną po kitos išlupinėja kojas, kančias. Ir tai bus poezija, savo priemonėmis norinti suprasti ir atkurti pasaulį. – O „mes be Vilniaus nenurimsim" bus tik gražus tautiškas šūkis, empiriškos realybės konstatavimas, bet nieko bendro neturįs su poezija.
Poezija gali būti aktuali ar neaktuali. Tiktai aktuali poezija yra šio to verta. Bet jos aktualumas yra globalinis, o ne detalinis. Ir jis nematuojamas poeto sugebėjimu prisiklijuoti prie aktualių nūdienos įvykių, nufotografuoti „realius“ faktus, o priešingai – jo poetinės vizijos atliepimu į esmines jo epochos, tautos ir žmonijos problemas. Svarbiausia: poezija turi būti poezija.
***
Poezija yra kalba; ji naudojama, kaip ir kitos kalbos, susižinojimui su savo artimu; ji turi būti suprasta iš karto, globaliai. Jokios paslapties, jokio ezoterizmo čia nėra, reikia tik išmokti poezijos kalbą, kaip išmokstama angliškai ar prancūziškai, kaip išmokstama galvoti matematiškai ar filosofiškai. Ir literatūros kritiko uždavinys būtų paprastas, toks pat, kaip svetimų kalbų mokytojo. Atlikti fenomenologinį poetinio žodyno, morfologijos, poetinės sintaksės aprašymą, iškelti aikštėn verbalines vertes, sustruktūrinti radauskišką pasaulio viziją, išryškinant pagrindines temas (tema – angelas, tema – vanduo, tema – vėjas). Struktūrinės kritikos, norinčios aprašyti Radausko pasaulio viziją, galimybė. Arba: nusileisti į pasąmonės gelmes, norint atstatyti jau nebe sukurto poetinio pasaulio superstruktūrą, o poezijos šaltinio, poeto kūrybinio aš esminę sąrangą. Psichoanalitinės kritikos galimybė. Henriko Radausko kūryba puikiai duodasi abiejų rūšių literatūrinės kritikos pratyboms. Ir jis būtų vertas, kad nauja literatūrinė kritika gimtų iš jo lavono akademijos.
***
Radausko aktualumas. Jis – grynas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio produktas ir to periodo literatūros epigonas: poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui. Radauskas – toliausiai nuėjęs mūsų „klasikinės“ poezijos formulavime, jos eksperimentuose ir formalinėse avantiūrose, kartu likdamas ištikimas „klasiškam“ poezijos idealui. Tai puikus išeities taškas į praeitį ir į ateitį atvertos plačios lietuviškos poezijos perspektyvos.
Radausko poetinė avantiūra įdomi dar tuo, kad ji keistai primena, mutatis mutandis, kitų dviejų poetų – Paul Valéry ir Rainer Maria Rilke – epigonišką likimą: tam tikros poetinio įkvėpimo kūdros galutinai išsemtos, ir po jų, norint kalbėti poetiškai, reikia atsisakyti arba jau išbandytų poetinės technikos formulių, arba – noro pasakyti ką nors naujo. Radausko dėka pirmą kartą po Dionizo Poškos klasicizmo lietuviškos poezijos upeliai sutinka savo bėgmėje europinės poezijos srovę. Kur tekėjo, kaip tekėjo mūsų poezijos upės – kartais požemiais, kartais potvyniais – tarp Poškos ir Radausko, – žingeidus klausimas. Yra kelių kelelių, kuriais vingiuodama mintis galėtų neaktualią Radausko poeziją pastatyti lietuviškos problematikos centre.
1954
Radauskas : apie kūrybą ir save : recenzijos ir str. : H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius : Baltos lankos, 1994.